Viktorija Daujotytė: „juk visi tie mano žodžiai iš daiktų iš jų paglostymų ir teatsiranda“.
Ieva Sigita Naglienė
„Verta gyventi“,— iš poetės Marytės Kontrimaitės žodžių
Didžiulis skirtumas, kaip mes elgiamės su žodžiais — pasiimame ar paliekame juos, nes nebeįmanoma, tarsi kažkas užsidarė. Esti tokių, kurie jau paminėti, apėmę daugybę dalykų, bet atsikasti tai, kas laiko slepiama, vis tik nepavyksta. Tačiau kuriantys žodžius, juos sulaikantys, geba patraukti mus savo pusėn, ir esame pamatę, esame stebintys. Kas išsaugota — atrama, turime nesunaikintą, išugdytą, kalbančių žodžių visumą, tarsi regėtą ir sykiu nematytą savo gyvenimą. Taip galima kalbėti apie tam tikros erdvės žodžius ir tuos, kuriuos mums paskiria pats gyvenimas, primeta istorija ar reali mūsų aplinkos situacija. Poezija suteikia galimybę tuo įsitikinti. Netgi pasikeitus vienai ar kitai išgyvenimų akimirkai, ji atpainioja tai, kas mums svarbu. Pagaliau — skaitydami mes patys geriau suvokiame savo pasaulį.
Neatpainioti žodžiai, galbūt ir neįteisinta tam tikra gyvenimo tikrovė, išsižadėta tiesa. Kalbiausi žodžiai — ir atmintis. O tas laikas, anot poeto Marcelijaus Martinaičio, „nebus išbrauktas, o jį išbraukę ar užmiršę niekada nesuprasime, kas mes buvome ir esame, kas yra išdavystė ir atgaila, pagaliau — koks mūsų atsparumas ir kaip literatūra griežčiausio režimo metais vis dėlto atliko sunkiai kontroliuojamos ryšininkės vaidmenį“. Žodžiai turi istoriją — žodžiai ją kuria, ir mus pačius atgręžia į pasaulį. Įdomu sekti kuriančio žmogaus žodžių sumanymus, tuos laisvus poslinkius į erdvę, savotišką gilesnį įtikėjimą tuo, kas daroma. Sakoma, kad žodžiai gali užtikrinti ramybę ar pastovumą. Turbūt — ir stipriai. Bet išsyk — jie ir sumaišties, prieštaravimų, tam tikrų įslaptinimų priemonės. Turime būti budrūs — „žodis, kaip mūsų liaudis sako, kaip žvirblis, išlėks — nepagausi“… Esti ir kitokių ištarimų, patarlių — į pašnekesį įpinamų tiesų, pavyzdžiui: „Žodis skaudesnis už lazdą“, „Žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta“, „Žodžiu galvos nepramuši, o sužeisti gali“, „Žuvys gaudomos tinklu, o žmonės — žodžiu“. Žodis prie žodžio — kalba, o ji ir atminties saugykla ar kolektyvinė patirtis, informacijos perdavimo būdas.
Poetai atsargiai pripildo žodžius tikrosios gyvybės — ir mes intuityviai į juos kreipiamės. Ir balandis turi savų žodžių — pavasarinių, ir jų visumoje — tikrovė, prisiminimai, atsitikimai ar nerimavimai, kartkartėm ir realūs žvilgčiojimai į juokingai senus įvykius, bet vis tik dar kalbančius. Taip laiku — pirmyn ir atgal — rodos, reikšmingos visos detalės, juk tai įspūdis, spalvos, tai saulės apšviesta ir skelbiama darna. Anot poetės Marytės Kontrimaitės, „Verta gyventi“. „Verta gyventi, kad pamatytum/ pavasario sodų švytėjimą,/ kad išvystum —/ per vieną naktį iš dirvos iššoko žolė“.
