Janina Reinienė: „Linkiu save atrasti šokyje“

„Į šokį turėtume žiūrėti kaip į dvi jo formas: sceninį arba meninį ir socialinį. Sceninis atliekamas žiūrovams, demonstruojama šokančiųjų kūno plastika ir lankstumas, judesiu perteikiama tam tikra mintis, idėjos, emocijos, paliečiančios žiūrovų jausmus, o socialinį šokėjai šoka be žiūrovų, dėl pačių pasitenkinimo. Vis daugiau atsiranda šokančių socialinius šokius ir plačiau kalbama apie terapinį muzikos ir judesio poveikį žmogaus psichikai, apie tai, kad kai kurioms ligoms choreografija yra vienas iš metodų, padedančių sveikti. Be to, šokis teigiamai veikia žmogaus psichiką, gerina imuninę sistemą, formuoja figūrą: gerina laikyseną, turi atpalaiduojantį poveikį raumenims, sąnariams. Šokant gerinama ir socialinio gyvenimo kokybė“, – apie šokio misiją pasakoja šio straipsnio herojė choreografė, Telšių kultūros centro šokių grupės „Džiugas“ vadovė Janina Reinienė.

Ernesta Dačkevičienė

Šoka nuo vaikystės
Kaip pasakoja Janina, ji šoka nuo vaikystės. „Pradžia buvo Kretingos pradinėje mokykloje (mokytoja A.Rašinskienė). Tėveliai, nors abu ir buvo amatininkai, turėjo meninių polinkių. Tėtis buvo batsiuvys, gražiai piešė, pats kūrė moteriškų batelių, basučių modelius. Mama – siuvėja, turėjo gražų balsą, dainavo Kretingos chore „Gintaras“. Matyt, jų meniniai polinkiai darė įtaką mano ir seserų pasirinkimui“, – pokalbį pradėjo choreografė.
Šeimoje augo trys mergaitės, visos šoko, dainavo chore, tėveliai nesikišo į jų pasirinkimus dalyvauti vienokioje ar kitokioje veikloje. Tačiau vienam Janinos norui nepritarė. „Kai baigiau keturias klases, į Kretingą atvažiavo Vilniaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos komanda ir rinko gabius vaikus baleto klasei. Pasirinko ir mane, turėjau važiuoti į Vilnių, laikyti stojamuosius egzaminus. Dar iki šiol prisimenu salę, kur jie vyko, kokias reikėjo atlikti užduotis. Koks didžiulis buvo džiaugsmas, kai tėveliai gavo laišką, kuriame pranešė, jog aš priimta! Deja, džiaugsmas virto liūdesiu, nes tėvai nesutiko manęs, vienuolikametės, išleisti vienos mokytis ir gyventi Vilniuje.“
Tačiau noras šokti mergaitei niekur nedingo – ji toliau lankė Kretingos vidurinės mokyklos šokių ratelius (mokytojos V. Stanionienė, L. Vaičiulėnienė). Todėl ir pasirinkimas, ką studijuoti, baigus mokyklą, pasak moters, buvo lengvas. Janina įstojo į tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą, choreografijos specialybę. „Tai buvo nuostabus gyvenimo laikotarpis, svajonių išsipildymas. Studijų programa buvo labai įdomi, mokėmės įvairius lietuvių sceninio, klasikinio, folklorinio, charakterinio (kitų tautų), istorinio, pramoginio šokio pagrindus, daug dirbome fiziškai. Šalia to gavome ir didžiulį bagažą meno, kultūros pažinimo pagrindų: muzikos, dailės, kostiumo, teatro, baleto istorijos bei muzikos rašto pažinimo, režisūros ir grimo. Studijuoti susirinkome visi labai mylintys šokį, gal todėl ir iki šiol vadinami legendiniu kursu, mat septyni kursiokai ne vienerius metus buvome dainų ir šokių švenčių baletmeisteriai ar vyriausi baletmeisteriai, daugelio konkursų laureatai ir „Aukso paukštės“ laimėtojai.“ Meilė šokiui kurso draugus sujungė visam gyvenimui. Iki šiol jie tebėra geri draugai, kurie dažnai susitinka, džiaugiasi vieni kitų pasiekimais ir laimėjimais, liūdi dėl išėjusių draugų, dalinasi prisiminimais ir vis dar kuria ateities planus.
Studijų Klaipėdos fakultetuose metais Janina šoko tuomečiame studentų choreografiniame ansamblyje „Vėtrungė“, Klaipėdos liaudies operos teatre. Su „Vėtrunge“ daug koncertuodavo Lietuvos miestuose ir kaimuose, o įsimintinos kelionės, pasak moters, buvo Tartu „Gaudeamus“ šventėje, pasirodymai Rygos ir Vilniaus operos ir baleto teatruose, Kazachijoje, tuometėje Čekoslovakijoje. Dalyvavimas minėtuose kolektyvuose praturtino jos, kaip būsimos choreografės, šokio pedagogės, kolektyvo vadovės, profesinį bagažą.

