Mielas ir gerbiamas skaitytojau. Man labai labai šalta. Ir visai ne dėl to, kad už lango ruduo, ūžia vėjai ir langų stiklais teka Dievo ašaros arba dar namuos neįjungtas šildymas. Mane krečia vidinis drebulys dėl mane užpildančios nežinios, kas bus su mano seserų šeimomis, vaikais ir anūkais, aš išgyvenu dėl mano brangiausio draugo, jo vaikų ir nuostabių 6 anūkų likimo.
Miša Jakobas
Pedagogas, Telšių miesto Garbės pilietis
Šiandieną mano buvęs mokinys Danielius stovi prie sienos su pilna ekipuote ir pasiryžęs vykdyti bet kokį įsakymą, nes jis yra savo mylimos šalies karys ir davė priesaiką saugoti tautos garbę ir jos egzistenciją. Aš žinau, kaip verkia jo mama, ši kukli moteris, kurios trys sūnūs eis ten, kur bus pragaras. O ir mano Danikas tarė mums visiems: „Aš kitos šalies neturiu, Mama, ir daugiau niekados…“
Aš žinau, kaip verkia jo mama, ši kukli moteris, kurios trys sūnūs eis ten, kur bus pragaras.
Jau greit 80 metų, kai ant Aušvico sienų buvo parašyta „daugiau niekados“. Daugiau niekados prievartai, žudynėms, pjautynėms, daugiau niekados mirties stovykloms, pogromams ir geltonoms žvaigždėms. Mes daugiau niekados nenuleisime galvų ir daugiau nebebus ciklonų dujų…
Deja, spalio 13 dieną, šventąjį penktadienį, kažkoks urvinis-tunelinis politikas drįsta norėti ir kviesti į pogromus, į žudynes, į pažeminimus, rengti krištolines naktis. Jis svajoja, kad savo gražioje Lietuvoje rudenį papuoščiau geltonu lapu ir nulipčiau ant grindinio. Ne, tu, tunelini politike, nesulauksi, nes mano mama ir senelė pasakė – daugiau niekados.
Deja, mano istorinėje Tėvynėje, mūsų visų ŠVENTOJOJE ŽEMĖJE, vėl ašaros, aimanos, rankos nukreiptos į DIEVĄ, maldavimai pasigailėti nežudyti, paleisti vaikus ir neprievartauti vyro ir vaikų akivaizdoje.
Negailestingi šūviai į žydų išaugintą šunelį, supančioti sutuoktinių kūnai ir vyro akivaizdoje prievartaujama jo žmona.
Vietoje to šitie, kurie šloviną islamą ir didžiuojasi savo Koranu, sudegino vaikus, nukirto galvas, sukišo jas į šiukšlių dėžes ir padegė. Ne, pasakė IZRAELIO kareiviai ir mano buvę gimnazistai Liova, Naumas, Markas ir Emanuelis, daugiau niekados. Šiandien, kuriuos priglaudė Amerika ir Europa, suteikė pilietybes, laksto Niujorko gatvėmis ir su džiaugsmu ir kaifu rodo vaizdajuostes apie žvėriškumą, brutalumą, apie tai, kaip moteris invalidė buvo nužudyta jos pačios vežimėlyje, kaip iš moters pilvo buvo ištrauktas tuoj tuoj pasaulį turėjęs išvysti naujagimis ir pririštas prie nelaimingos moters kūno. Žurnalistai palikę tas tragiškas vietas tarė, kad tai žmonės be veido, o aš pridėsiu – niekada daugiau, jūs esate žvėrys.
Ir dar kažkas man norės kalbėti ir aiškinti apie neproporcingai naudojamas karines pajėgas, apie per didelį šovinių ir sviedinių kiekį.
Aš buvau šoke, kai tarė: „Kviesk pas save – tikrai padėsim“. Kai sugebi žmonėm parodyti širdį, jie niekada neatsuks tau nugaros.
Bet, ačiū Dievui yra dar kitas pasaulis, yra dar LIETUVA, kur kaimynai ir paprasti žmonės sutikti gatvėje, darbo kolegos stabdė ir klausė, kaip mano artimieji, skambino mano draugui ir sesėms Izraelyje. Aš negaliu susilaikyti netaręs „ačiū“ už Jūsų žmogiškumą, už palaikymą ir emocijas, mes verkėme kartu. Nevažiuos mano sesės, nes nėra tokios mados pabėgti iš savo šalies, nes jos pasakė kartu su manimi – daugiau niekados.
Daug skaičiau apie Holokaustą, bet net mirties fabrike Aušvice galvų vaikams nekirto ir nekišo į šiukšliadėžes. Ir dar negana to jas padegti. Daugiau niekados. Žinau, kad kažkam nepatiks, ką parašiau, bet aš parašiau tiesą ir tik tiesą. Žinau, kad džiaugiasi žydus ištikusia tragedija, trins rankas ir putosis, bet daugiau niekados, nes amžinai bus gyvas Izraelis ir jo tauta. Daugiau niekados ir AM ISRAEL HAI. (LRT.lt)