Bėgant nuo mirties
Algimantas Savickis
1941-ųjų rudenį su mama stovėjome Telšiuose prie pieno parduotuvės Turgaus aikštėje. Nuo mažosios bažnyčios artėjo kolona moterų su vaikais. Nė vieno vyro, tik jas lydintys ginkluoti baltaraiščiai. Moterys buvo suvargusios, nors kieme jau spalis, kai kurios mūvėjo basutes.
„Kur jos eina?“ – paklausiau mamos. „Eina pasivaikščioti“. „Kodėl nepasipuošusios ir visos tyli? Kodėl jos eina ne šaligatviu, o bruku, kur vaikšto… arkliai?“
Mama nieko neatsakė, ji pradėjo verkti. Verkė ir dar kelios moterys, stovinčios eilėje. Kolona nusuko į Ežero gatvę.
Naujoji valdžia getą Telšiuose įsteigė 1941 metais rugsėjo 1 dieną. Čia buvo apgyvendinta 400-500 žydžių. Vyrus anksčiau atskyrė ir sušaudė Rainiuose bei kitose vietose.
Į getą papuolė ir Feidelmanų šeima – aštuonios merginos. Brolis Girša jau buvo žuvęs, jį sušaudė suolo kaimynas, su kuriuo gimnazijoje kartu mokėsi penkerius metus. Giršos žinias mokytojai vertino vien penketais, buvo įvaldęs keturias kalbas. Matyt, suolo kaimynas jautė savo nevisavertiškumą. Prasidėjus karui, užsirišo baltą raištį, nuvedė bendramokslį į Rainius ir sušaudė. Feidelmanų šeima buvo neturtinga, mama sirgo, gulėjo lovoje. Pati vyriausioji – Doba, sulaukusi keturiolikos metų, išėjo tarnauti: stengėsi padėti šeimai.
Gete nebuvo baldų, nebuvo patalynės. Žydės buvo siuntinėjamos ūkio darbams į kaimus, taip pramisdavo. Maistu šelpė ir telšiškiai. Prieš pat Kalėdas Sara Feidelmanaitė sužinojo paslaptį – iš Šiaulių apygardos gautas įsakymas – Telšių getą likviduoti iki Naujųjų metų. Jos kalbų niekas neklausė, žydės netikėjo, kad per Kalėdas jas sušaudys.
Sarai prikalbėti bėgti pavyko tik vyriausiąją seserį. Jos su Doba pasišalino iš geto, o gruodžio 23-24 dienomis buvo sušaudytos visos geto gyventojos. Jas priglaudė Rainių žemelė.
Aš tai vadinu lietuvių tautos nelaime. Priešas visada liks priešu. Jis stengėsi ir stengiasi pagriebti naujus tavo marškinius, išsivesti tavo moterį. Bet, kad savi grobtų turtą: parduotuvę, namą, žemę, prievartautų tavo moterį, žudytų tavo vaikus. Žudė tuos, kurie juos gydė, mokė, taisė laikrodžius, batus, siuvo rūbus. Nežinau, kaip tokį nuopuolį pavadinti. Gal tai dalies tautos pamišimas? Seserys keletą parų slapstėsi miškuose. Lauke – gruodis. Pamatė, kad ilgai neištvers, Alsėdžiuose įsliūkino į bažnyčią. Čia sutiko kunigą Vladislavą Taškūną. Jis priėmė merginas į savo namus, kur kartu su kitomis dviem žydėmis iš Telšių jos slapstėsi keletą savaičių. Per tą laiką kunigas surado merginoms prieblobstį.
Doba apsigyveno pas jaunus ūkininkus alsėdiškius Stasę ir Antaną Mikalauskus. Sara išvyko į Skuodo rajoną, Barstyčius, kur iki karo pabaigos slapstėsi pas Oną ir Joną Girdvainius. Kartu su ja karo pabaigos sulaukė ir žydaitė Mira Gapanovičiūtė.
Sara sutarė su kunigu V. Taškūnu dėl krikšto. Mergina gavo Genutės vardą.
„Jeigu problemos kils, tai parodysime popierius – jūs katalikė“, – pasakė kunigas.
Tačiau tai daugiau buvo skirta save nuraminti. Kad to krikšto galia nelabai tikėjo – rodo Mikalauskų elgesys: Stasys įrengė slėptuvę, iš kurios Sara-Genutė išeidavo tik naktimis, pašaliniams žmonėms ji nesirodė.
„Stasė ir Antanas Mikalauskai – didvyriai! Kokiems stipriems reikėjo būti, kad 1941 metais ryžtųsi tokiam žygiui. Jie gelbėjo mano mamą ne dėl pinigų, aukso. Mergina jokio turto neturėjo. Tik suknelė ir megztukas, kuriais vilkėjo. Jie atliko savo katalikišką priedermę, ištiesė dešinę į nelaimę patekusiam. Tai buvo žmogiška atjauta artimam. Šlovė jiems!“ – pasakė Girša Rafaelis (nužudyto dėdės garbei gavęs jo vardą).
1946-aisiais Genovaitė ištekėjo už Mendelio Rafaelio ir apsigyveno Telšiuose. Vyras buvo kilęs iš neturtingos, gausios šeimos. Leisti sūnų į mokslus tėvai neturėjo iš ko. Mendelis buvo gabus ir norėjo mokytis. Jis įstojo į vieną iš žymiausių Rytų Europoje judaizmo dvasinių seminarijų – Telšių ješivą. Jos studentus išlaikydavo vietos žydų bendruomenė, pinigus aukojo daugelio kraštų žydai. Jaunimas, suplaukęs bemaž iš viso pasaulio, ješivoje studijavo Talmudą, Torą. 1940-aisiais čia mokėsi per penkis šimtus vaikinų.
