„Dangaus dangčiai“:
per dienas mūsų dienas kala
kaip taip išeina — klausit?
Vuo taip — be anūn ir mūsų
nebūtų“,— Gvidas Latakas
Ieva Sigita Naglienė
Žinoma, visada vasaros daugiau, kai ją prisimeni. Ir ne šiaip sau, o jau su tam tikru svoriu, išmėginęs ir patyręs reginio ar jausmo gilumas. Pasisekė? Itin! Kaip tik Biržuvėnuose įvyko poeto ir dailininko Gvido Latako eilėraščių/piešinių knygos „Salos“ (2022) sutiktuvės — Biržuvėnų bibliotekoje, pačiame dvare.
Biblioteka yra išskirtinėje vietoje — šviesoje, žalumoje, skirtingų pavėsių supama (kas labai svarbu buvo šią vasarą), su tradicijų atmintimi, istorine kalba ir nieko nepaliekanti be dėmesio. Dvaro erdvė — ir knygos išmintis. Šiuosyk — realus susitikimas su kūrybos žmogumi — ir ne vienu, ne tik su „Salų“ autoriumi. Mat į knygos pristatymą atvyko ir poetai Juozas Žitkauskas, „Slinkčių“ leidyklos šeimininkas, Vytautas Stulpinas — bičiuliai ir draugai, puikūs eilėraščių meistrai. Aišku, ir visas būrys iš Biržuvėnų, Luokės, Telšių — turbūt ir iš kitų vietų, iš ten, kur gyvena žmonės, kuriems svarbus žodis, pamėgti eilėraščiai.
Ir jau prabėgus ne vienai dienai, galima drąsiai sakyti — geros emocijos, susižavėjimas, buvimas talpioje erdvėje, susitikimo, kalbėjimo ir išsikalbėjimo akimirkos — gyvų gyviausios! Ir ne bet kaip palydėtas žodis — su klasikine muzika — rodos, geriau nebebūna… Be jokios abejonės, tai didžiulis Biržuvėnų bibliotekos vyr. bibliotekininkės Ligitos Navickienės nuopelnas! Kaip sako patys poetai, dzūkas ir žemaičiai — va čia tai bent! Buvo tikra ir gera! Ar reikia daugiau ką nors pridėti? Reikia — tuo pačiu jausmu gyvename ir mes, ten buvę, realiai matę ir girdėję, pasivaišinę ir turintys ką prisiminti. Tegul kuo dažniau Biržuvėnų biblioteka sulaukia tokių savo kūrybos meistrų — ir jausmas kitas, ir jo galia užsiliekanti. O už muziką visų vardu — ačiū Vytautui Čegiui, jaunajam pianistui — buvo nepakartojama! Miela Ligita, labai geras pasirinkimas — tik tokie garsai, tik su tokia giluma einama į tikrą žodį — suskambo ir erdvė, ir širdys, nuoširdūs išgyvenimai — dėkingi ir iki susitikimų.
O visam tam vasaros pabaigos džiugesiui, gal tikrai tiks tokie Gvido Latako „Salų“ žodžiai — iš eilėraščio „Dvare“: „Sako nebūk/ atšiaurus nenubrauk/ tu paskutinis gali išgelbėti/ juk makaulė ir kramė —/ prigimti mūsų žodžiai“ — „lenkis prie tų šaknų“. Ach, tie lankstymaisi — tegul tik prieš esmę, prieš tikėjimo ir doros įsitikinimus, tegul tik suvokiantys, kad mes už tai, kas tikra. Dėkokime ir nusilenkime dangui ir žemei, tėvams ir mokytojams — išminties laisvei. Žinoma, „gyvys/ guboja — gujoja — gauboje/ eini pilnas gyvatos — jėgos/ būti gyvu ir ką tu/ ir nė permier daugiautaus“. Žodis prie žodžio — ir su gyvu, savitu žodžiu, iš čia pat — iš Žemaičių žemės.
