Gyvenimo matai — rugpjūčio sąsajos

Varnių kunigų seminarijos klierikai Viksva, Kairys ir Baronas (Baranauskas), davę žodį susirašinėti tik lietuviškai. 1858 m. (Nuotr. iš žurnalo „Šviesos keliai“ 1935 m.)

„santykių stiprybė tvers visada, ne tai dvasios santykiai, o dvasia nepaklūsta trukmės ir erdvės dėsniui“,—
Antanas Baranauskas, iš 1862 metų laiško

Ieva Sigita Naglienė

Sietina, kas atitinka esamą būseną
Įvairių esti paskatų įdėmiau, lyg atsidėjus, peržvelgti, kas eina sykiais su vasaros laiku. Visada atsiras gilesnė mintis, retesnė užuomina, atsimuš spindulys į aiškesnį žiedą ar debesį, į žodį ar sakinį, sutelks ir primins. Turime visokių patyrimų sau ir gimtajam kraštui skelbti, su kuo susitaikyti, dėl ko ir kitaip į pasaulį žvelgti. Turime aiškių pajautų, daugiau ar mažiau esame susirišę. Iš tikro, kiek dar daug „Gamtos ramumo ir svajonės“,— anot poeto Maironio.
Paskutinis vasaros mėnuo — ir vasaros rezultatai, mūsų pačių darbo nuimamas derlius. Lyg ir matome, kaip patys tarnaujame savo gyvenimui — geresniam, mielesniam, gražesniam, sotesniam, juk per darbą liudijame save. Darbas — ir mūsų laiko, mūsų tikrųjų idealų išmatavimas. Nieko nesustabdysi — laikinumo pojūtis persekios, bet kilnūs norai keičia gyvenimą. „Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną“,— Maironis. Vaidentuvė — vaizduotė, atmintis, galų gale mūsų pačių sąmonė. Turime kuo, anot poeto Sigito Gedos, ir „kiekvienas galime pasimatuoti savo moralinį ūgį“. Bet kuriame gyvenimo tarpsnyje Maironio lyrika stiprina — savais žodžiais atsiliepia, arba „Kartais prašneka širdžiai“, „kaip žaibas kartais dvasią pagauna“. Praeitis — ir ateities laisvė, suteikta išmintis, sykiu „ir mums patiems, ir mūsų istorijai, mūsų gamtovaizdžiui“. „Visoms tautoms aktualūs dalykai čia pripildyti nacionalinės būties ir patirties, suformuluoti tobulai nušlifuotais gimtosios kalbos žodžiais“ (1987). „Taip čia tylu, gražu!.. Vien keleivio širdis/ Nenurimusi veržias toli!/ Ir tą šalį norėtų pasiekti akis,/ Kur Dubysos atkrančiai žali!..“
Suprantama, mename Maironio „Riki Kulm“, eilėraštį apie kalnus Šveicarijoje, ir begalinį ilgesį, gimtojo krašto — „Vien keleivio širdis/ Nerimusi veržias“… Sugrįžimas — ir to grįžimo skelbimas — darbas, žinia apie save, savo atsakomybę. Juk „Ne veltui bočiai tave taip gynė,/ Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“ Gimtoji žemė — žydinti, mūsų turima. Tai, kas mums rūpi, ir tie mūsų darbai, su kuriais mes dalyvaujame pasaulyje, yra mūsų savastis.
Kalbėkime Maironio žodžius, iškalbėkime jų esmę — vėl ir vėl pasikartokime. Šie metai — Poeto metai, gimimo ir mirimo atmintinos datos — būkime su Juo. Maironio žodis — mūsų savitumas, mūsų dvasinė kultūra. Iš jo žodžio — ir pati esmė: „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę…/ Mylėk jos kalbą, senovės būdą…/ Mylėk prabočių kapus garbingus…“ Tegul bus tai ištarta — ir pagarbintas mūsų Poetas. Prisimintas ir tegul bus su juo susitikta — paskaitykime ką nors iš Maironio — tiesiog dabar ir stipriau dėl savęs.
Pasimatuokime savo gyvenimo galimybes — su sąžine, su pasauliu. Iš tikrųjų — „sielą prakalbint sunku!“ „Juk nujautimas širdžiai šneka“. Kuo dažniau, kuo akyliau perskaitysime, tuo Maironio posmai bus mums kalbesni. Ir esmė, ir tikruma — „Graži tu, mano, brangi tėvyne“. Šiuomet visuose žvilgsniuose dar vasara, užimta kasdieniais rūpesčiais ir atradimų malonumais, prie pat žmogaus su visa savo gyvybe. Regis, viskas sietina. Ir žinoma, į „jautrią širdį ne vieną“ — su nujautimu, žinojimu, pašnabždėta.
Žodis po žodžio — ir susidėlioja diena po dienos, ir mėnuo, ir stebimės, kiek daug galime, jeigu norime. Sako, kad rugpjūčio mėnesį gimusieji yra stiprūs, geri ir ryžtingi žmonės — pasveikinkime juos, būkime šalia tų, sekime tuos, kurie mūsų, kurie atviri ir organizuoti, turintys tikslą. Visada knieti priminti ir prisiminti rašto žmogų — jo jubiliejaus ar pasirodžiusios knygos šventės proga — tiesiog skelbti, kas tvirtina santykius, kuo dvasia pasidžiaugia. Laiko matai — ir gyvenimo patyrimai. Yra su mumis, kas labiausiai vertinama,— tik dairykimės, skaitykime, skelbkime, gyvenkime radę ir atmindami. Svarbu žinoti, pripažinti, jausti ir priimti, teisingai kreipkime mintis — baimės mažiau. Juk vidinės atmintys, vėliau ar anksčiau, vis tik kažkur iškyla į paviršių. Ir ne tik kaip tam tikras atstumas — artumos gali būti daugiau.

