„Pasisemi savo dainos,
Savo dainos
Iš šaltinio“,— Vytautas Stulpinas
Ieva Sigita Naglienė
Užrašinių patikrinimai — ir tai, kas užsiliko
Jau daug kas savomis rankomis kylėta, paliesta, nudirbta ir nudailinta — ir Žolinės surinktos. Visaip atsiliepėme — kūnu ir mintimis, visa dvasia priėmus, kas sykiu su vasara užauginta. Džiaugsmas ir šiluma — saulutė tikrai dėl visų stengėsi: daigino, augino ir nokino, nuotaiką giedrino. Dėkui jai už žydėjimą, už tuos subtilius margumynus, už sveikatos žolynus, gėleles posmui ir širdžiai, už subrandintą duoną, medaus korius, už žolę ir šieną, už keliones ir įspūdžius, skaitymų ir atradimų malonumus, už sveikatą ir ilgesį, už ramybę — už visą vasaros gyvenimą.
Taip buvo švenčiama vasaros pabaiga, tokios būrimosi draugėn tradicijos — atsisveikinimo su šilumos metu apeigos, padėka ir tikėjimo viltys, pasiruošimo kitokiam laikotarpiui apmąstymai. Pasisemi stiprybės, priimi kasdienybę ir gyvenimas sujuda. Juk „Poezijos gyvybė priklauso nuo žmonių dvasinės gyvybės, jų įsijautimų“,— sako poetas Marcelijus Martinaitis. — „Kaip nesusimąstysi, kai matai, kaip viskas keičiasi“. „O lieka nedaug: segė ant suirusio kūno, akmuo su keistais ženklais, katedra, paveikslas, eilėraštis… Tačiau kažkuo tikiu, nes tarsi be mano valios kilo kūryba, keli svarbūs lemtingi mano gyvenimo lūžiai“,— iš 1997 metų poeto susimąstymo, iš vaikščiojimo tarp žmonių. Juk tai kiekvienam svarbu — ir realiai suprantami poeto žodžiai. Savi slenksčiai, savi ėjimai — savasties pasiilgimas ir užsimiršimo liudijimas.
Vasara priveda prie tokių minčių, o akiratyje — ir plotai, kuriuose sietini dalykai, protingos kalbos, susitikimo atmintys ir įsivaizdavimas. Sutikime, kartais užtenka vieno žodžio, kad skelbtume šviesą, be jokio intarpo į nežinomybę ar ašaras. Marcelijaus Martinaičio eilėraščiai tikrai kupini šviesumos ir to tikrojo beldimosi džiaugsmo. „Ant darbo rankų —/ man upės ir kalvos,/ ant darbo rankų —/ nuovargio žemė./ O ant šventadienio rankų/ — man deda vainiką,/ ant vakaro rankų —/ tolimą kelią./ O ant vasaros rankų,/ vasaros rankų —/ užmerktom akim/ neša kalnai.“ „Meilė užmerkia akis prieš patį didžiausią turtą:/ pasaulį paniekinus — pasaulio kūrimą kartoja“. Nujautimai, atmintys ir šviesa — atsispindinti, sąsajos, tikrovės, gražiai iliustruota gyvenimo akimirka.
