„Didžiausias stebuklas yra,
kad mes dar čia esame“,— Liudvikas Jakimavičius
Ieva Sigita Naglienė
Dėmesys šviesai ir jos ryšiui
Vis dar vasarojame — rugpjūtis. Dar saulė visa esybe suima, nors su lietumi, su ūkais, su prietema, tąja migla, kuri spėriai skinasi kelią į vėsumas, išardo žiedų kekes. Paskutinis vasaros mėnuo kalbėte įkalba tai, kuo patys tikime. Iš tų kalbų turbūt ir šilumos ilgesniam laikui pakanka, ir dvasią atgaivina, ir pasistengiame justi, kas atgręžia į šviesą. Juk daug kas kyla iš nuostabos. Anot mąstytojo Vydūno, žmogus nėra aplinkybių vergas, jis kuria pats save. Žmogus „atstovauja visumos kūrėjui žemėje.“ Daug ką šiuo metu programuojame, suvedame į sistemą, prie daug ko įpratome. O kaip su savais įpročiais — savasties principais? Kaip su ta ištikimybe daliai ir visumai, tai paties numatytai gyvenimo išminčiai — stiprybei iš kartos į kartą?
Visaip būna ir visaip nutinka — esmė dar laikosi, o svarbiausia, kad suvoktume, ką kalbame, kam, kokiomis tiesomis aiškinamas mūsų gyvenimas. Ir kuriančių žmonių pasaulyje tokių ieškojimų, tokio brovimosi į painiausius savo paties išgyvenimų palyginimus, į šventoves ir priešpriešas visada buvo ir bus. Juk mūsų visų tobulėjimo keliai tiesiami ir ten, kur pernelyg aiškiai daug visokių klaidžių atsitiktinumų. Ir vis tik turėtų laimėti grožis, gėris, tiesa, tikėjimas ir šviesa. Žmogui yra duota šviesa, svarbu jos neužgesinti. Atgaivinimo šaltinis — tokia atvira, panaši ir gili ne vieno kūrėjo mintis — skaitantis visada prisipažįsta, kas jį paveikė. Iš Vydūno „Amžinosios ugnies“, draminė trilogija parašyta 1912-1913 m., teigiama, kad senovės lietuvių kultūra pranašesnė už „šių dienų aukščiausius Europos kultūros išmanymus“. Tautos gyvybė neužges, kol bus žmonių, kurie ieško, „kas aukšta, gera, kas gražu ir šventa“. Įsimena dramos veikėjos Grožvydos žodžiai, jos pajautimų nusakymas. Ji jaučia dvasinę stiprybę ir Amžinosios ugnies galią: „kad amžina liepsna deg manyje/ tyliai, šventai, lyg būt pati romybė.“ Grožvyda, pasak kritiko Vytauto Kubiliaus, ramiai ir didingai vykdo autoriaus nubrėžtą žmogaus paskirtį: išskaidrinti savo sielą, nugalėti kūno potraukius ir tarnauti dvasinei šventovei (2012). Žmogiškumas — išdidus, nepakeičiamas, juk tai gynimas to, kas gyva. Juk šviesa, tikroji šviesa spinduliuojama visiems. Anot Vydūno, toji „šviesa neregima ir amžina“. Mąstytojas mums kalba apie dvasinį mūsų pačių tobulėjimą, apie esmę. Ir Daukantas turėjo tokią viziją — tikėjimas savo papročiais, savo žemės atgaiva, savo gyvenimo išmintimi, kalbėjimas tąja prigimtine kalba. Tiesiog buvimas tuo, kuo esame, kad neprapultume. Apie tai kalbėta, tą sakome, tuo gyvi ir tie išsisakymai — liudijimas mūsų pamatų, žvelgimas ta nuostaba, kuri mus parodo ieškančius, suprantančius, kuriančius. Žmogus „atstovauja visumos kūrėjui žemėje“,— tokia Vydūno nuostata, tokia mums perduota tarpusavio santykio esmė. Rugpjūtis ragina kiek galima stipriau įsižiūrėti į savo žemę, savo gyvenimą — į tai, kas būtent taip tik dabar atrodo — turėkime savastį regėdami, pajausdami ir pristabdę, kas neišardoma. Tai mūsų dėmesys pačių sukurtai šviesai, namų erdvei, mūsų santykiui su kitais. Tai kelias stipresniam ryšiui su pasauliu.
