Telšių švietimo centre surengta tautodailininkės Genovaitės Kaminienės paroda „Tekstiliniai darbai“, kuri veiks iki balandžio mėnesio pabaigos.
Algirdas Dačkevičius
Genovaitės Kaminienės paroda surengta prieš pat šv. Velykas, todėl joje apsilankius prisiminė garsioji Tėvo Stanislovo sentencija: „Amžių amžiais buvo ir, matyt, bus dvi žmonių grupės. Vienų veidai bus nuolat pakelti į dangų, antrieji iš jų juoksis, šaipysis, vadins svajotojais. Tie, kurie moka išlaikyti pakeltas galvas, yra tartum šviesos laidininkai į šią pilką ir nuobodžią žemę. Dievas nuolat siunčia savo šviesą į žemę, bet maža laidininkų, maža pakeltų galvų ir širdžių.“
Tėvo Stanislovo mintys taip pat prisimintos ir pritaikytos Genovaitei Švietimo centro metodininkės Aldonos Kleivienės įžanginėje kalboje, atidarant parodą, o šio centro vadovas Simonas Baliutavičius pasidžiaugė tautodailininkės „ėjimu į kūrybą daugelį metų“.
Telšių tautodailininkų sąjungos vadovė Sigita Dacienė, sveikindama G.Kaminienę parodos surengimo proga, pastebėjo, jog žemaitės nuo Tirkšlių krašto darbuose atsispindi mūsų tautos, tradicijų motyvai, vyrauja žemaitiškos spalvos. „Genovaitė Lietuvos tautodailininkų sąjungai priklauso nuo 2009 metų. Ji tikra savamokslė lietuvių liaudies meistrė, išlaikiusi tautodailės tradiciją. Dalis darbų — taikomojo, dalis — vaizduojamojo meno“,— sakė S.Dacienė.
Pati tautodailininkė savo kūrybinį kelią tarsi dalina į dvi dalis: kol dirbo vaikų darželyje „Žemaitukas“ meninio ugdymo mokytoja, ir išėjus į pensiją. Nuo vaikystės ji augo tarp mezgėjų — mezgė ir močiutė, ir mama. Šiandien Genovaitė su šypsena prisimena savo pirmąjį mezginį ir „pabėgusias akis“, o „ramaus mezgimo“ išmokė kaimynė Rūta Raibužienė.
Taip ir pradėjo palengva megzti, nerti vąšeliu, vėliau ėmė velti šalikus, gaminti papuošalus ir kt. Vis tiktai labiausiai į kūrybą pasinerta, kai nerūpėjo pedagoginis darbas su vaikais. Lengva pasakyti, kad nerūpėjo, nes, pasak tautodailininkės, atsiradusi laisvo laiko spraga savotiškai slėgė, todėl ją norėjosi turiningai užpildyti.
Ieškant meninės saviraiškos, vienas po kito gimė tekstilės darbai — paveikslai, kiekvienas prabylantis sava istorija. Legenda įprasminta „Penkių širdžių koplyčioje“, kitur prie seno namo rymo žiedais apsipylusi obelis. Prisimintos ir istorinės vietos: darbuose įamžintas Džiuginėnų dvaras, Karolinos Praniauskaitės menamos gimtinės vieta, kurioje jos vyras Steponas, žinomas ne tik rajone, bet ir šalyje tautodailininkas, pastatė su tuometės Jaunimo mokyklos mokiniais savo sukurtą koplytstulpį pirmajai Lietuvos poetei.
Daug ką sužavėjo paveikslas „Langas“. „Tai močiutės langas, prie kurio žydėjo piliarožės. Parodoje kabo ir dar vienas paveikslas su močiutės langu“,— ranka mostelėjo tautodailininkė į priešingą sienos pusę, kur kabojo keletas jos kūrinių. Matyt, anūkei močiutės langai iki šiol turi gilią prasmę ir padeda kūrybingai auginti žvilgsnį, kurio magiškas klajones vėliau atrandame paveiksluose.
„Taip ir norisi po Genovaitės paveikslus pavaikščioti basai“,— šypsodamasi sakė tautodailininkės bičiulė iš Tučių kaimo Vida Čėjauskienė. Ši kūrybinga moteris prižiūri ir rūpinasi istorinėmis Tučių kapinaitėmis. Abi žemaitės ten ne kartą yra susitikusios, o Steponas ir savo darbų kapinaitėms paskyręs.
Kai kas pastebėjo parodos darbų muzikalumą. Nieko nuostabaus, nes Genovaitė Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete yra įgijusi muzikos ir dainavimo specialybę ir to ilgus metus mokė vaikus. Tautodailininkų Genovaitės ir Stepono Kaminų aktyvumu bei žingeidumu pasidžiaugė ir Telšių Trečiojo amžiaus universiteto vadovė Danutė Juškienė.
Kūrybingą telšiškę nuoširdžiai sveikino — ir jautriu žodžiu, ir gėlėmis — ne tik kolegos tautodailininkai, bet ir pedagoginės bendruomenės nariai. Parodoje neapsieita be Velykų simbolio — margučių. Tiesa, jie buvo mediniai — Stepono dailiai nutekinti, tačiau kaip tikri. Gal kas po parodos bus saviškius apgavęs, jei sumanė kiaušinių mušimo varžytuvėse padalyvauti…