Gal dėl to, kad jis pats šviesą juto — tą Didžiąją ir skelbė? Viename iš 1997 metų Martinaičio interviu yra ištarta: „Man nieko nereikia, nes pati kūryba yra džiaugsmas, kai akimirką suiręs pasaulis atrodo šėtoniškai gražus, o tu jame viską dėlioji ir rikiuoji iš naujo ir naujai. Žodis tampa be galo lengvas, kažkokio vėjo nešamas beveik nežinoma kryptimi. Tai būna gana retai, todėl nerašau eilėraščio po eilėraščio, neverčiu savęs tai nuolat daryti, laukdamas, kol jis pats kažkur giliai manyje pradės judėti.“
Tas judėjimas ir mus pasiekia, ir mes to judesio esame pažadinti. Lyg įgarsinti pastebėtos tikrovės — svarbu patiems kalbėti, kitus išklausyti ir turėti sakomą savo nuomonę. Priimti ir saugoti tai, kas mus iš tikro veikia, pagauna pačia netikėčiausia forma. Gyvenimas visa dvasia priima naują reiškinį, jeigu tam pritaria. „Kultūra, kūryba yra ta sritis, pasak Martinaičio, kurioje juo daugiau sunaudoji energijos, tuo didėja jos ištekliai.“ „Kiekvienas mąstantis pradeda remtis ne dirbtinai sukurtais autoritetais, o tuo, kas tarsi savaime yra visur, kas pripildo gyvenimą ir sklando kaip dvasia.“
Anot Viktorijos Daujotytės, „M.Martinaitis kažkaip nujaučia ribą, kur jau reikia sustoti.“ „Atmintis labiau eilėraščio būdas negu žanras. Lyg ir sutampantis su M.Martinaičiu, ištariančiu: „Kaip šiąnakt man gaila gyvenimo“(1995). Spėriai sukasi ciklinis laikas — vasara vasaroja, vis dar pilna žemiškų dalykų grožio. Gausybė ir dalis to, kas tau pačiam būtina. Ir vis tik gamta išgyvena pokyčius, gyvybės kitokį parėdymą — ir kaip mes suvienyti,— anot poeto Martinaičio — ir jo Kukučio kalbėjimo, to savito žiūrėjimo į visą išgyvenimų procesą. Ir mes juntame tą gyvybės šviesą. „Šiandien gyvename dar ir pagal kitą — kultūros, kūrybos — laiką,— mums primena poetas,— kuris tarsi leidžia peršokti savo biologinio laiko ribas, pratęsti buvimą, atkuriant praeities vaizdus ir vaizdinius, jame susitinkant su kažkada gyvenusiais, kūrusiais, mąsčiusiais. Kultūra ir meno kūryba koncentruoja laiką, suspaudžia jį puslapyje, eilėraštyje, paveiksle, simbolyje, įspaudžia į meno dirbinius, akmenį, metalą, paminklus. Menas ir yra praeitis ateityje.“
Atsispindintys — ir išgyvenantys: „kiek esu aplink žemę/ aš pats,/ paguldytas šalia vienas kito“, „kiek yra kilometrų/ ir kiek kilometrų yra atgal/ per visą gyvenimą“. Tokie poeto pastebėjimai — ir tas „Priklausomumas sąžinei ir žemei“,— kaip sako Rimvydas Šilbajoris. Tokie vertybių dėsniai ir paties poeto — su „gyvybe ir augimu“, „santykiu tarp tikrovės ir kito“, „lyg kažkas giliai ir švelniai švento“(1992).
Kiekvienąsyk skaitydami Martinaitį, kad ir trumpai, bet vis tik aiškiai kalbėsime ir apie šiųdienos dalykus, ir apie atmintį — lyg ir paties gyvenimą, lyg ir ryškiausiai matomą, vėl ir vėl patikrintą ir tikrinamą. Kažin kas prasideda, kažkaip išsidėlioja ir visada laiku patį žmogų sustabdo. Lyg ką atgniaužus — ilgai, dar ilgai žinosi, kad kitaip pasielgti tiesiog negalėjai.
Iš tekstų, tinkančių į mūsų kalbas
Vasarodami kiekvienas ką nors ir radome — kitaip neįmanoma. Kaip sako liaudies patarlė, „Dviejų amžių negyvensi“. Vadinasi, dabar kiekvienas savajame turime atsiliepti esantys. Poreikis, siekimas, susidomėjimas bet kuo didėja išbandžius, išmėginus, taip ir pradėtu darbu susižavima. Gera, kad vasara — tinkamiausias laikas gyvenimo troškulį numalšinti. Regis, ir pačių pakartoti dalykai jau virto pomėgiu — ir to užteks, jeigu iš visos esmės buvo daroma. Svarbiausia, anot poeto Vytauto Stulpino, kad „Pasisemi savo dainos,/ Savo dainos/ Iš šaltinio“.
Ne veltui mūsų liaudies bylota: „Darbuokis it amžinai gyvensiąs, elkis it rytoj mirsiąs“. Darbuotis — gyventi. Iš tiesų spėjama, kad tokių vaizdingų ir panašių į mūsų posakius yra atėję ir iš kitur, iš kitokio pasaulio — pirmieji lietuviški tekstai užrašyti XIX amžiuje. O laikosi — ir turi savo bendravimo istoriją, tapo mūsų išminties šaltiniu. Jų tiesa per amžius niekur nepabėgusi, didumas nepakitęs, ir išmintis, ir juokai vis tik įmanomi tie patys. „Kad nuo didumo pareitų, tai karvė zuikį pagautų.“ „Antrasis lazdos galas visada tau pačiam priklauso.“ Tokia teisybė — ir jos atitikmenys iš knygos „Patarlių paralelės“, Kazio Grigo paskelbtos 1987 metais.
