Apie autorių
Algimantas Savickis – žurnalistas, 1962 metais pradėjęs neakivaizdžiai studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete ir vėliau studijas baigęs. Dirbo Telšių rajono laikraštyje, nuo 1970 metų iki Nepriklausomybės – Šiaulių rajono laikraštyje „Leninietis“ (vėliau – „Laikas“), penkerius metus – dienraštyje „Šiaulių kraštas“. A. Savickis – karo lakūnas – oro šaulys, trejus metus tarnavo strateginių bombonešių dalinyje.
Skiriu Valerijai, savo mamai, kuri gyvenime patyrė daug vargo ir sielvarto.
Algimantas Savickis
ALPIUKAS
Kiekvieną sykį, kai aplankau gimtuosius Telšius, skubu į Katedros aikštę. Anksčiau tekinas bėgdavau į kalną, slidinėdamas bruku, dabar sparčiai žengiu laipteliais.
Visada skubu, nes galvoje būbnija: „Greičiau… greičiau… Gal suspėsi, perspėsi Alpiuką. Neįvyks tragedija“. Deja, laiko nesugrąžinsi, įvykių sekos nepakeisi. Sakoma, kad tai – Aukščiausiojo pirštas, toks likimas. Padedu prie vyskupo rūmų tvoros gėles ir susimąstau: „Dievas mums suteikė kitą stebuklą – prisiminti tai, kas įvyko prieš dešimt, dvidešimt, trisdešimt… metų“.
Su Alpiuku susipažinau 1944-aisiais. Rugpjūtis buvo karštas. Kaitino visą vasarą. Močiutė kasdien dūsaudavo: „Nei lašo vandens, išdegs daržai“. Senelis: „Iš kur tam lietui būti: priešlėktuviniai pabūklai beveik kasdien pila į dangų, išblaško debesis“.
Kartą, tuoj po pietų, indaujoje pradėjo skambėti lėkštės, drebėti visas namas.
Mama: „O Dieve, vėl skrenda rusai, bombarduos.“
Senelis: „Tai ne lėktuvų gaudesys.“
Mes puolėme prie langų, Kęstučio gatve, kiek tik galima užmatyti, žlegsėjo tankai. Išbėgome į gatvę, norėjome iš arčiau pažiūrėti į plieno pabaisas.
„Tigrai“, atriedėję iki Birutės gatvės, suko kairėn, į Turgaus aikštę, ir dundėjo Luokės pusėn.
Tankistai jauni – penkiolikos… septyniolikos metų. Vaikinai, išlindę pro liukus, sėdėjo viršuje. Visi juodai aprėdyti, pasidabinę baltais marškiniais, parišti kaklaraiščiai, pilotės kaktoje – kaukolės. Visi su odinėmis pirštinėmis.
Senelis kaimynui sako: „Vokiečiai karą pralaimės. Matote karių nebeturi, į frontą siunčia paauglius.“
Sunkūs ir platūs, sveriantys iki 62 tonų „Tigrai“ neįsiteko važiuojamoje dalyje, vienais vikšrais riedėjo šaligatviais. Už poros dešimčių minučių jų nebeliko, cementines plytas sutrynė į miltus.
Pasibaigus karui, telšiškiai, žengdami per duobes, dar ilgai prisimindavo vokiečių tankistų pasivažinėjimą.
Kaimynas, kuris gyveno pirmame aukšte, o sūnus dirbo policijoje, aiškino: dabar rusai (jau buvo užėmę Šiaulius) vėl bėgs iki Maskvos. Senelis: „Mes nežinome, kas yra kitoje pusėje.“ Tie jo žodžiai buvo pranašiški.
Tą saulėtą rugpjūčio popietę mes palydėjome trečiąją Vermachto tankų armiją. Ji skubėjo prie Šiaulių. Vokiečiai planavo vėl užimti miestą, iškirsti langą į Rygą. Nepavyko. Tankistų (ir ne tik jų) kūnais nuklojo Gordų, Bubių, Aukštelkės apylinkių laukus.
Lygiai po savaitės mūsų buto tarpduryje pasirodė policininkas. Jis seneliui liepė pasiimti kastuvą ir darbines pirštines, išsivedė sakydamas: „Prie Mažosios bažnyčios laidosime vokiečius. Teks daug kasti. Šeimininke, pasistenkite, kasdien per vidurdienį atnešti Kazimierui pietus. Mes už darbą duosime po kepaliuką duonos, margarino ir rūkalų“.
Maitinti senelį – mano užduotis. Kas man tas kilometras iki Mažosios bažnyčios. Man pramoga, nauja gyvenimo patirtis. Lekiu… tempiu keptas bulves su lašinukais ir butelį rūgpienio.
Dešimt vyrų, visi metuose (jauni buvo išsislapstę kaimuose, nes vokiečiai juos gaudė ir vežė į faterlandą – tėvynę –, į darbus), vienas be kojos su ramentais. Čia pamačiau ir Kikilą, miestelio juokdarį.