Marytė Kontrimaitė — 1947-2016 m. — toks poetės, vertėjos gyvenimo laikotarpis. Gimtieji Vilkaičiai, Plungės rajonas, Telšių apskritis — Žemaitijos pasaulis. Deja, ji, vos dvejų metukų, sykiu su tėvais patyrė ir tremties metus, išgyveno sugrįžimo, tikrojo gyvenimo žodžių tiesą, skelbė atmintį ir sužydėjimus. Visada iš gyvenimo — „taip arti gyvenimo“,— kaip sako Viktorija Daujotytė (2016). Ankstyvųjų, savo pirmųjų žydinčių sodų, poetė taip ir nepaleidusi iš tėviškės — iš atminimo. „Tėviške mano, tėviške,/ tavo laukų tyloje/ Man visai nereikėjo eilėraščių, —/ tik žiūrėti, klausytis, tylėti…“ „Tėviške mano, tėviške,/ patys gražiausi sapnai —/ po tavo laukus ir sodą,/ tikrieji, gyviausieji žodžiai —/ iš namų, seniai prarastų./ Amžinai man duota buvai,/ tėviške,/ kur nereikėjo eilėraščių,/ kur ant protėvių — žemės priemolio/ tylom laiminga esu…“. Anot pačios poetės, „Atplėšiau pėdas nuo Žemaitijos,/ kur priemolis taip jau nerangiai,/ negrabiai, nemokėdamas/ it susigėdęs/ glaustėsi man prie kojų“ (2000). Visuomet ji jautė bendresnių žodžių svarbą. Šiemet — Marytės Kontrimaitės septyniasdešimt penktosios gimimo metinės. Paminėjimas-sugrįžimas ir žodžių vaizdai, atranka, laisvė ir rūpestis. Pasak pačios autorės, „Manau, mano paskirtis yra pasakyti tai, ko kitas nepasako, duoti žmonėms tuos žodžius, kurių jie patys nemoka „pasakyti“. Kad jie sakytų: štai, ir aš taip galvoju“. „Kaip išbūsi/ be žodžių šiltų ir žvilgsnių,/ ir atsargiai glostančių rankų…“ 1982 metais išleistoje jos eilėraščių knygoje „Dienų veidai“ — žodžiai, kurie kalbina gyvenimą, siekia pilnatvės, glaudžia ir nuspėja. Tarsi atliepimai, rymojimai, sėkmingi žodžiai, be kurių mes nė vienas neišgyventume. „Klausausi klausausi —/ gyvi ir nekantrūs/ žodžiai,/ ir atrodo,/ kad suprantu.“ Tas supratimas — kalbinimas ar aidesys, tyla ir buvimas sykiu. „Tebūna tyla/ sklidina mano balso,/ žodžių tegul neišskirsi,/ bet bus tau šilčiau./ Galvoju apie tave — aš ne viena/ ir tu nebe vienas./ Mūsų mintys pusiaukelėje susitinka/ ir šviesesnės grįžta atgal.“ Poetė yra atsiliepianti į gyvenimo kalbinimą. Pasak Viktorijos Daujotytės, „turėjo savitą žemaitiškumo geną, atsiliepusį ir eilėraščiuose“. „Ji pasitikėjo kitu pasauliu, turėjo Amžinybės viltį“.
Iš „Dienų veidų“ — pasaulis, kuriame žodžiai, išlaikantys dorovinius saitus, vidinę darną ir nuolatinį atsinaujinimą, virsta malda. Juose ir prigimties šauksmas, ir tykusis buvimas — išturėtas, susietas, rodos, pažiūrėta, kas viduje. „Tavo žodis kiekvienas blogas ar geras —/ dešimteriopu aidu/ many atsišaukia./ Tartum aukso gysla/ nušvito ir pervėrė uolą negyvą —/ dabar, visados/ ir per amžius.“ O juk gyvenimas — ir stipriais džiaugsmais, ir žmogiškais paklydimais sujungiamas, reikia tuo sakančiu ir išgirdusiu pasitikėti. „Žodžiai —/ skaudžiai pilki pelenai/ viso, kas perdegė ir užgeso./ Po kalbų, po juokų —/ pasiilgau šnabždėjimo jūsų tylaus.“ Esama tokio gilaus, išbūto tikrumo poetės Marytės Kontrimaitės eilėraščiuose — ir meilės lyrikos, ir religinių motyvų, parašymų, kurie laisva eilėdara sugulė į skelbiamą tiesą.