Profesinis kelias
1977 metais, gavusi paskyrimą, Janina atvyko dirbti dėstytoja į Telšių kultūros mokyklą. Čia išdirbo net 39 metus, keitėsi tik mokyklos pavadinimai ir statusas: Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, Žemaitijos kolegijos Telšių fakultetas. Nuo 2015 metų Janina Reinienė – Telšių kultūros centro šokių grupės „Džiugas“ vadovė.
Janinai teko dirbti ir Telšių „Ateities“, „Kranto“, „Džiugo“ mokyklose. Su moksleivių kolektyvais dalyvavo Lietuvos dainų šventėse ir moksleivių dainų šventėse, buvo išvykų ir į užsienį (Rumunija). „Labai džiugina tai, kad įvairiose išvykose, konkursuose, šventėse, seminaruose susitinku buvusius studentus, sėkmingai dirbančius su įvairaus amžiaus šokėjų kolektyvais. Malonu, kad studijos nenuėjo veltui, kad žmonės tikslingai pasirinko choreografo specialybę ir sėkmingai realizuoja save tikrai nelengvame darbe“, – šypsodamasi kalbėjo choreografė.

Pradėjusi dirbti Telšiuose, choreografė su kolektyvais dalyvavo visose Respublikos dainų šventėse, moksleivių dainų šventėse, keliose Baltijos valstybių studentų dainų ir šokių šventėse „Gaudeamus“, festivaliuose-konkursuose „Pora už poros“. Tokia patirtis studentams, pasak dėstytojos, labai svarbi, nes viena – mokytis šokti paskaitose, repeticijose, visai kas kita – kai šoki aikštėje, matai žinomų baletmeisterių darbą, jų pastabas, kūrybinius sprendimus.

„Džiugo“ kolektyvo vadovė
Dirbdama su studentais, moteris vis svajojo apie nuolat veikiantį šokių kolektyvą, nes studentai, pasak jos, keitėsi kas trejus metus. „Atrodydavo, jau visai neblogai šoka, galima koncertuoti, bet baigia studijas ir išeina, ir vėl viskas nuo pradžių. Labai apsidžiaugiau gavusi pasiūlymą vadovauti „Džiugo“ šokių kolektyvui“,– atviravo pašnekovė.
Paklausta, ar yra skirtumas dirbant su jaunimu (studentais) ir vyresniaisiais šokėjais, choreografė atsakė teigiamai, pirmiausia vien todėl, kad studentai buvo pasirinkę šokio pedagogikos studijas, gilinosi į šokio meno subtilybes, turėjo nemažai šokio paskaitų, ruošėsi būsimai profesijai, o „Džiugo“ šokėjai yra įvairių profesijų žmonės, kuriuos sieja meilė šokiui. Jie – meno mėgėjai, susirenkantys du kartus per savaitę repetuoti, parengti šokių programas koncertams, dalyvauti smagiuose šokių festivaliuose, koncertuose, įvairių švenčių minėjimuose, pabendrauti, kartu turiningai praleisti laisvalaikį, susitikti su kitais šokančiais iš įvairių Lietuvos miestų.
„Džiugiečiai“ dalyvauja įvairiuose konkursuose. „Nors tai yra nemažas stresas, tačiau tuo pačiu kolektyvas labai susitelkia, padidėja kiekvieno šokėjo atsakomybė, noras kuo geriau pasirodyti. Esame nuolatiniai Lietuvos šiaurės krašto suaugusiųjų liaudiškų šokių kolektyvų konkursų-festivalių „Suk, suk ratelį“, „Pora už poros“ (respublikinis suaugusiųjų liaudiškų šokių kolektyvų konkursas) dalyviai ir prizinių vietų laimėtojai“, – didžiuodamasi savo šokėjais, pasakojo Janina Reinienė.
Graži kūrybinė draugystė „Džiugo“ kolektyvą sieja su Vilniaus socialinių paslaugų centro „Vilkpėdė“ senjorų šokių kolektyvu „Šimtažiedis“, artimai draugauja su Plungės rajono Žlibinų kultūros centro „Sausdravielis“ šokėjais, kurio vadovė Loreta, buvusi Janinos auklėtinė. Palaiko ryšius su Latvijos Saldaus savivaldybės Druvos miestelio kultūros centru, organizuojančiu suaugusiųjų šokių kolektyvų festivalį „Klabdancis“, kuriame 2016 metais pasisekė laimėti pagrindinį prizą.
Per ilgus darbo metus atsitinka ir nenumatytų situacijų. „Repertuare turėjome šokį su mediniais šaukštais. Nuvažiavus koncertuoti, apsižiūrėjau, kad tų šaukštų neatsivežiau, gerai, kad buvo amatininkų mugė – iš jų ir pasiskolinome, tiesa, visiems neužteko, tai šokome su mediniais peiliais ir šakutėmis, o kitame mieste, jau po koncerto, tuos mūsų medinius šaukštus kažkas pasisavino“, – kuriozinę situaciją prisiminusi, pasakojo Telšių kultūros centro šokių grupės „Džiugas“ vadovė Janina Reinienė.
„Džiugas“ dažnai koncertuoja, tai šokių savo repertuare turi nemažai. Naujausias „Džiugo“ organizuotas renginys – „Labs vakars, svetele“. Į tradicinį XVI suaugusiųjų žmonių liaudiškų šokių šventę šiemet buvo pakviesti šokėjai iš Vilniaus, Marijampolės, Radviliškio, Klaipėdos, Žlibinų (Plungės r.). Dar laukia (lapkričio 18 d.) Lietuvos šiaurės krašto suaugusiųjų liaudiškų šokių kolektyvų konkursas-festivalis „Suk, suk ratelį“ Kuršėnuose. Taip pat, pasak Janinos Reinienės, kolektyvas labai atsakingai ruošiasi ir tikisi dalyvauti 2024 metais šimtmetį minėsiančioje Lietuvos dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“.

