„Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas,
Kurios, atėję žemėn, augs, subręs, ir kai jau bus
diena šviesioji pasibaigus,
Mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias“,—
Vytautas Mačernis
Ieva Sigita Naglienė
Lapkričio minčių susivienijimai
Dabar toks laikas — lapkritis, greitų sutemų ir kalbančios rimties metas. Kiekvienam teko tos artumos, kaip liaudies sakyta, ko akimis nepriveizėsi. Esame naujų vėjų išjudinti, žvakelių šviesos paliesti ir tokie vis tik ne iki galo susivokę, kas dedasi širdyje, kai atmintis atsiveria. Natūralu — rimtis turi savo kalbą, o žmogus ir miršti besimokydamas, anot patarlės. Pajutę ir galvodami savitų vaizdų turėsime. Vien poezijos kiek — eilutė po eilutės, ir „ji ima tiestis į begalybę“,— sako Viktorija Daujotytė. Taip apie poeto Vytauto Mačernio vizijų didumą, perėjimą — iki pat išdidumo, ėjimą ir kelią per žemę. „Ne tik keliu, o ir eiti per žemę — yra didu ir išdidu. Išdidu galvoti apie žmones, einančius ir išeinančius“.
Tokių minčių apimti, taip įsiveizėję į laiką ir žmogų, paskatinti, tiesiog turime dar sykį šiuo metu atsiversti Viktorijos Daujotytės knygą „Žemės keleiviai“ (2021) — vis tik svarbesnieji dalykai išjudinti, tokie pirmeiviai, autorės žodžiais tariant. „Išdidumas yra ir sielos karališkumas, pasakomas ir giliųjų vandenų apibendrinimu: Man patiko tik vandenys gilūs. Giliųjų vandenų žmonės dūsta kasdienos paviršiuose. Jiems reikia nuolatinių dvasios pastangų pasiekti dvasios aukštį (arba giliuosius vandenis).“ Tai mums primena poetas Vytautas Mačernis — žemės poetas, drąsių mostų žmogus, regėjimo ir žinojimo autorius. Jo „Vizijose“ — vakaras ir naktis, keliauninkų laikas — „Žinojimas be paguodos“ — „Nebūtis“: „Žinau: ne jiems kovot prieš ją tą kovą sunkią ir nelygią,/ Ne jiems praeiti žemę išdidžiu žingsniu…“ Gal šiuolaik, kaip tik lengviau suvokti, kas slypi poeto žodyje, ką jis paliko per rimties akimirką sulaikytąją, ką sava kalba kalbančiam žmogui? Juk ir mūsų artimieji aplankyti, juk ir mes su jais jau pabuvome rimties apimti — ir kitoks einančių-išeinančių santykis? Mes — einantys, visu savo gyvenimu į priekį. Mes — čia gyvenantys ir atsakingi. Savotiškas poeto žodis, tarsi perspėjimas — ir mūsų minčių, siekių ar vaizdinių laukas, lyg būtume išsyk išbudinti. Kažkaip kitoks regėjimas, toji pajauta savaime susilaikė? Poezija priartina atgimimo vaizdinius, atgaivina tradicijas. Reikia suteikti sau šviesos — išjudinti ryšius protėvių pasaulio, per jų kalbą — čionykštę, esatį ir prisiminimus bendrauti. Kalbėkimės. Dabar toks metas. Galiausiai — tai atgimimas, savųjų žmonių ištvermė: …Ir pamažu atgimsta vėlei,/ Atgimsta vėlei per mane…“
Tomo Sakalausko knygoje „Regėjimų naktis“ (1994) vaizduojamas poetas ir jo visuomenė. Pasak autoriaus-biografo, „V.Mačernis išsiskiria iš daugelio savo apsupties įgimtu gebėjimu patirti tą už save didesnę jėgą.“ „Pamato savo septynias vizijas. Jos — žodžiu pasakyta teisybė apie tą iš kosmoso aukštybių, iš žvaigždžių šviesos (o gal iš jo širdies) atplūdusią energiją. Ji pasotina dvasios alkį. Ji — neišnykstanti, neprapuolanti, su ja tad susilietęs žmogus patiria nemirtingumo dvelksmą.“ „Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas,/ nemirštąs pasaulis:/ Jame skendėjo vandenynai, ir kalnų viršūnės/ žvalgėsi aplinkui išdidžiai,/ Ir amžinųjų vasarų kaitriojoj saulėj/ Liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos/ ir laukai“. Šitaip „Atsiskyręs ieško žodžio. Surastas žodis tveria pasaulį“ — tai visa esybė, anot Biografo, kuri „kartkartėmis išsiveržia į išorę“. Nors, išreikšta žodžiais, kaip manė pats poetas, „vizija neturinti nė dalies to grožio, kurį jis mato.“ „Ramu į tėviškę sugrįžti/ keliais, kurie veda į namus.“ Skaitydami Tomo Sakalausko knygą, ne tik atmintį gaivinsime — ir patys tapsime atmintimi, ta mums būtina, susisiekiančia ir rimties iškalbėtąja.