Toks yra poetas Gvidas Latakas — toks „tas žmogusai“ — anot jo paties, žmogus ir gyvenimas jo toks. Kaip sykiais, pastarasis ir yra „karalių moneta/ sena — baisi — šventa“, ir gyvenimas — „aukso šakelė“, „iš senųjų genčių priklausai/ senaisiais žodžiais lyg/ kaulais blauzdų remies/ vietoj geležio/ dangaus daigumo/ marių dilgumo/ dangaus dilgumo/ marių žvilgumo“. Pilnas spėliojimo — tikrojo to, „vadinamam Gyvenimu/ ant žalio kalno po klevais/ kur senas namas dūsauja ir stena“… Ir taip — į atmintis. Kiekvienam savo — su visa tėviške ir visu pasauliu, sykiais menkai suvokiamu — o galbūt į ten, kur tik prasideda „gyvenimo teatro prieangy/ tavo teatras — tavo tvirtovė“. Ir taip galima skaityti poetą Gvidą Lataką, ir kitaip — suprantama. Juk kiekvienam to, jo parašyto skaitymo, galima sava porcija mėgautis — su išmone, dailiai paserviruota, išdalijama mūsų lūkesčiui. Bus ir juoko — o kaip žemaitis be šito? Žinoma, to tikrojo, savojo su itin retais priedais — beveik iš radinių.
O rimtų rimčiausiai norisi apibendrinti tokią poeto Gvido Latako iškalbą, juk tai tokia savita išmonė, išskirtinis kalbumas ir mokėjimas rūpintis tuo mūsų kalbėjimu — ta tėkme, kuri, pasak knygos redaktoriaus Donato Petrošiaus, „į dvidešimt pirmąjį įšoko tiesiai iš devynioliktojo ar iš dar gilesnės senovės“ — atgaivina. „Gyviausios — mano galva — šitos poetikos vietos yra tos, kur susimąstai — ar kur nors dar taip žmonės bekalba?“ — štai taip priveda savo pamąstymų mintis ir poetas bei „Salų“ redaktorius, taip pat žemaitis Donatas Petrošius. Unikali proga — imkime ir skaitykime „Salas“, kaip esame išmokyti skaityti… Ir būtinai, anot paties poeto Gvido, toks patarimas — tegul bus kiekvienam skaitančiam — kaip paieškų priminimas: „žodžio palauk“. Šito reikia, kad priprastum „vaikštant/ šmėžuojant po žmones“. Ir visai neišsigąskime, kad atminties sykiais tėra tik sekmadienis, kaip sako Gvidas, svarbiausia, kad ji yra.
„Riedėte rieda vešlūs ir kartu — geros kraujotakos pasakojimai,— tokie jo eilėraščiai, pasak poeto Vytauto Stulpino. — Iš vitališkų, kupinų sąmojo ir vidinio linksmumo palyginimų netikėtai išnyra primiršti žemaitiški žodžiai, kurie byloja atmintį ir būtovę. Gvidas nesidairo į literatūrines madas, bet nevengia „naujų senovių“. Jo eilėraščio žmogus tiki, kad ne visi dangaus šventieji puikuojasi mūsų kalendoriuose, o gyvena tarp mūsų, valgo ir geria, dirba darbus savuosius“ (2022). Toks yra poeto, dailininko „Gyvenimo šokis“ — jis vis kitoks iš jo penkių salų skyrių — iš naujosios knygos, telšiškio, gyvenančio Kaune menininko pasaulio. „Šakose vėjas/ po šaknimis — ugnys/ atima žadą tylėjimu“.
Rudenėja — ir visos vasaros atmintys — jau brangi dovana. Pabūkime, kas dar nebuvę Biržuvėnuose, kas menkai žinome tą pašalį — tikrai bus gera. Šiuo metu tenai taip skrabančiai byra didžiųjų medžių lapai. Gana anksti jie ėmė šiušenti — tokie sausi ir savaip geliantys, tokie paslaptinga vasaros atmintimi kalbūs. Savotiškos knygos — „neskaitytos knygos juk visuomet geresnės/ už perskaitytas“,— anot poeto Gvido Latako,— „kaip nenutapyti/ paveikslai kur kas gyvesni už nutapytus/ ir įgavusius rūbą spalvų“. Atsitiesiant — koks dar giedras dangus, ir kaip giliai pažvelgia rudens medžiai — tegul bus pastebimi. O visa kita — žinoma, „atsibrazdins“. Taip sako Gvidas Latakas.