Algimantas Savickis
Tragedijos diena
1941-ųjų birželio 23-iąją, antrąją karo dieną, fašistų dvimotoris bombonešis JU-88 porą kartų apskrido Žemaitijos sostinę ir, pastebėjęs geležinkelio stotyje sąstatą su cisternomis, puolė ir padegė jį. Žarėnų (dabar Muziejaus) gatve tekėjo du nemunai: telšiškiai bėgo nuo karo, jie traukėsi į kaimus, kita žmonių upė – nuo Žarėnų plūstantys raudonarmiečių būriai.
Tuoj už „Alkos“ muziejaus, laukymėje, valdžia iš ūkininkų rekvizavo arklius. Didžiulis žmonių tumulas. Iš lėktuvo, iš padebesių – viskas it ant delno. Kadangi lėktuve dar buvo likę bombų – lakūnai nutarė smogti. Taikė į kelią, o kliuvo kairėje kelio pusėje buvusiems namams, taikiems gyventojams.
Mano tėvas Pranas Savickis sargavo Telšių amatų mokykloje. Prasidėjus karui, jis vienintelis liko poste. Kiti kolektyvo nariai, viską metę, su šeimomis išlakstė į kaimus.
Žmonės buvo įbauginti: daug moksleivių, direktorius Karolis Šimonis buvo suimti. Karo išvakarėse dešimtys telšiškių šeimų sugrūsti į vagonus ir išvežti. Niekas negalėjo pasakyti: kas bus su jais? Viską metę, žmonės bėgo, kur akys mato. Tėvas, palydėjęs šeimą ir uošvius iki priemiesčio, sugrįžo namo. Į mamos priekaištus jis tepasakė: „Kažkas turi prižiūrėti mokyklą, butą“.
„Matai, kaip jie raito kulnus, pustekiniai bėga. Šitie nesustos, bėgs. Eime į parduotuvę, pasiimsime rūkalus“, – pasakė kolega iš pradinės mokyklos Antanas Šlepertas.
Vyrai rūkalus gaudavo pagal talonus. Tėvelis nerūkė, tabaką atiduodavo uošviui.
Jiedu ką tik buvo išėję iš parduotuvės, kai smogė vokiečių lakūnai. A.Šlepertas griuvo ant gatvės ir liko gulėti, tėvas šoko parduotuvės plytinio rūsio link. Ant durų kabėjo spyna. Tą pačią akimirką sprogo bombos. Viena jų – darže, skeveldros kliudė tėvą, kita – uždegė namą. Čia mūsų šeima nuomojo butą. Viskas supleškėjo.
A.Šlepertą kontūzijo, gulėjo ligoninėje, liko gyvas. Žuvo mūsų šeimos maitintojas, prasidėjo vargai. Mes nuo karo slėpėmės pas ūkininkus netoli Buožėnų. Šeimininkas buvo priglaudęs kelias dešimtis telšiškių.
Mano senelis Kazimieras kovojo Pirmajame pasauliniame kare, tarnavo garsiojoje Latvių šaulių divizijoje. Kiti vyrai nebuvo uostę parako, todėl jo ir pasiteiravo: kur geriau pasislėpti nuo kulkų?
Už ūkio per kilometrą tęsėsi prižėlusi medžių ir krūmų dauba. Joje nutarė slėptis. Tai buvo klaida. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų taktika skyrėsi: viename daubos krašte apsikasė raudonarmiečiai, kitame – vokiečiai. Tik apačioje sušnarame ir… papliūpa – kulkos skabo medžių lapus, šakeles. Gerai, kad neapmėtė granatomis.
Daubos dugnu tekėjo pėdos gylio griovelis. Tame purve mes ir vartėmės. Mane nešė dėdė Vacys, seserį – senelis. Kitus vaikus tempė jų tėvai, tačiau jokio bliovimo, nė garso. Visą laiko spoksojau į virpantį dėdės pabarzdį.
Senelis per tą pliurzą nušliaužė į priekį. Grįžęs pasakė: „Šlaite yra smėlio išgrauža, ten kulkos nekliudys. Paskui mane“. Ryte nutilo šūviai: rusai atsitraukė, vokiečiai juos nusivijo. Šeimininkų džiaugsmui trobesiai stovėjo sveiki. Net langų neiškūlė. Visą likusį gyvenimą, kai grybaujant, riešutaujant užklysti daubon, kaklas savaime sutrumpėja. Visada laukiu… šūvių papliūpos. Baimė iki mirties. Keletą žodžių apie mažų vaikų vargus. Ne tik mano, sesers. Tokių našlaičių buvo šimtai. Mama keldavosi anksti. Septintą valandą išeidavo į darbą ir palydėdavo mane (tada buvau ketverių metų) į eilę prie pieno. Valdžia kiekvienam ikimokykliniam vaikui kas antrą dieną (pagal korteles) duodavo puslitrį pieno. Gaudavau aš, gaudavo sesuo. Susumavus, kas antrą dieną į namus parnešdavau litrą pieno. Šventė! Mama, grįžusi iš darbo, virdavo košę, sriubą.
Parduotuvę atidarydavo devintą, tačiau ne visada iš pat ryto atveždavo (vienkinkis vežimaitis guminiais ratais) pieną. Kartais stypsodavome iki pusdienio. Tada moterys sakydavo: „Algiuk, eik namo (iki jų buvo du šimtai metrų), kai atveš pieną, mes ateisime, pakviesime.“
Niekada prie parduotuvės nebuvo grūsties. Eilę užsiimdavome iš vakaro. Prie parduotuvės padėdavome savo indą: įdaužtą puodynę, sulankstytą katiliuką… Ateidavai ryte ir atsistodavai prie savo amuleto. Nė karto nebuvo, kad kas tuos indelius išvartytų. Gal tada buvo didesnė kultūra? Vyravo vokiška tvarka. Niekas girtas gatvėmis nesivoliojo, „neišdykavo“.
Greta mūsų trobos veikė alinė. Mama jos savininkei siūdavo sukneles. Todėl gerai buvome informuoti apie ten vyravusią tvarką. Vyrui, tiek lietuviui, tiek vokiečiui (miestelyje buvo daug sveikstančių karių), parduodavo tik vieną bokalą. Valdžia aludės darbą kontroliavo, jai nereikėjo problemų. Prie alaus siūlydavo virtų žirnių, skrudintos duonos su česnakais, vėžių (už markę duodavo du išvirtus vėžius).
Mes – karo vaikai – buvome užgrūdinti: nei patys verkdavome, nei kitus matėme žliumbiančius.