Apie laisvalaikį, šeimą, pomėgius
Janina džiaugiasi, kad turi laiko sau – visas jos laisvalaikis užimtas: moteris dainuoja Telšių kultūros centro mišriame chore „Žemaičiai“, mokosi groti fortepijonu Telšių meno mokykloje, bendrauja su artimaisiais ir draugais, lanko parodas, įvairius renginius, skaito knygas, sportuoja, keliauja. Daug laiko, pasak choreografės, užima šokių paieška, pasiruošimas repeticijoms, koncertinės išvykos.
Janina turi sūnų Arnoldą ir dukrą Robertą. „Sūnus, galima sakyti, užaugo Kultūros mokykloje. Abu su vyru buvome ne vietiniai, tai močiučių ir senelių arti nebuvo. Į visus renginius kartu vesdavomės ir vaikus. O jauniems taip visur norėjosi dalyvauti. Aš dainavau chore, moterų ansamblyje, vyras dainavo estradiniame ansamblyje, grojo pučiamųjų orkestre. Matyt, mūsų pavyzdys užkrėtė ir vaikus. Sūnus lankė folklorinį ansamblį, dainavo berniukų chore, studijuodamas ir jau dirbdamas Šiaulių universitete, didžėjavo. Dukra taip pat lankė folklorinį ansamblį, šoko mano vadovaujamame šokių kolektyve. Nors vaikai ir nepasirinko mano profesinio kelio, – sūnus studijavo anglų filologiją, dukra – statybos inžinerijos studijas, – šeimoje įskiepytas noras domėtis menu, kultūra liko iki šiol“, – vaikų pasirinkimu, gyvenimo būdu ir kultūros puoselėjimu džiaugėsi Janina.
Janinos sūnus su šeima gyvena Danijoje, ten auga ir septynmetis anūkas Jonas, kuris žaidžia futbolą ir badmintoną. Dukros šeima gyvena Vilniuje, augina dvi mergaites Luknę ir Mintę. „Jos dar labai mažos, bet turiu vilties, kad anūkėlės šoks“, – viliasi Janina.
Pasak choreografės, pradėti šokti niekada nėra per vėlu. „Atrodo, kad Telšiuose yra nemažai šokančių, tačiau tai daugiausiai vaikų, jaunių, merginų, moterų kolektyvai, o suaugusiųjų mišrių kolektyvų yra tik du: Telšių kultūros centro dainų ir šokių ansamblio „Mastis“ vyresniųjų šokėjų grupė ir pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas „Džiugas“. Labai trūksta norinčių šokti vaikinų ir vyrų. Gal nedrįsta ateiti, gal „nurašo“ save per anksti – priežasčių tikriausiai yra įvairių.“
Ateities kartoms ir visiems mylintiems šokį Janina Reinienė linki pabandyti ir save atrasti šokyje, juk, pasak choreografės, nuo senatvės galime gelbėtis tik turininga veikla.