Apie poeziją ji kalbėjo, kaip apie tam tikrą santykį: „Manau, kad pirmiausia tai emocinis žmogaus santykis su tikrove. Poezijoje yra tam tikra dalis muzikos — žodinė muzika“. Pasak Marytės Kontrimaitės, „Poezija — tai kaip ir reta dovana, kurią aš retkarčiais pasidovanoju.“ Šįkart — dovana mums su pavasarėjimu, su nuostaba, kaip gera šitaip susikalbėti, kaip teisinga pasidalinti žodžiais, kurie staiga kažkaip kitaip išauga ir — tik „žiūrėti, klausytis, tylėti…“ Toji — „jautiminė patirtis: ką girdi, jauti, matai, gali paliesti“,— sako Viktorija Daujotytė (2016).
Marytės Kontrimaitės poezija, anot kritikės Žydronės Kolevinskienės, emocijų ir patirčių dialogas, „darosi panašus į maldą“, „tarsi iš poetinių aukštumų žodis leidžiasi žemyn prie rupios kasdienybės — prisipildęs kantrumo. Jis pajėgia priimti gyvenimo praradimus“ (2020). Daug ką galima nuspėti. Vyrauja visos gyvenimo ritualo ir minimalistinės kasdienybės spalvos, atsiveria, kas užslėpta ir be ko neįmanomas žmogaus buvimas. „Verta gyventi, kad pamatytum“,— toks yra poetės Marytės Kontrimaitės eilėraščių pasaulis, realybė ir poezija, tokia iš esmės ir visa jos žmogaus tikrovė.
Prie žodžių versmių
Suprantama, vienus paleidžiame, kitų tiesiog neįstengiame, nes žodžiai, ir mus šifruodami, taiko tiesiai į mažėjančius ar išaugusius jausmus. Visa tai surinkta poetų, lyg ir išbaigta, bet vis tik kaskart tie patys su- sitikimai — ir vis kitokia priežastis, dėl ko vienam ar kitam žodžiui atsiliepiame.
Pavasaris turi savus tekstus, savas tyrinėjimų atsargas, tai daro įspūdį. Ir būna gera. Į pavasarinį dangų atvirai žvelgia ir Žemaičių žemės poetai — su ilgesiu, su žemės tvirtybe, susirūpinimu ir kiek kitokiu pasakojimu-pasipasakojimu. Galbūt dėl to „Žodžiai įstringa/ ne vieną kartą/ tartum akuotai“,— anot poetės Bronės Liniauskienės. Maga susitikti su tuo, kas ir kaip sakoma, kuo gyvi mūsų gyvenimą keičiantys žmonės. Poetės Bronės Liniauskienės eilėraščių kraitėje ir 1987 metais pasirodžiusi knyga „Pašauksiu medį“ — tokie, kaip sakoma, jau laiko patikrinti kūriniai. Ir iš tos knygos posmų — tokia savita „Žodžio kelio“ nuotaika, ir suvokimas, „Kaip sunkiai bręsta žodžio patirtis:/ pirmiau gyvenimas ateina, —/ tik nuo čia/ prasideda jau žodžio kelias.“ „Ir koks sunkus jo kelias! Eina jis/per šimtmečius vis klupdamas,/ tačiau/ teisybės trokšta./ Kaip sunkiai miršta žodis! Daug sunkiau,/ negu kad jotvingiai ar prūsai./ Po tautos/ mirties dar šimtmečius jis stovi kaip paminklas.“
Beje, yra ir toks žodžių skambėjimas — „Atspindės visus atmintis“ — jungtis su tuo, kas mąstant ir apmąsčius yra tikra. Juk „tyloj gal įeisim/ į žmogų ir žodį/ ir suvoksim ne formą,/ o esmę.“ Be to, „Atmintis įsirašo į širdį“: „Atmintis susodina už stalo,/ palaimina duoną ir sako:/ jūs esat tiktai atminimų tąsa…“ O kartu — ir „Visus vienodai žemelė pririšo,/ jinai mus pažįsta iš žodžio ir veido,/ o kas tu ir kaip vadiniesi, kad niekad/ užmigt ir pabusti ramiai man neleidi?“
