Algimantas Savickis
KERŠTAS
1944-ųjų spalis. Juozapava – bažnytkaimis. Trobikės pabirusios palei kelią į Upyną. Vietovė rami ir miela. Ją puošia šimtamečiai medžiai, sakyčiau net graži. Jeigu per ražienas pasileistum į pietvakarius – už gero kilometro Paežerių dvaras, vandens telkinys. Šiltais vasaros vakarais Stepukas su tėveliu eina čia meškerioti – gaudo raudę, ešerį, lydį.
Stanevičių giminė rugį augina nuo 1861-ųjų metų, kada caras Aleksandras II panaikino baudžiavą.
Dabar Ona ir Vincas Stanevičiai valdo dvylika hektarų žemės, turi dešimtmetį Stepą ir penkiolikametę Justę. Vaikai kuičiasi po namus, padeda tėvams. Nors turėtų sėdėti mokyklos suole. Deja, ant pastato durų kabo spyna: mokytojai išsilakstė… karas.
Šeštosios rytą nuo Raudėnų pasirodė du margi vokiečių tankai… „Tigrai“. Jie sustojo įlomėje: iš dešinės durpynas – ežero tąsa, iš kairės – upeliukas. Nusprūdai nuo keliuko ir… sėdi purvyne.
Tankai pora dešimčių metrų pavažiavo atgal ir ėmė ropoti į kalvelę. Iš tolo pažiūrėjus atrodė, kad aukštai būrys juodvarnių draiko šiaudus – juodomis uniformomis vilkintys kareiviai mosikavo kastuvais. Žemės jie nemetė į vieną krūvą, o skleidė. Paskui apdėjo ją senų medžių šakomis, tankų vėžes nuo upeliuko išlygino.
– Suvaryk aveles į tvartelį. Painiojasi tie tankistai, – paliepė tėvas sūnui.
Eidamas į ganyklą, Stepukas žvilgterėjo į kalvelę – tankų nė žymės, jie paslėpti.
Prieš pietus tankistai, it kiaušiniai suriedėjo į Stanevičių kiemą. Jų vyresnysis, tik peržengęs slenkstį, sugarguliavo:
– Eier… (Kiaušiniai)
Ir parodė į keptuvę. Ant stalo padėjo tris kepaliukus juodos duonos, presuoto marmalado luitą, kelias dėžutes konservų ir dvi gertuves.
Onutė pastatė puodynę su pienu, priraikė naminės duonos, pripjaustė dešros ir pasuko prie viryklės. Vincas įžiebė ugnį. Tankistų vyresnysis, palinkęs prie stalo, margino popieriaus lapą. Ant laiško viršaus užrašė: „Raudėnai, štabas, Kurt“ ir įteikė jį Vincui. Tiesa, prieš tai iš vienos gertuvės į molinuką įpylė vyno ir pasiūlė trobos šeimininkui, o po to pasakė:
– Mach einen nach Raudėnai! (Žingsniuok į Raudėnus)
Ką darysi – teks klišenti, nepaklusti negali, metas tai karo.
Iki Raudėnų kokie septyni kilometrai. Būtų Raudukas – per valandą ir suvažinėtų. Deja, arklį Vincas paslėpė miške, nes jį bet kas gali nujoti.
(Bus daugiau)