„V.Mačernis gyveno 23 metus 133 (ar 134) dienas. Kiekvienas naujas eilėraštis, lyg jis paskutinis, rašomas atsisveikinant. Žody „tobulajam rutuly“ — jis surado stiprybę, atramą ir išsikalbėjimą — savo egzistencijos pateisinimą. Iššauktais žodžiais galėjo džiaugtis, galėjo šypsotis, švytėti. Turėjo tiek maža — ir tiek daug.“ „Šalys tolimos, kaip atminimai brangios,/ Praeity mylėti rūstūs ir linksmi veidai/ Vis vaidenas man, gyvena manyje,/ Kol numiršta ritmo bangose.“ „Žmogau, aš žemėj atradau įmintas tavo pėdas“… Anot Tomo Sakalausko, „Kūryba — suartėjimas su pastovumu aktas.“ „Netylantis ir neišnykstantis poezijos balsas.“ „Didelė žodžio galia, kai jis tariamas su meile. Toks žodis tveria pasaulį — gerą ir ramų. Jo intonacija pilna malonės. …Niekados neprapuola geri, tinkamą valandą pasakyti raminantys ir guodžiantys žodžiai: jie vis ateina“. „Jis gimė Žemaitijos vidury, gal kiek labiau į/ šiaurę,/ Dailiam ūkely, netoli nuo Varduvos krantų“,— taip užrašyta paties poeto Vytauto Mačernio vienoje iš „Žmogaus apnuoginta širdis“ dalių — perskaityta ir susitikta. Ir būsime aplankę Poetą, būsime pabuvę su juo. „Dabar pasauly daug yra žmonių“… Regis, taip pat — buvo ir yra — o žodis kalba! „Ir jo žodis, suvaldytas ir aprimęs,/ Plasnoja laisvas virš minios./ Sujungdamas visus į vieną šeimą/ Kaskart stiprėjančia gaida“. Toks yra Vytautas Mačernis — regintysis, tokį jį stebi eseistas Tomas Sakalauskas. Beje, šie metai — ir Tomo Sakalausko 90-mečio laikas. Jo gyvenimas — 1932-2015 metai. Taigi būsime susitikę. Juk perskaityta knyga — ir autoriaus aplankymas.
Vytautas Mačernis — žemininkas, „iš tiesų pirmeivio“,— pasak Viktorijos Daujotytės,— jo paskirtis. Tokia jo filosofinė gamtojauta. Patikėkime — sugrįžęs ir esantis mums. Kaip toji dvasinė šviesa — kiekvienam su meile atsigręžusiam į savus. Jis yra kaip žmogus, gebantis „Sutelkti dėmesį į „vidujinį gyvenimą“, savęs pažinimą, tobulinti savo sielą“. O „eilėraščių prasmės ir gelmės neturi senaties termino, juose yra žmogaus gyvenimo pamatiniai dalykai, kurie visada jaudina, kviečia susikaupti, mąstyti, ieškoti pastovių vertybių ir jas atrasti kartu su Poetu“,— iš Aldonos Ruseckaitės minčių (2003). Žinoma, „Gyvenimas vaizduos pasikartos“,— tokia Vytauto Mačernio teisybė.