Tokie ir panašūs į mus kreipiasi poetės Bronės Liniauskienės žodžiai — dvasinio gyvenimo, kupini meilės ir ištikimybės, kuri liudija moters patyrimą, skleidžia šilumą. Per tokius skaitymus, atsigręžimus — ir pašaukta, ir išsilaikyta. Ne bet kaip pripažinta žodžių galia, o įsiklausant į juos, priimant kaip dovaną, atvėrus iki gyvenimo šnarėjimo — į žodžių išgyvenimus. Skaitymas kelia ir mūsų pačių emocinį raštingumą — juk kiekvienas eilėraštis yra tekstas, kuriame kaskart vis kitokios gimsta žodžio vertės, nušvinta jo giedra ar susitelkia gyvenimo klampumas. Eilėraštis pateikia mums jausmą, išbandymą, leidžia pažinti žodžio meistrystę. Apie pajutimus ir kalbėjimo galias gražiai suguldžiusi savo knygose yra mums gerai pažįstama profesorė, poetė Viktorija Daujotytė. Pasak jos, „Jutimas — štai ji, pasaulio tvarybė: tiek, kiek atsimenu, kiek išlieka sąmonėje“. „Žuodis kāp dūna, vuo gal’ė dā svarbiau,/ unt garbies, ont ėštikėmībis vėskas tor laikītīs“, „tek atmintie“, „tīktat žmuogus gal’ atmintė,/ garsus, balsus, mintės“. Itin svarbi giluminė kalba — „vidinė kalba, virtusi vidiniu raštu, lyg kokiais vėjo ir smėlio supustytais ribuliais — pėdsakais palei didelius vandenis“. Tokia gyvastis ir jos „Žieminės obels“ eilėraščiuose, ir vidinėje šnekoje — pavyzdžiui, eilutės, tos giluminės, iš pavasario: „kuoki žemi jūda/ pavasarēs, kaip garū,/ ėš gėlē alsūdama,/ arama lauk, grūda,/ ka dūnas galieto/ žmuoneliams dūti“ (2016). Ir laikas, kaip sako poetė, „Laikas ima man būti, kai jį pajuntu; suvokiu, kad jį prarandu, kai galiu pasakyti,— galbūt pirmiausia vidiniu balsu, vidine kalba, vidiniu raštu. Visa tarmė man dabar — tik vidinė: garsas, balsai, raštas sąmonės ūkuose. Žmonės išeina, o tarmė lieka savo vietoje; rizikinga, nedarnu žemaitiškai kalbėti apie tai, kas tarmės nepalytėta“ (2010). Jos „Žemaitynuose“ (2021) — ir tvirtas įsitikinimas: „jei tik pasisuku į tą pusę,/ pasisuka ir mano žodžiai,/ išdygsta kaip kokie šalpusniai/ iš po storo sniego,/ iš žiedų pasirodo žemė, dangus, žmonės,/ kelias iš ilgo miego,/ sakosi savo vardus,/ gal ir nežinojau, bet atpažįstu, buvo čia,/ mano probočiai, šnekėjosi“. Turime žodžių versmes. Esame sujungti vienas su kitu kalbos ryšiais. Be jokios abejonės, visi, šiuokart paminėti autoriai byloja apie jutimus, apie vidinius išbandymus, pripažįsta kalbančio žodžio galią. Dar sykį gera perskaityti — ir balsu ištarti poetės Marytės Kontrimaitės žodžius — „Verta gyventi, kad pamatytum“. Verta įsiklausyti — „tavo siela dūzgia it bitė,/ palaimingai“, „kad atsiverstų tau gyvas pavasario rojus —/ ošiantis, zvimbiantis, čiulbantis,/ mirgantis, švytintis, žalias,/ žydras, rausvas ir žėrintis auksu —/ ir, nespėjęs suvokti kodėl,/ išgirsti — tu dainuoji,/ kasmetinio stebuklo —/ pavasario šventės sulaukęs…“ Niekas neišbraukta, kas mus riša, niekas — jei mes patys to nenorėsime.