Iš viso 611 tarptautinių tipų, susidedančių iš vieno arba kelių lietuviškų variantų ir jų atitikmenų kaimyninėmis bei didžiosiomis Europos kalbomis. Panaudota 2276 lietuviški tekstai — įdomu. Tai ryšys su mūsų ir didžiojo pasaulio kalba, jos išmanymu, tautos išmone — ir įmanomas susišnekėjimas. Patarlės — ir įvairiakalbio konteksto kultūrinės patirties samprata — bendrybės ir skirtumai. Visada gyvenome supami kitų, veikiami jų savitumo — pastebėta, palyginta, išmokta. Tokia sava ir perkeltinė mūsų bei kitokios kultūros mintis, bendrumo samprata — ir esančių žmonių gyvenimo atmintis, to vidinio išgyvenimo apimtys. Sykiu ir šiuolaikinis, ir pažymėtas tarpsnis, buvęs sąlytis — ir atraminiai taškai, esminiai žodžiai, supratimas, kad daug kas sutampa, kad tautos maišėsi ir pynėsi, gilino senuosius kalbos, santykių išminties šaltinius.
Esame žmonės — ir svarbu, „kas…, tas…“, „kur…, ten…“ — tokia loginė skirtingų žmonių bendravimo forma. Taip dėliojama ir patarlių išmintis: „Kas nesėja, tas nepjauna.“ „Kur du pešasi, trečias laimi.“ „Dvigubai duoda, kas greitai duoda.“ „Kas per daug, tas nesveika.“
Va taip žmogus su žmogumi suartėja, taip suteikiamos įvairios žodžio raiškos galimybės — ir ne tik mūsų kalboje. Tokios versijos, tokios įvestys artimos ir išskiriamos visame pasaulyje. O lietuviškiausios patarlės — eiliuotos, „imponuoja garsinės išraiškos formų darna ir, matyt, todėl lietuviškai kalbančių žmonių labiausiai pamėgtos“,— pastebėta knygos autoriaus.
Pavyzdžiui, „Akys baisininkės, rankos darbininkės.“ „Tuo tarpu tarptautiškiausios versijos“ — atitikimas minėtam mūsų pasakymui — „Akelėm strokas, o rankelės ima ir padaro.“ Tiesa, pavyzdžiui, mūsų patarlė „Laukas akylas, miškas ausylas“ — kitoms kalboms nebūdingas. Sava istorija — ir saviti žinojimai.
Suprantama, daug kas priklauso ir nuo individualių pateikėjų polinkių, bet vis tik smagu žinoti, kad pernelyg mažas mūsų pasaulis — ir išsiskiria tradiciniu posakiu, ir susisieja gyvenimo išmintimi, peržengia įprastines ribas, turi atitikmenų iš pasaulinio konteksto.
Tokia teisybė — gyveni ir mokaisi. „Daryk gudriai, veizėk galo.“ Kaip sakoma, „Kur paukštis lekia, ten plunksna krenta.“ „Neperkrimtęs kevalo, branduolio neragausi.“ Pastaroji patarlė pasakoma ir kitaip, pavyzdžiui: „Riešučio neperkandęs, branduolio nekaštavosiu“. Ir jau ryšys su gyvenimu kitoks: asmeniškas, žinomas, turintis kiekvieno žodžio vertę, vietos ir tam tikro kalbėjimo prieskonį, lyg ir intymiau patikrintas, atviras išgyvenimas.