Kas sakoma, kas išlaikyta rimties kalba, turi šventumo. Ji padeda nurimti. „Išgyvenimai lašas po lašo“. „Mes nežinom kam, bet gyventi,/ Kurt ir juoktis pasauly — puiku;/ Nes ir tai, ką mes esam iškentę,/ Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.“ Vytauto Mačernio posmai — pažinimas, žvilgsnis į slaptis ir skaitančiam šviesa, iš čia pat, iš naujo pasikartojant, ką suradome. Lyg būtų galima sykiu „grąžinti bėgantįjį laiką“… Toks metas — geriau vėliau negu niekad.
Žodžiai iš tyliųjų emocijų — ilgiausiai suka galvą
Lapkričio tamsos žvilgčiojimai yra su tam tikra ramybe. Rodos, būtini, kai taip stinga laiko, kai savasties meto pritrūksta. Įdomu išgirdus, nuotrupas sujungus — kažkaip ir skirtingi dalykai supanašėja. Lapkričio pradžia — žvakelių apšviesta, visokiausiais būdais ir vienas su kitu esame pristabdyti: sugrįžę, pažįstami, tylos šnibždesiu į ausį išbandomi, išsilaikę rimtyje. Ir niekaip sykiais nepaneigtume, kad to reikia. Kai kam galbūt įprotis veikti, kaip ir kiti tuo laiku daro, bet vis tik norisi tikėti, kad lapkričio pradžios akimirkos mus suvienija — tiesiog aišku, kad tuomet yra kitaip…
Jau nepamenu kieksyk prie Džiuginėnų dailininko Juzefo Perkovskio kapo lankytasi, bet kaskart vis tik tos tykiosios emocijos apima — reikia žmogui tos vietos, reikia — ir ne vienam tykiosios rimties, tos kitokios būsenos, kuri čia patiriama. Dega žvakelės, drąsina atėjusius eglių žalumas, didžiulių belapių medžių skverbimasis į dangų. Kartais ir traukinys pralekia. Šiuolaik sutikta jaunų žmonių pora — iš Klaipėdos. Sako, kilę iš šių vietų — ir močiutė čia ėjusi, mama — visada, o kaip kitaip? Ir gerai, kad kitaip neišeina… „Neslėpk,/ ko nepaslėpsi“,— anot poeto Vytauto Stulpino. Tokia vietovė — su apmąstymais ir rimtimi. Daug kas veda į kitokią plotmę. Yra paskirtas ne vienas poeto Vytauto Stulpino eilėraštis dailininkui iš Džiuginėnų — o kodėl negalėtų būti ir šios eilutės, lyg tokio pat gyvenimo — išgyvenimo adresu: „Į šiaurę,/ į šiaurės rytus/ neradai kitų kelių,/ tik begalinio ilgumo./ Vaiski šviesa/ staiga perkerta bėgius,/ traukinys kleketuodamas lekia“… Skaitydamas savaip perskaitai, rodos, apie tai — ir čia, kas parašyta, atgyja. Anot liaudies patarimo, po gulinčiu akmeniu ir vanduo neteka. Išbūkime tie, kurie sutinka — tie, kuriems rūpi. „Ramiais vakarais/ liūdniau ir keista.“ „Kai ištirps netektis/ ir tuštuma,/ net pats niekis,/ pasirodys didysis,/ tuščiasis niekas/ ir bus tol,/ kol rasis/ kas kita.“ „Sustojus prie slenksčio,/ nesvietiškai keista“,— tiek šiam kartui iš poeto Vytauto Stulpino „Lėtosios“ (2022). Kiekvienas skaitymas — ir vis kitokios mintys, regis, savaime pritaikytos šio gyvenimo rimčiai: „Štai — lankytojas,/ mokantis juoktis/ drauge su gyvenimu,/ bet niekada —/ iš jo.“ Ėjimas, lankymas, buvimas — pagerbimas. Tuomet — lyg išmokę būti…