Baigęs ješivą Mendelis galėjo dirbti rabinu, bet jis nenorėjo palikti gimtinės. Kad liktų Lietuvoje, turėjo įgyti dar vieną specialybę. Mokslus tęsė Kauno amatų mokykloje, tapo šaltkalviu ir papildė proletariato gretas Klaipėdoje. Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, M. Rafaelis sugrįžo į Telšius.
Vokietijai užpuolus sovietus, Mendelis ragino giminaičius ir pažįstamus žydus trauktis. Gentainiai netikėjo, jie tvirtino: „Vokiečiai – kultūringa tauta ir žydų neskriaus“.
Rafaelis pėsčias, pakeleivinėmis mašinomis pasiekė Rygą, sėdo į traukinį ir išdundėjo į Rusijos gilumą. Vėliau jis pateko į darbo armiją ir dirbo Turkmėnijoje.
Stasė ir Antanas Mikalauskai turėjo daug žemės. Sovietų valdžia juos išbuožino ir ištrėmė į Sibirą.
„Tą dieną gerai įsiminiau, nes nuo pat ryto vyravo įtampa, tėvelis puošėsi: apsivilko juodą kostiumą, baltus marškinius. Mama užrišo kaklaraištį, ir išėjo… į partijos rajono komitetą, pas pirmąjį sekretorių.
Grįžo už poros valandų ir, pasikvietęs mamą, abu užsidarė salonėlyje. Aš, pridėjęs ausį prie durų, klausiausi: „Sekretoriui sakau: Mikalauskai, rizikuodami gyvybe, išgelbėjo mano žmoną. Gal galima atsižvelgti ir paleisti juos iš Sibiro. O sekretorius: „Rafaeli, nori paskui juos išvažiuoti? Tokia partijos linija… Užmiršk, mudviejų pokalbio nebuvo“, – pasakojo Girša Rafaelis.
M. Rafaelis nutarė: daugiau į klapčiukus nebesikreips, o judins šulus. Kas trys mėnesiai jis rašydavo laišką – prašymą Justui Paleckiui. „1957-aisiais gyvenome Telšiuose, Spaudos gatvėje, vyskupijos papėdėje. Ruošiau pamokas, kai paskambino į duris. Tarpduryje stovėjo aukštaūgis ūsorius ir mažytė moterėlė. Ji pasiteiravo: „Ar čia Genutė gyvena?“ Sutrikau, nes šį vardą girdėjau pirmą kartą. Iš kito kambario klykdama įpuolė mama ir pakibo tiems žmonėms ant kaklo, o po to man pasakė: „Bėk į parduotuvę, pasakyk tėvui, kad grįžo Mikalauskai“, – prisimena sūnus.
Nuo seno žmonės sako, kad žinių, patirties ant pečių nenešiosi, o… galvoje kaupsi. Žemaitijos vyskupas Petras Maželis kviesdavosi Mendelį Rafaelį į kuriją ir valandų valandas diskutuodavo Senojo ir Naujojo Testamento klausimais, nagrinėdavo žinomiausių pasaulyje filosofų kūrinius.
Petras Maželis gyveno su seserimi paežerėje. Skubant namo, visada reikėdavo praeiti pro didžiąją mėsos parduotuvę Respublikos gatvėje. Joje dirbo Mendelis Rafaelis. Susilyginęs su didžiuliais langais, vyskupas sulėtindavo žingsnius, o pamatęs diskusijų partnerį, pakeldavo skrybėlę ir galvos linktelėjimu… pasisveikindavo. Trys lietuviai, dirbę mėsinėje, su pavydu žiūrėdavo į šią sceną ir jiems nieko nebelikdavo, kaip konstatuoti faktą: „Rafaeli… vyskupas tave gerbia“. „Aš jį – taip pat.“
Ješivoje įgytos žinios ne tik galvon sugulė, bet persidavė ir sūnums. Kaimynų berniukas Valdas ruošėsi stoti į Vilniaus universitetą, ketino studijuoti fiziką-matematiką. Sutikęs vaikiną laiptinėje, pasiteiraudavau: ko labiausiai bijo? „Matematikos egzamino. Jį laikydami daugiausiai suklumpa“, – pasakė jis. Sutikęs moksleivį už geros savaitės, pasiteiravau: „Na kaip?“ „Jau studentas. Labiausiai nustebino matematikos egzaminas. Dėstytojas pasiteiravo, iš kur atvykau, kokią vidurinę baigiau, kas mokė matematikos. Pasakiau, kad esu šiaulietis, mokiausi Gegužių vidurinėje, o matematiką dėstė Girša Rafaelis. Tada jis paklausė: kokį pažymį matematikos mokytojas rašydavo? Atsakiau – ketvertą su pliusu. Tada jis pasakė: „Rašau… penketą. Rafaelio paruošti moksleiviai visa galva aukštesni už kitus studentus“. Nei uždavinio sprendžiau, nei žodžiu klausinėjo“, – pasakė mano kaimynas studentas.
Vyriausioji Feidelmanų atžala Doba pokariu ištekėjo už Leibos Šavelio, gyveno Kaune, susilaukė sūnaus ir dukters. 1971 metais šeima išvyko gyventi į Izraelį.
Jeruzalėje kunigas Vladislovas Taškūnas, Stasė ir Antanas Mikalauskai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, jie apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Tokius pat apdovanojimus gavo ir Ona bei Jonas Girdvainiai iš Barstyčių. Be šių žmonių pagalbos seserims Feidelmanaitėms nebūtų pavykę išgyventi.
