„Tarsi pati žemė duotų takui linkmę, o ne linkmė, kuria turima eiti“,— Ignas Končius
Ieva Sigita Naglienė
Pajautimai, palydėti vidinės laimės
Štai ir įtaikėme į paskutinį žiemos mėnesį — „Keliai pro mišką, pro lauką, pro šilą/ Į laimę bėga — visų visų“… Tokia talpi ši akimirka iš poetės Janinos Degutytės eilėraščių, tokia su vidiniu pajautimu ir skalsa. Ir vasaris įsibėgės sava našta nešinas, ir mes su juo. Persipina vienas jausmas su kitu — ir keičiasi giluminės laimės žaismės. Laimė — ir stabdanti, ir primenanti. Regis, tokia trumpa, sykiais gal tik perskaityta, bet kažkaip jungianti, atskleidžianti santykius ir susidūrimo situacijas. Tokia savotiško teisingumo akistata su pačiu savimi — gal ir nuvedanti į pačias jausmo viršūnes.
Sakoma, kad sąmoningas žmogus, net jei nesiseka, nepasiduoda, veikia, laukia sėkmės. Suprantama, jog mūsų laimės dėsniai yra kitokie nei tradiciniuose tautosakos rinkiniuose, nei iš anų, kaip sakoma, bočių laikų. Kitaip ir negali būti — mes turime ir naujai, savaip išbandę tikrovę matyti, ar patys išbandyti įsitikini, kas vyksta. Reikia gyventi, pratintis ir vis skubėti. Ir vis tik mėginame prabilti apie laimės rūpesčius. Skamba kažkaip keistai, bet apskritai mūsų gyvenime daug savotiškos keistybės — lyg ir susitaikome su tuo pajutimu, bet esame neigiantys tai, kas tikrai iš širdies. Panašiai taip pat jaučiamės, kaip ir tai teikdami, jog esame tik vartotojai, tik šiuolaikiški ir toli, labai toli nuo esaties pagrindų. Su tuo pojūčiu ir išgyvename, lyg, kas buvo, dar sulauktų ir mūsų dėmesio. O juk galime ir nesutikti, galime ir dažniau po praeitį šmirinėti? Niekas nedraudžia žvilgtelti ten, kur kitaip buvo matoma, girdima, kitokie laimės siekiai išbuvę — ir ateitis pajausta, ir įstebėta kaip esanti. Negi tikrai mums jie nebeišmanomi tie laimės siekiai? Pirmu pirmiausia, aišku, lengviausia pasiekiama liaudies išmintis — kiek tik nori ir kokiu pavidalu! Belieka tąja laime pasidomėti. Ir čia pat sukirba nugirsta poeto Vytauto Stulpino mintis, „turime glaustis prie paprasto“. Toks realaus gyvenimo numanymas, žemės ir jos moralinių normų patyrimas.