Ne viskas iškalbama, bet su šiluma
Gera, kai šilumą pajuntame. Jau ir paukščiai glaudžiasi į krūvą — stipriai, lyg ir visiškoje vasaros laisvėje, lyg ir į rimtesnes kalbas susirinkę. Akys juos regi. Toks jų gyvenimas — įspūdingai išsimėto paukščių pulkai, kol kas po mūsų pievas, nupjautas ražienas, medžių šakose suklega, telkiasi — laukia kelionė, o kai kurie — jau mus ir paliko.
Mes irgi keliaujame — kas kur, kas kaip. Skaitymas — tam tikras keliavimo būdas, gyvenimo prisiminimas ir įsimintinos būsenos. Ir padėka to, kurio knygą galbūt tik dabar paėmėme į rankas — kitokio ryšio su pasauliu sąšauka. Galbūt pati nuostabiausia reginių minutė, spėjusi mus pačius perskaityti? Malonus dalykas — lyg lygiaverčių partnerių susitikimas. Gal taip per keliones, per skaitymus, susitikimus ir vidinis atsparumas? Akimirkos ryšiai — ir įtaka, kartais tiesiog būtini.
Suprantama, skaitymus, keliones ar pokalbius visada galime tam tikru laiku, tam tikroje vietoje ir užbaigti — esmė, kas mūsų ir dėl ko mes leidomės į tėkmę. Kita vertus, ne visada ir pats suvoki, kodėl tai vyksta, kur to išbaigtumo priežastys — ne viskas žmogui suprantama. Bet ir atsitiktiniai dalykai — mūsų, galbūt pasireiškę tik kaip tam tikrų srautų visuma. Esame, ieškome — ir priimame.
Į šio rugpjūčio skaitymus — ir kolekcininko Gedimino Petrulio pasiūlytas 1935 metų surinktas mėnesinio žurnalo „Šviesos keliai“ komplektas — knyga, sauganti periodinio spaudinio vienerių metų istoriją. Jos puslapiuose — ir mūsų rašytojų kūrinių ištraukos, eilėraščiai, mintys apie pačius autorius. Žodžiu, kas šalia, kas laiko patikrinta ir iš viso pasaulio atkeliavusi informacija iki mūsų dienų, išsilaikę atminties ženklai — maloni minčių staigmena.
Pirmiausia norisi su „Šviesos keliais“ susitikti poetą, kalbininką, matematiką, vyskupą Antaną Baranauską — ne vienas straipsnis apie jį, ne viena mintis iš jo kūrinių ir su tokia gilia šviesuma — „niekieno pavyzdžiu nesekęs“, „liaudies dainius, didelės formos meistras“.
1857 m. ir 1859 m. Antano Baranausko sukurta kas geresnio, „viskas iš gyvenimo knygų — iš gyvenimo, iš dainų, kaimo lyrika: Giedu dainelę, savo giesmelę/ apie klapatus, vargelius./ Lietuvos krašto, ne taip iš rašto,/ giedu senųjų žodelius.“ Giliai, paprastai, sakoma, M.Vilionio, ir nuoširdžiai tuos paprasto žmogaus vargus apdainuoja.
„Baranauskas žadino viltį: „Dievas gelbėjo ir pažadėjo,/ Kad nebus ponų ir dvarų.“ Baranauskas nelaikė savęs poetu — „vėrė, kaip ant siūlo, pačius geriausius posmus“. „Jis ištryško natūraliai kaip paukščio giesmė.“ Anot „Šviesos kelių“ 1935 metų žurnalo autorių, Antano Baranausko eilių paprastumas įaugo į liaudies gyvenimą, nuskambėjo po kaimus: „Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų/ Kalnai ir maži kalneliai.“ Be abejo, kaip sako poetas Jonas Aistis, „Tarp Baranausko dainų ir bažnytinių giesmių daug bendro — tie patys vedamieji motyvai.“ „Menininko uždavinys yra atspėti veiksmui tinkamą garsą.“
Įdomus kiekvienas straipsnis — yra ir nuotraukų. Pavyzdžiui, iš Varnių kunigų seminarijos: 1858 m. klierikai Viksva, Kairys ir Baronas (Baranauskas), davę žodį susirašinėti tik lietuviškai. Apie tai liudija ir dienoraščio, laiškų tekstai — tokie dvasios pojūčiai, toks pasižadėjimo įrodymas, „saugojantis dykinėjimo, kaip viso pikto šaltinio“,— yra užrašyta paties Baranausko dienoraštyje.