„Žmonės išsiskaidė“,— kaip sako poetas Algimantas Mikuta. — „Kai kas išsikraustė gyventi kitur, gal net iškeliavo į Anapusius. Sakau gal, nes dar tik kartą pasitaikė, kad skambinčiau mirusiam, bet telefonų knygutėje tokių adresatų yra ne vienas. Aš jų kažkodėl neskubu išbraukti.“ Rašytojo knygoje „Mėnulio peilis“ (2016) yra toks skyrius „Skambučiai mirusiems“ — ir suglausti žodžiai kaip gyventa, išgyventa, su kuo susitikta ir kalbėtasi. Žmonės — supažindinti, bendradarbiai, tokie pat rašytojai ar studijų laikų, bendraminčiai, dailininkai — laisvi žmonės, ieškoję, gyvenę. Tokia tiesa — žinomi, pavyzdys ar gyvenime, realybėje visai kitokie. Ir visi jie — atminti. „Teisybė yra rūsti“ — gyvenimas-mirtis. Tą kiekvienas žinome — svarbu susisiekti. Kaip sako Algimantas Mikuta, „Žemė veikia instinktų lygmeniu. Kaip visais kitais žmogaus instinktais tuo naudojasi bendruomenių vadai, politikai. Žemės priklausomybė, jos naudojimo formos yra ypač paveikios ir svarbios tvarkant žmonių gyvenimą, formuojant vienokią ar kitokią santvarką. Man regis, kad čia tas pats, kaip su višta ir kiaušiniu — kas pirmesnis.“ Visada žmogus turi turėti galvą — savasties neprarasti. „Žemaitiškumas nėra žirgas, kuris per pelkes ir miškus neša tave į sėkmės žemę. Tai net ne karūna, o specifinis galvos dangalas, na, tirolietiška skrybėlė, motociklininko šalmas ar beisbolininko kepuraitė, iš kurios visi tave atpažįsta, nustato tavo kilmę. Kokios nors ypatingos galios žemaitiškume tikrai nėra, bet niekas nedraudžia tokios kepurės savininkui ją suteikti, o jam ta galia patikėti. Žinoma, įsikalbėti žemaitiškumo neįmanoma, kaip neįmanoma suvenyrų parduotuvėje nusipirkus sombrerą tapti meksikiečiu.“
Turbūt ne vienas pamename poeto Algimanto Mikutos eilėraštį „Žemaitija. Vėlinės“. Kaip sako Rimvydas Šilbajoris, „aukštos jausminės įtampos eilėraštis“… „Dar niekada taip nejutau tavęs,/ kaip šitą vakarą, kai sningant degė žvakės/ ir kiaurai pro išretintas girias/ mirgėjo Beržoras, Barstyčiai, Šatės./ Gyvieji prisišliejo prie daiktų,/ prie akmenų, prie tų retų giraičių,/ kurios jau nebepaslepia šimtų/ į liepsną atsiliepiančių žemaičių.“ „Jie — žemė. Jie — Žemaitija. Gelmių šviesa/ prasikala pro vandeningą sniegą./ Kaip gaudžia, tėviške, kaip gaudžia kalvose./ Kaip gieda, tėviške, kaip gieda.“
Toji rimties kalba — pirmenybė, mums — skaitytojams, ją išgirsti. Krislelis gyvenimo — išbuvimo, dvasios artumo, savasties ir prisitaikymo — būti su savais anksčiau ar vėliau suvokto tikrojo gyvenimo šventėje. Tyliosios emocijos — ir veržimosi laikas į pasaulį, kuris atviras visu savo grožiu. Poetai laisvina mūsų sielą — būkime savimi, taip, kaip mums atrodo. Anot poeto Algimanto Mikutos, „Viskas, kas tavo galvoje yra tavo.“