Laimės idėja, esminiai pasaulėžiūros dalykai atskleidžiami Donato Saukos tautosakos darbuose. Mitologinėse sakmėse, jo pastebėta, žmogus ne tik laukia gerovės, bet ir pats ieško laimės. „Didžioji dalis mitologinių sakmių susijusi su laimės — konkrečiai suprastos kaip pasisekimo, naudos, veltui gautos dovanos — idėja.“ Tokie iš sakmių pamokymai, bet pats žmogus turi veikti, kiti negali jo iki galo apsaugoti. Esą svarbu nesukčiauti, kitų neapgaudinėti. Beje, sakmių laumės — ir laimės lėmėjos, savaip išbando žmogų ir apdovanoja. Pavyzdžiui, esama tokių šių mitinių būtybių pasakymų: „— Na, tavo laimė, kad tokia išmintinga esi! Kad ne, tai mes būtumėm tavo plaukus suverpusios!“ „Kitą kartą laimės buvusios. Tai jos kiekvieną žmogų, tuoj užgimusį, palaimindavusios. (…) O tos laimės kasdien mainydavusios: vienądien turtinga, kitądien vidutinė, dar kitądien suvisu nieko neturėdavusi. Tai tas žmogus tokiu ir būdavęs lig numirsiąs, kokia būdama laimė jį palaimindavusi. Todėl ir dabar sakoma: „— Taip laimė lėmė!“ Arba — „Kiekvienam yra laimė duota, bet ne visi tegal ją atrasti“ (1987). Pasak Donato Saukos, „Sujungę mitinius personažus į vieną bendrą naudos, gerovės idėją, galime teigti, kad šitoje sakmių dalyje vyrauja optimistinis požiūris. Tai dar perdėm naivus, pirmapradis optimizmas — sėkmės viltis itin kasdieniškuose, bet gyvybiškai svarbiuose rūpesčiuose: daugiau pasigaminti gėrybių, jų apsčiai turėti“; „negalvojama, kad laimė turi būti pelnyta, kad ji — moralinis atlyginimas. Šitas optimizmas — didžiai svarbi pakopa ruošiant dirvą išlavėjusiai fantazijai. Laimės idėja bus sukoncentruota stebuklinėse pasakose. Ji ten įgaus ir svarų gyvenimo tikslo turinį“ (1982). Taigi pasikeis ir žmogus — ir vis tik jis nepraras sveiko proto, tai yra įvertins ambicijas, savo patirtį, galimybes ir liks dėkingas už pagalbą. Liaudis visada nusimanė apie savo padėtį, gyveno savo galva. Vidinė ramybė buvo didžiausia jų laimė.
„Laimė kaip pajautimas aplanko staiga“,— mums primena ir „Žemaičių šnekos“ autorius Ignas Končius (1996). Itin poetiški praeities reginiai lengvai susieja, nuveda takus, keičia ir realią jų prasmę. Kelių, ėjimo, darbų ir vaikščiojimo eiga yra su pasisekimo, likimo sąvokomis, su laimės patyrimu kaip vertybinių apsisprendimų, giluminių būsenų atradimu. Juk besidalindamas laime žmogus bus laimingas. Laimė — dvasinis ryšys. Pats žmogus sprendžia kam daugiausia skirti dėmesio. Turbūt, kai realiai suvoki rinkimosi laisvę, ir pati erdvė kitokia, ir einantis žmogus kitaip atrodo, ir išgyvenimai padeda įžvelgti esmių esmę. „Tarsi pati žemė duotų takui linkmę, o ne linkmė, kuria turima eiti. Nepadeda ir stiprių tvorų užtvarstymas“. Pajautimai ir poetės Teklės Kryževičiūtės eilėraščiuose — ir su laimės akimirkomis, ir su pasirinkimo patyrimu: „Nenušluostyk prakaito lašų —/ Nuovargį — kaip laimę — aš nešu.“ „Nors tu keliautum, kaip daugelis ėjo/ Ieškodami laimės toli ten, kažkur,/ Bet viena žinoki — akmuo tėviškėlės/ Daug kartų brangesnis už auksą svetur!“ „Kuo tu bebūtum,/ Gyvenime mano,—/ Trumpa minutė laimės/ Ar ilgi metai,/ Vien liūdesio pilni,/ Vis tiek tave branginsiu,/ Gyvenime mano!/ Tu vienas vieną kartą/ Į širdį ateini…“ (2019).
Vasaris — ir pūgos, ir krituliai, ir šlapias metas, ir žiemos pabaiga, ir mūsų atmintinos laimės, ir mūsų esančios. Visko bus ir turi būti — rimties ir linksmybių. Kad ir ne visi po laiminga žvaigžde gimę, ne visi laimės kūdikiai, kuriems sekasi, ne visi laimės suole sėdi, kaip liaudis geba šmaikštauti, esame ir laimingų atsitiktinumų lydimi, ir Dievo malonių prityrę. Tokios yra mūsų probočių išminties tiesos. O juk tikrai verta pasikliauti savimi — laimė nusišypsos, būsime palaiminti, ar pasidaliję su kitu netikėtu džiaugsmu, kuris vasnote vasnoja — sykiu su vasario sparnais pakyla. O juk ir taip kaime sakydavo? Gal ir apie tą pačią laimę šitaip — keliančią, mostais vis aukštyn, ir tikraisiais laimės takais nueinančią iki pat atminties?