Vadinasi, reikia tiesiogiai patarlių išmintį vartoti savo kalbėjime — ir susigyvensime su tuo, ką turime, ir išmoksime dairytis, kad kitą išgirstume. Mūsų rašto atmintyje toji patarlė užrašyta XIX a. viduryje. Panašiai anos patarlės mintis skamba ir kitose kalbose — tik tai pažymėta žymiai anksčiau, pavyzdžiui, anglų — apie 1500 m., lenkų — 1574 m., vokiečių — apie 1780 m. ir panašiai. Tai tiesiog žinomų atitikmenų liudijimas: „Vargo nematęs, gero nepatirsi“, „Negyvenęs su žmogum, jo nepažinsi“, „Jei nori kuo pasinaudoti, turi kaip reikiant pasistengti.“ Va tokie, taip sakant, vienos patarlės vertimai iš kitų kalbų išminties — tai suvokus, taip lengviau ir susikalbame. Turbūt ir šilčiau, pastabiau, atidžiau įvertinus ir kito žmogaus išgyvenimus, supratus, kad „Ant svetimos kumelės netoli nujosi.“
Liaudies žmogus visada į gyvenimą žvelgė ir jame gyveno ne tik rimtai darbus dirbdamas, bet ir dainas traukdamas, su juoku, su tikėjimu ir pasitikėjimu. Sykiais ir esmių esmė tokia ryški — juk visi svarbiausi dalykai gyvenime — „Viskas daroma tik vienąkart.“ Paskui — lyg ir kartojimas, atitikmenys, išmokti, perimti, besitęsiantys, skirtingi, ar „Panašūs kaip du vandens lašai“ išgyvenimai. „Kaip lašas į lašą“ — ir taip pasakoma. O tas šaltinis — gyvas, gerai, kad jis virva, kalbos, ir išminties, darbų ir susiklausymo vanduo išjudintas.
Tiesa, ir apie vasarą patarlių esama — tokių iš „Patarlių paralelių“: „Ką vasara koja paspiri, tą žiemą į burną paimi“, „Jei vasarą šieno nepjausi, žiemą ubagausi“, „Vasarą — vartai, žiemą nosis“, arba „Vasarą su vartais, žiemą su snargliu užgaišti“. Regis, niekas nė nepakito, o mes sykiais ir pasimetame — gaila, jau, kaip matome, tai ir žmonių patikrinta, ir susižinota kas kaip, dėl ko gamtai pakitus tokie rūpesčiai pareina.
Daugumoje šaltinių, kaip sakoma, nurodomi atitikmenys — ne viena patarlė ir didžiųjų Graikijos žodžio meistrų savo tekstuose pavartota. Belieka įsiminti ir šią dieną kalbinti — dar gal kai kas ir atgaus savo esmę. Svarbu tikėti. „Tykiam vėjas užpučia, o greitasai pats užbėga.“
Tegul bus prie viso šito ir Simono Daukanto žodis — laikantis, atliepiantis, pritaikantis prie gyvenimo. Juk iki šiol jo žodis užliko,— kaip sakydavo autorius. Žinoma, visiems „brangu žinoti“, kas mūsų ir išsaugota — praeityje numatyta, „kaip sviete elgties, kaip doru ir išmintingu pastoti, ko žinojimas kiekvienam yra naudingu ir reikalingu, kaipo tankiai nutinka šiame sviete, jog piemenėlis, pirma aveles pas tėtušį ganęs, paskui per savo gudrybę ir išmintį įgauna milijonus svieto valdyti.“ Ir tokia Simono Daukanto užrašyta pasaka-ne pasaka — su gyvenimo ženklu: „Jautis ir veršis“: „Kad pro ankštas duris jautis, ragais kliūdamas, vos į tvartą įėjo, veršis jam rodė, kaip jis turi pasilenkti. „Tylėk,— sakė,— tau dar negimus, aš tą žinojau.“ Kas išmintingesnį moko, tas teprisimena tą pasaką“(1984). Juk „Pelėda neišperi vanagėlio raibojo“,— dar ir tokia patarlė — iš Kazio Grigo knygos, tokia jungianti su gyvenimu.
Būkime dar vasaros matomi — jos pavadinti, pažadinti, pažinti ir patys pasižadėję rytojui. Mūsų gyvenimas, mūsų išgyvenimai — ir atitikmenys, ir ėjimas pirmyn. Visada turbūt „Pradžia darbą gaišina“, bet pastangos veltui nenueina, jeigu stengiamės. Gražaus laiko, taikių išgyvenimų ir susigyvenimo su šiuo metu — per atminimą, gražesnę kalbą. „Visur gerai, o namie geriausia.“ Ir savi šaltiniai kitaip šneka — dar tokiu gyvu mūsų širdžių laimėjimu, srūvantys į tikruosius vandenis.