Kasė vyrai vieną didelę duobę. Kasė bažnyčios papėdėje. Vieta graži, už penkiasdešimties metrų smigo kelias į Luokę, tolumoje mėlynavo Masčio ežeras, virš galvos ošė medžiai.
Darbams vadovavo du policininkai: lietuvis ir vokietis – vyras metuose. Puskarininkio galva slėpėsi po metaliniu šalmu. Ant krūtinės blizgėjo skardinis lauko žandarmerijos ženklas. Liemenį veržė juodas odos diržas ir pistoleto dėklas. Prie kojų tupėjo vilkinis šuo. Po pietų automašina atvežė pirmuosius aštuoniolika nelaimėlių. Jie gulėjo žalsvai juoduose, impregnuotuose popieriniuose maišuose (po karo į panašius maišus fasuodavo salietrą). Karius suguldė į dvi eiles, vieną ant kito, lyg malkas į rietuvę.
Čia pirmą kartą sutikau ir Alpiuką. Jis taip pat tėvui atnešė valgyti.
Pasirodo, mes gyvenome kaimynystėje, tik už trijų namų. Dabar kasdien, ne tik prie Mažosios bažnyčios skubėdavome dviese, bet ir maudytis į Mastį, uogauti.
Mūšiai prie Šiaulių stiprėjo. Kasdien atveždavo laidoti po dvidešimt, trisdešimt karių. Visi popieriniuose maišuose. Ir tik vienintelį kartą atgabeno numirėlį baltų lentų karste. Vyrus tai sudomino. Koks čia viršininkas guli?
Prižiūrėtojai pietauti eidavo pasikeisdami. Vokietis pasišalino, duobkasiai lietuvių policininkui pasiūlė: „Atidarykime karstą.“ „Karininkas… Toks jaunas“. Ką dar vyrai pasakė, nebegirdėjau. Mano akys žiūrėjo tik į raudoną kaspiną, kuris juosė tankisto kaklą ir ant jo pakabintą geležinį kryžių su auksiniais ąžuolo lapais. Už gelžgalį padėjo galvą. Kiek jaunų žmonių Hitleris pražudė ir dar pražudys. „Karas – visada beprotystė“, – pasakė Alpiuko tėvas.
Kai atėjo vokietis duobkasiai pasiūlė: „Gal atidaryti karstą?“
„Ne!“ – toks buvo viršininko sprendimas.
Ne tai ne. Jaunąjį tankistą palaidojo ne rietuvėje. Paguldė karstą vienut vieną…
Vyrai dirbo tylėdami, sutartinai ir spėriai, nusimetę švarkus, marškinius. Kai iškilo žemių kauburys – Simenavičius paėmė kastuvą ir įspaudė juo kryžių. Niekas nekrovė vainikų, nesakė kalbų. Užkasė ir… basta.
Netoli kapo susėdę duobkasiai čiulpė suktines, ilsėjosi. Tuoj pradės naują duobę.
1946-uosius su Alpiuku sutikome vaikų darželyje. Laukdami Senelio Šalčio ir dovanų, išgėrėme po stiklinę kakavos ir suvalgėme po du sausainius. Visa tai – rusų kariškių dovana.
Ėjome ratelius, dainavome. Kažkas sušuko: „Atvažiavo!“ Būriu puolėme į langus. Iš automobilio, kuris stovėjo darželio kieme, lipo Senelis Šaltis, kiškiai tempė dovanų maišą. Šventė užsitęsė iki sutemų.
Kitą dieną, einant iš darželio, Alpiukui pasakiau: „Vakar su ta mašina atvažiavo Senelis Šaltis“. ,,Su šita nevažiavo, ar nematai… ji neturi ratų“ – išpyškino jis.
Draugas buvo teisus: ratų – nei žymės, spindėjo tik metalinės ašys. Alpiukas už mane buvo dviem metais vyresnis, pastabesnis ir gudresnis. O aš – liurbis.
Ašarų jūros užplūdo mano akis: „Nejaugi auklėtoja, pasakodama apie Senelį Šaltį, pamelavo, apgavo mane ir kitus“.
Žliumbdamas ėjau iki namų. Grįžęs namo mamai pasakiau, kad į darželį nebeisiu. „Kodėl?“ – pasiteiravo ji. Paporinau, kas nutiko: „Ten meluoja!“
Šeimos taryba palaikė mano sprendimą. „Nenori tegu neina.“ Senoliai, prisiminę savo vaikystę, užbaigė: „Mes nematėme jokių darželių, o užaugome.“
Už savaitės nustojo lankyti darželį ir Alpiukas. Dabar mūsų rūpestis buvo eilės parduotuvėse. Senelis išmokė skusti bulves. Kai įgudau, mudu dviese per gerą pusvalandį priskusdavome bulvių dviem skardinėm kugelio.