Laimė — dvasiška nauda
Netikėtai tokia mintis parėjo ir gerai, kad laimė būtent tokia. Ne sykį teko įsitikinti, kad knygose visko su kaupu — svarbiausia ieškoti, tikėtis ir nusistebėti. Po to beveik savaime mintys sukrenta, užgimsta viltis. Ir tokia Dievo laimė — arba laimingas atsitiktinumas veste išveda iš bet kokių dvejonių. Reikia žmogui sujudinimų, reikia to vidinio sujudimo, kad kraujas kūnų tekėtų, kad pratekėtų pro visas užtvaras. Reikia, kad judėtų mūsų ta, pasak Janinos Degutytės, „raudonoji upė“: „Tu saulei lūpas praversi,/ Ir jokioj kitoj planetoj/ Nerasi taip mylinčių rankų,/ Ir jokiam kitam pasauly/ Tu taip nemokėsi laukti…/ Tik čia ir niekur kitur —/ Reikalingiausias tu būsi“.
Yra tokia „Raudonoji upė“ — Janinos Degutytės kūrybos knyga, sudėliota Viktorijos Daujotytės 2013 metais, tokia unikali atmintis iš buvimo, iš poetės pasaulio apie mus pačius, apie nulėmimus ir mūsų laimę. Ir eilėraščių esama iš 1962 m. žiemos ir vasario vidurnakčių, pūgų, iš itin gilaus patyrimo. Smelkte persmelkia mažos gyvasties „dideliam begaliniam pasauly,/ bejėgis ir niekam nereikalingas“ žvilgsnis. Juk, pasak pačios poetės, „Įspūdžių gausumas ar monotonija kiekviename žmoguje užgauna skirtingas stygas“. Esti ir laimės nuojauta, ir kažin ko nenusakomo, kažkokio kitokio artumos dėsnio: „Netikiu, kad viskas pasibaigia/ tuo kauburėliu/ įšalusios vasario žemės./ (…) Gal skausmas mudvi surišo labiau,/ negu būtų surišęs džiaugsmas?/ Aš ateisiu.“ Mūsų liaudies yra užsiminta, kad esama ir tokių, kurie „po laiminga žvaigžde gimę“ — kalbama apie dalingą žmogų: svarbiausia turėti idealią proto ir jausmų pusiausvyrą.
Per šiuos vasario pradžios skaitinius perskaityti ir „Wisu metu. Gywenimai szventujų. Pirma dalis. 1859. (Išspausti dalejdo 1858 m. Wiskupas žemajczių Motiesjus Wolonczauskis) — „apie dorybes — tikėjimo, vilties, meilės, užsilaikymo išmintyje, teisingume, tvirtume, blaivistos prisiturėjime. Tose didžiosiose dorybėse talpinos visos kitos krikščioniškos dorybės“. Knygoje visko yra, o vasario mėnesio šventųjų gyvenimai — ir pamokymai, ir sueiliuoti dvasiškai naudai posmai-maldelės už gyvenimą, tiesiog už savąjį meldžiama sykiu su tos dienos šventuoju. Nuoširdus ačiū Gediminui Petruliui už savo asmeninėje bibliotekoje saugomų knygų dalijimąsi, už praeities sklaidą ir priminimus apie savastį, kuri liudija vidinį pasaulį, jo unikalias gijas ir ryšį su dabartimi. Suprantama, jog šįsyk labiausiai rūpėjo laimės samprata, jos tiesos ir pasitikrinimai, kas buvo ir kaip mes pasikeitėme. Dvasiškame gyvenime kažin ar kitokie, juk esama ir amžinųjų dėsnių, nekintančių — ir vis tik tikrosios tiesos niekada nebūna per daug.