Vydūnas visada siejo kultūrą su dorovingumu ir žmogiškumu. Taikliai jo yra pasakyta apie tai: „Maniau, kad žmonės, pertraukdami sąryšį su savo kilme, su savo tėvais — protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios tarpimą, veltui praleidžia savo amžių. O aš norėčiau supratimą sužadinti, kad to nedarytų.“ Ir dar viena tokia įsimintina mintis — susimąstymui, iš 1932 m. Vydūno knygos: „Tik žmoniškumo stoka stumia tautą į pražūtį.“ Sakoma, kad protas, žinios — tai jau šaltinis, būtinas kiekvienam. Beje, norisi priminti, kad nuo 1927 m. Vydūnas — Pasaulinės rašytojų sąjungos narys, iki 1989 m. — vienintelis iš lietuvių. Negalima įsikalbėti tikrų vertybių — jas augina meilė. Ir saulė — tokia šviesų šviesa, arčiausia mūsų ir tos siekiamybės, kuria gyvename. Saulės galia, jos simboliais, apskritimo ar skritulio, rato šviesos jėga mes apimame savą ir pasaulio visumą. Tokie mūsų žmogaus, mūsų tautosakos žiedai, vainikai — gyvenimo susitelkimo ženklai, apimantys dangaus šviesulius. Pasak Pranės Dundulienės, mūsų protėvių išminties simboliai — ir palaimos, apsaugos, tikėjimo, išlikimo mitologiniai ženklai, ir realistiškai vaizduoti, ir kalbantis vidine kalba iškalbėti. „Saulei, kuri vadinta pasaulio dvasia, buvo teikiama ypatinga galia“ — pažadinti, sušildyti žemę, „padaryti pajėgią, kad suklestėtų augmenija, užaugtų vaisiai, javai ir kt.“ Rugpjūtis — jau visokių atspalvių, sunokusio ir vis nokstančio derliaus metas. Tai iš tos mūsų žemės, mūsų gyvenimo augimo paslapties, mūsų darbo — šviesos derlius. Šviesa — tokia iš aukštybių, ir einanti į mus pro langus, duris, nuo lubų, grindų ir sienų — iš pačių namų ir mūsų išdalijama. Tokie yra šviesumos ryšiai, taip mes susisiekiame vienas su kitu. „Biblija aiškina, kad dievas šviesą sukūręs pirmąją dieną“,— priminta Pranės Dundulienės knygoje,— „šviesa buvo susieta su aukščiausios dievybės kultu“ (1988). Ir mes siejami tąja šviesa — su nesibaigiamumu, su amžinumu.
Susimąstymas — „rugpjūčio saulei/ leidžiantis už debesų“,— Liudvikas Jakimavičius
Visa tai — jau atsisveikinimas… Su rugpjūčio pradžia mus paliko Liudvikas Jakimavičius — poetas, dramaturgas, literatūros kritikas, publicistas, „Poezijos pavasario 2022“ laureatas, mūsų žmogus, žemaitis. Gimė 1959 m. rugpjūčio 21 d., mirė 2022 m. rugpjūčio 1 d. Rugpjūtis — toks simboliškas vieno žmogaus gyvenimo laikotarpis. „Per poeziją žmogus susitaiko su pasauliu“,— pasakyta paties autoriaus. „Paliktos paletės“ — 2021 m., eilėraščių knyga, šeštoji autoriaus poezijos knyga, gelmė, gylis — „poezija ir gyvenimas yra susisiekiantys indai“,— Liudvikas Jakimavičius. Iš jų — mums, kas išskiria ir sujungia, be ko neįmanomas žmogaus dvasinis pasaulis.
„Žodžiai įnoringi, neklauso, kai nori pasakyti, kaip mes čia būname. Kur kas svarbesnės yra tylos zonos, kurios veriasi ir plevena tarp žodžių, pauzių, nutylėjimų, nebaigtų sakinių, nuspėjamų, nenuspėjamų siužetų, kurie vienas kitą papildo, vienas kitą sukelia, glaudžiasi ir kuria nuotaiką bei poteksčių pasakojimą. Esu laimingas, galėdamas tomis gyvenimo ir poetinėmis patirtimis su jumis pasidalyti“,— Liudvikas Jakimavičius. „Nuo ko viskas prasidėjo“ — toks pirmasis „Paliktų palečių“ eilėraštis. Ir — iškalbėjimas, kas svarbiausia surasta, kokia tiesa gyventa, kokios šviesos pajustos — reginys ir savastis: „Buvau gal trejų/ tolokai nuėjęs už daržinės, už daržų./ Prieš akis atsivėrė/ padūmavęs, mėlynas Alanto slėnis —/ buvo saulėtas vasaros pavakarys./ Neįtikėtina vaiskuma — pasvaigau,/ pasiklydau smilgų lauke./ Tai tada pirmąsyk supratau,/ Kad aš čia esu,/ Kad aš esu aš,/ Ir tada pirmąsyk nuliūdau.“ Kuliai — gimtinė, artimieji ir namai, aplinka, parapija, bažnyčia, gamta, pirmoji komunija, žaidimai ir knygos — atmintis ir patyrimas. Tokia augimo, tokia žmogaus brendimo istorija — visų kitokia ir itin panaši. Kitaip negali būti, juk iš širdies kas daroma, širdies ir suprantama. „Tokio rišlaus pasakojimo neįstengčiau parašyti, nes mano atmintis sustyguota pagal kažin kokius kitus dėsnius,— sakė pats autorius,— net mušdamasis kumščiu į krūtinę negalėčiau pasakyti, kas įvyko anksčiau, o kas susivaideno ar pats prifantazavau.“