Ta patirtis pravertė ir vėliau. Mokantis Vitebsko aviacijos mokykloje, visą mūsų klasę, dvidešimt penkis kursantus, sykį mėnesyje siųsdavo virtuvėn… skusti bulvių. Kibirą priskutai ir gali bėgti į kareivines miegoti.
Mano suolo draugas (greta buvo ir mudviejų lovos) Vartanovas iš Bakurianio (Gruzija) bulvę buvo matęs tik lėkštėje. „Vai… vai… vėl bulves skusime, galėtų makaronus išvirti“, – aimanuodavo. Talkindavau gruzinui. Kol kiti priskusdavo vieną kibirą – mes du. Jau kartu skubėdavome miegoti.
Šeima laukė giminių iš Luokės, Alpiuko teta ir tetėnas ruošėsi aplankyti Telšių ligoninėje gulinčią uošvienę. „Kokie jos sūriai… Jokiame turguje negausi“, – pasakė draugas.
Laukėmė svečių, laukėme sūrių. Atvažiavo jie pavakary. Valstiečiai iškart norėjo vykti į ligoninę, bet šeimininkas juos pertarė: „Arkliai suplukę, ir patys išalkę. Kirminą nuraminsite, sušilsite, o paskui pėstute, berniukų lydimi, nueisite. Kiek čia to ėjimo – kilometras.“ Arklius iškinkė, apklojo gūniomis, ant kaklų pakabino maišus su avižomis ir nuėjo vakarieniauti.
Mudu su Alpiuku čiulpiame kietus tetos sūrius, o vyresnieji susėdę už stalo šnekučiavosi, ragavo velnio ašarų. Mudviejų mamos, susitikusios paporindavo: „Judviejų net vandeniu neperpilsi. Matyt, užaugę kartu ir vestuves kels“. Deja, gyvenimas kitaip surikiavo. Kiek rudenį tos dienos, pusvalandis ir šviesos nėr. Už lango tamsu ir nyku. Kitais vakarais pas draugą būdavau iki išnaktų, žaizdavome šaškėmis, per radiją klausydavomės muzikos, o tą vakarą mane lyg kas varyte varė namo.
,,Neik į ligoninę, eik namo“, – būbnijo galvoje. „Jau tamsu, mama supyks, eisiu namo“, – pasakiau Simenavičienei.
Kiek iki tos ligoninės, pora šimtų metrų. Birutės gatve, paskui tiesiai per vyskupo lauką ir beveik vietoje. Teta ir tetėnas, lydimi Alpiuko, nėjo tiesiai (gal išsigando purvyno), o laipteliais nužengė į kalvą, į Katedros aikštę. Čia, žinoma, geriau – visą laiką tipeni šaligatviu, gatvės tai neapšviestos.
Iki šiol negaliu suprasti: iš kur 1946-aisiais galėjo būti dezertyrai: sugavo du, atvežė į komendantūrą (vėliau tame pastate buvo rusų vidurinė mokykla, fligelyje parduotuvė, kur Mendelis Rafaelis kirsdavo mėsą).
Išlaipinti iš mašinos, dezertyrai puolė į Katedros kalvą, patruliai vytis. Pamatę, kad jie gali pasprukti, patraukė iš automato per kojas, vienas krito, kitas dingo tamsoje. Tą pačią akimirką suriko ir suklupo Alpiukas. Pribėgę kariškiai, pašvietė prožektoriumi į draugo pilvą. Jis buvo kruvinas.
„Tai blogas sužeidimas“, – pasakė kareivis.
Jis nusimetė nuo pečių apsiaustą, ant jo paguldė sužeistąjį ir saujose suspaudę skiaučių galus, dviese nunešė Alpiuką į ligoninę. Kitą rytą nuėjau pas draugą. Teta ir tetėnas jau buvo išvažiavę. Jiems ant pečių ūkis: gyvuliai, vaikai. Mama, parkritusi ant lovos, garsiai raudojo: „Sužeidė Alpiuką, kliudė nuo bruko atšokusi kulka. Ligoninėje jis“. „Aš einu į ligoninę, jeigu nori vykime kartu. Aplankysi,“ – pasakė tėvas.
Ligoninėje palipę į antrą aukštą, trečios palatos tarpduryje sutikome medicinos seseles. Jos, paėmusios už paklodės kampų, nešė Alpiuką. Jis buvo miręs. Čia pat sutikome ir gydytoją: „Naktį operavome, kulkos sudraskė visą žarnyną. Nepavyko išgelbėti“, – pasakė Marijam Blatienė. Visų Šventųjų dieną Telšių senosiose kapinėse aplankau tėvo ir senelių kapus, uždegu žvakelę ir prie akmens, kuriame iškalta: „Alfonsas Simenavičius, 1936-1946-ieji“, padedu gėlių.
Turėjau draugų, tačiau tokio, kaip Alpiukas daugiau nesutikau. Jis buvo vienintelis ir tikras…