Jo vasaros laiškuose, rašytuose draugams ir pažįstamiems,— pamąstymai, kas „gyvojoje gi kalboje“. „Pirmieji tiesos spinduliai mano prote lietuviškai praspindo; pirmieji širdies jausmai lietuviškai man krūtinę skaidrino, sudrebino. Mane motutė lietuviškai supdama lyliavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos lietuviškai man širdin kliudė“, „džiaugiuos, tiesos žodį užgirdęs ir tikrai prietelišką širdį radęs.“ Tokie jautraus, pareigingo žmogaus žodžiai — poeto, juk „Dvasia Šventa mums krūtinėj kursto šventą ugnį./ Draugėn šventais pajautimais pinamės lyg gijom“,— iš „Kelionės Petaburkan“.
Šiemet nuo poeto Antano Baranausko mirties — 120 metų. Atmintis — XIX a. vidurio Romantizmo poetas, dainius, mūsų skausmingos praeities autorius, regėjęs ir pats patyręs sielvartus, „dėl to ir kito sopulį numanau“,— kaip sakė pats poetas. Sukūręs „Lietuvos dvasinį peizažą“, mūsų dvasios Šilelį,— Justinas Marcinkevičius. — „Ir kiek čia veržimosi aukštyn, būties pilnatvės pajautimo, kada, nepajėgdamas to grožio ir gerumo išreikšti žodžiais, žmogus tikrai nubraukia ašarą“ (iš 1986 metų kalbos).
Tęsiant skaitymus iš minėto žurnalo, galima įsitikinti, kad didelis dėmesys skiriamas kelionėms. „Šviesos keliai“ skelbia moksleivių išvykimus per atostogas. Juk vasaros kelionės — ne tik atradimai, bet apskritai žmogaus kūno ir dvasios grūdinimas. Užsiminta, kad pirmoji kelionė — po gimtąjį kraštą. Kas yra labai reikalinga, galima ir pačiam rasti: kiekvienas papildys savo žinias tuo, ko negavo per mokslo metus. „Kelionė — sveikata. Kelionė yra svarbiausia jaunoji gyvenimo mokykla. Pažinkime gimtąją šalį, o per ją mes pažinsime save.“ Taigi — laisvoji valandėlė — ir koks nors smagus kelionės faktas. Įveikiami labirintai — gamtos ir dirbtiniai, kryžkelių, veltui klaidinantys be išėjimų. „Žmonės miklina protą,— sakoma P.Misiūno straipsnyje apie žmogaus pasiryžimą,— rasti išėjimų būtų tik laimės, atsitiktinumo dalykus“. Visada buvo svarbu įveikti sunkumus.
Beje, 1935 metų žurnale „Šviesos keliai“ skelbiamos ir didžiųjų žmonių mintys — iš pasaulio, stiprinančios gyvenimo jėgas, verčiančios susimąstyti, pavyzdžiui: „Pasaulio pusiausvyrą išlaiko keturi dalykai: išminčiaus mokslas, galingojo teisingumas, karingojo narsumas, dorovingojo malda“,— arabų patarlė. „Nerasi tokio paprasto žmogaus, iš kurio išminčius negalėtų dar ko nors pasimokyti“; „Žmogui geriau, jei pasaulis jo nuopelnų tinkamai neįvertina, negu jei jį per daug giria“, — Gėtė. „Laikas ir kantrybė paverčia sausą medžio lapą šilu“,— kinų patarlė. Štai taip — ir praeityje visaip kryžiavosi žmonių keliai, ir prieš mus gyvenę ieškojo išėjimo — atmintis ir pasikartojimas lavina pastabumą.
Rugpjūtis kelia paukščius, stiprina tolimam skrydžiui. Rugpjūtis patikrina ir mūsų gyvenimą — kiek įdėjome darbo, kaip jaučiamės, kokia nuotaika gyvename, kokį derlių nuimame. Vasara — įspūdžių ir savistabos metas, palyginimo laikas. Tiesiog — viso gyvenimo matai panaudojami, kad turėtume savo patirčių vasarą. Juk ne vieno autoriaus yra sakoma, kad, neturėdami savo meto žemės, savo kalbos, savo bičiulių, neišmėginę savęs, kiek galime, prarasime dvasiai būtiną natūralumą.
Gero žvalgymosi — įsitikinimo, kad esame čia ir gyvename jausdami, atminę, turintys kuo pasidžiaugti.