Anot poeto Vytauto Stulpino, susitikę su Liudviku visada daug ką prisimindavę. Juk Liudvikas Jakimavičius „gimęs prie pat Rietavo, upeliukas vaikystės puikiausiai tebeteka. Tik žuvies nedaug beliko. Jis palinguodavo galvą.“ „Buvo tiesaus žodžio žmogus. Tiesiai šviesiai sakydavo. Nevirpindavo žodžio.“ „Ir su Algirdu Dačkevičiumi jiedu draugai — susitikdavo su Liudviku, bendravo.“ „Paliktos paletės“ — atsisveikinimo knyga. Absoliučiai. Išeinu, sakė, o ką padarysi? Buvo tikėjimo žmogus — tikėjimas jį palaikė. Ir kaip žurnalistas įdomus, labai jautrus.“ „Buvo gerietis. Iš geriečių gildijos“,— tokie poeto Vytauto Stulpino susimąstymai, tokios stabtelėjimo, atsiveikinimo minutės. Vos išgirdus apie mirtį — pasidalijimas… „Kodėl visa tai/ yra kaip yra?/ Ir iš viso,/ kodėl/ ir iš kur Tai yra?“ — Liudvikas Jakimavičius…
Ir dar viena kita mintis iš paties poeto Liudviko Jakimavičiaus minčių, iš „Paliktų palečių“ — susisiekiančių, realių ir mus stipriai prilaikančių, juk gyvenimas taip dailiai apimtas šio rugpjūčio — jau su palydėjimo šviesuma… „Gyvenu aiškiai supratęs, kad svarbiausias dalykas — stengtis išsaugoti švarią ir šviesią sielą“,— sakė poetas jį kalbinusiam Rimvydui Stankevičiui. — „Man tai ir yra gyvenimo bei kūrybos gilioji prasmė.“ 2022 m. „Metų“ 5-6 numeryje išspausdintas pokalbis „Per poeziją žmogus susitaiko su pasauliu“. Jau — atmintis. „Dar mokykloje pradėjau ir pats šį tą nedrąsiai rašinėti“. „O ar mes sodiname medžius, ar žiedžiame puodus, ar auginame vaikus, ar rašome eilėraščius — tai neesminis skirtumas, jei tai darome nemeluodami nei kitiems, nei sau“. „Smilga, smilgele,/ ko raudi/ šaltą rugpjūčio naktį,/ pasidabinus gailiais karoliais?/ Tu neraudotum,/ jeigu matytum,/ jeigu žinotum,/ kokia tu graži,/ kai tavo šluotelė/ saulėj suspindi“… „Ant paliktų palečių/ liko sustingusios rytmečio šviesos,/ vasaros žaluma/ ir sodri/ saulėlydžių ochra.“ „Apie ką reikėtų parašyti,/ kad eilėraštis būtų šviesus?“ „Eilėrašty viskas įmanoma.“ „Didžiausias stebuklas yra,/ kad mes dar čia esame.“ „Praplyšo ir rauda dangus./ Vajetau,/ kaip jam manęs gaila“,— tai tiek iš „Paliktų palečių“, iš gyvenimo, kuriam tariami atsisveikinimo žodžiai. Atmintis — „Norėjau rūpintis/ visais ir viskuo.“ Deja, „mes net nespėjame išsiaiškinti,/ kas iki mūsų buvo.“
2007 m. Vytautas V.Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą „Liudvikas“. Pats autorius paliko savo darbus — knygą po knygos — turime išgyvenimų, susitikimų, šviesos ir ilgesio patirtis. Anot Liudviko Jakimavičiaus, „Žmogaus prigimtis nesikeičia, tik kartais ima dominuoti gyvuliškieji jos pradai, visokius dvasingumus nustumdami į paraštes. Po to įvyksta didis nusivylimas.“ „Tos mažos stotelės,/ kuriose traukiniai nesustoja,/ pačios gražiausios,/ kaip ir tos moterytės,/ stovinčios paryčio migloje —/ geltona lazdele/ palydinčios tolin. Nubildančius/ mūsų gyvenimus.“ „Nieko negalim pakeisti.“
Tokia mūsų gyvenimo tiesa — tokie susimąstymai. Rugpjūtis — mums kiekvienam tos šviesos, kuri jungia, kuri stiprina, kuri palydi ir išsaugo atmintį. Poetas Liudvikas Jakimavičius eilėraštyje „Sau“ priminė: „Buvau laimingas žmogus./ Net kai juodai nesisekė,/ žemės skonis burnoj/ buvo skanus./ laimingas buvau žmogus.“ Toks atsisveikinimas — iš tikrųjų — tyla… Tegul ji bus kiekvienam kalbanti — apie šviesą, apie jos ryšius, apie rugpjūčio ūkus ir vėl — į visas šviesumas, kurios rodo kelią.