„Inžengoje“ primenama, kad šie šventųjų gyvenimai paskelbiami iš kunigo Petro Skargos knygos „Šventųjų gyvenimai“, 1579-ųjų metų. Kunigas Petras Skarga (1536-1612) — pirmasis Vilniaus universiteto rektorius. Jo minėtas populiarusis veikalas buvo išleistas net 7 kartus dar jam gyvam esant. 1912 metais buvo publikuoti 142 Skargos laiškai. Jis buvo iškalbus žmogus, pamokslininkas, nuo 1573 metų gyvenęs Vilniuje. Vasaris — ir jo gimimo mėnuo, o šių metų rugsėjo gale — ir 410-osios mirimo metinės. Atmintis — ir paminavojimai. Sako, mūsų žmonės buvo prie to pripratę — ir vaikus pratino. Tai atmindami — ir perskaitytais prisiminimais pasidalinkime. „Šventųjų gyvenimai“ — dovana, tokia laimė prisiliesti, kas tikra, pravartu palyginti, kokios buvo gyvenimo supratimo tiesos — kad ir viena iš tokių: „Laimingais yra draugai blaivistos,/ Lenkentis griekų ir tinginistos,/ Pildo dorybes jie su ukvata/ Ir savo klaides greitai pamata“ (Viena iš tokių užrašytų maldelių Šv. Ignaco gerbėjams, gimusiems vasario 1 d.) Kiekviena vasario diena turi savo šventąjį — ir kiekvienam paskirta tokia eiliuota išmintis. Beje, akcentuojama, kad skaitydami šventųjų gyvenimus, mes savo mintyse padedame didžiųjų vertybių pamatus: „jie bevelijo numirti bajsiose kančiose nekaip atsižadėti katalikiškos religijos.“ „Jei nori laimę namuose matyti,/ Mokyk vaikelius padorei skaityti./ Ragausi naudą tikrą už tiesą,/ Jei tarp vargdienių platinsi šviesą“,— ir tokia ten esanti viena iš naudos dvasiškos maldelių. „Meilė tai graži dangaus kvetkeli,/ Meilė parodo prie laimės kelią./ Meilė dėl kožno daro užgamę/ Meilė tikt dušę žmogaus išgana.“ Vasario 14 dienai — toks posmelis: „Laiminga ira ta giminystė,/ Jei meilė Dievo daro tarnystę,/ Brolej, sesutės Dievą mylėkim,/ Gyvenkem dorai ir viltį dėkem.“Paskutinei vasario dienai — irgi maldelė: „Visi Lietuvei ir Žemaitelei,/ Mielas sesutės, brangus brolelej./ Skaitykėt knygas, mokslą jų brangų/ Par knygas eiset statei ing Dangų“. Žodis po žodžio — ir toks supratimas, ir „Iš anų taisos dangaus grožybe“…
Spėriai mainosi gamta ir mes patys. Vartojimas vartojimu, įvairios kalbos apie blogybes gali likti tik kalbomis, jeigu mes tvirtai laikysimės, jeigu suprasime tiesą savo dvasiškame gyvenime. Kuo daugiau vienas kitam linkėsime laimės, tuo daugiau tikrosios šviesos patys laimėsime. Poetė Janina Degutytė yra pasakiusi, „Poezija nežinia kaip gimsta mūsų smegenyse. Bet visada tai kraujo žiedas. Nes gimsta iš skausmo“ — skaitykime, gausinkime savo įspūdžius, priimkime kaip likimo dovaną. Tegul stiprybė pareis, tegul ir iš J. Degutytės posmo — ir su laimės patyrimu iš šios žiemos: „Kiekvieną dovaną, kiekvieną prakeikimą,—/ Aš viską saugau. Viską aš nešu./ Vienatvės vėjas užplaka ir nutupia/ Man ant peties vyturėliu mažu…“ Tegul bus mūsų laimė su išmintimi. Tegul ieškanti kelių — o jie nusitęs. „Tarsi pati žemė duotų takui linkmę“…