Prasidėjus Ukrainoje vykstančio karo dabartiniam etapui, susirūpinta, kur nelaimės atveju reikėtų nuo priešo oro atakų slėptis lietuviams. Teoriškai šalyje egzistuoja nemažai priedangų, įrengtų po visuomeniniais pastatais, daugiabučiais namais ir kitais statiniais, kurios būdavo sąmoningai tam tikslui projektuojamos okupacijos metais, ypač pirmuosius keletą dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo statytuose pastatuose, kuomet sovietinė imperija dar rengėsi galimam naujam karui. Tačiau daugiau kaip pusę amžiaus nenaudojamos patalpos neretai virto nereikalingų daiktų sandėliukais, bėgant laikui buvo išvis panaikintos arba dėl įvairių projektavimo klaidų ar statybinio broko apsemtos vandens. „Kalvotoji Žemaitija“ domėjosi, kokia reali situacija galimose priedangose mieste ir rajone yra šiuo metu. Kiek iš tikrųjų turime priedangų, kurių, tikėkimės, neprireiks, ir kas daroma, kad jų būtų daugiau.
Stasys Katauskas
Priedangose turėtų tilpti 40 proc. gyventojų
Savivaldybės Statybos ir urbanistikos skyriaus Aplinkos ir civilinės saugos poskyrio vyriausioji specialistė Asta Mockevičienė sako, kad rajone šiuo metu yra mero juridiškai patvirtinti 39 pastatai, kuriuose įrengtos priedangos. Tačiau preliminariai tokių statinių rajone turime 70, tiesiog ne visur dar sudarytos tinkamos sąlygos. Pagal Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (būtent ši institucija kuruoja priedangų klausimus) reikalavimus, kiekviena savivaldybė turi užtikrinti galimybę oro atakų ar kito pavojaus atveju laikinai paslėpti 40 proc. visų savivaldybės gyventojų. Taip pat atskirai išskirtos neįgaliųjų, specialios globos reikalaujančių senyvo amžiaus žmonių, kūdikių ir vaikų grupės. Bėda, kad kaip nors finansiškai prisidėti, įrengiant ar pritaikant priedangai tinkamas patalpas, valstybė neskuba. Daugeliu atvejų, viskas palikta pačioms savivaldybėms tvarkytis savomis lėšomis.
Pasak A.Mockevičienės, mūsų rajone šiuo metu priedangose tilptų 14 tūkstančių rajono gyventojų. Iki reikalaujamų 40 proc. esamose priedangose trūksta vietos maždaug 4800 žmonių. Iš viso šiuo metu patvirtintose priedangose yra 21 tūkstantis kvadratinių metrų ploto, mat skaičiuojama, kad vienam žmogui turėtų užtekti pusantro kvadratinio metro. Čia reikia suprasti, jog priedangos nėra numatytos kaip nuolatinė buvimo vieta. Jos skirtos tik apsisaugoti nuo keletą valandų trunkančių oro atakų ar kito iškilusio pavojaus atveju. Tik trijuose pastatuose – Žemaitės dramos teatre, Sporto ir rekreacijos centre bei „Atžalyno“ progimnazijos Naujamiesčio skyriuje įrengtos patalpos, tinkančios neįgaliesiems. Už Telšių miesto ribų tokių priedangoms tinkančių patalpų iš viso nėra. Tiesa, su Žemaitės dramos teatro direktoriumi Deividu Rajunčiumi apsilankę ir apžiūrėję, kaip neįgaliesiems pritaikyta priedanga numatytoje teatro kolonų salėje, kalbėjome, kad ten neįgaliesiems tiesiog įrengtas liftas. Tai puiku taikos sąlygomis, bet liftas taptų beprasmis bombardavimų atveju, dingus elektrai.
Pačiose priedangoms numatytose patalpose daug kur panašios problemos. Vietomis nėra grindų arba jos išpuvusios, prasta ventiliacija, ne visur yra avariniai išėjimai. Geresnė padėtis, žinoma, neseniai renovuotuose pastatuose. Yra ir priedangų, kur sąlygos išties geros. Bet tokių nedaug. Daug kas nelaimės atveju priklauso ir nuo pačių žmonių sąmoningumo, savitarpio pagalbos. A.Mockevičienė pasidžiaugė, kad nors būna išimčių, daugelis miesto verslininkų mielai bendradarbiauja su miesto valdžia, jau dabar su kai kuriais verslais yra sutarta, kad bėdos atveju būtų leista kaip priedanga naudotis po privačiais statiniais esančiomis patalpomis. Paminėtinos tokios įmonės ir verslininkai kaip AB „Telteksa“, verslininkas Augustinas Baltmiškis, UAB „Žimpra“, kai kurios kitos bendrovės. Didelės, iki 1000 kvadratinių metrų patalpos, galinčios sutalpinti nemažai žmonių, yra ir po pastatu, kuriame kadaise veikė „Germanto“ restoranas. Savivaldybės žiniomis, neseniai pastatą įsigijusi UAB „Sava giria“ ir jos vadovas Darius Valkus taip pat neprieštarautų nelaimės atveju įrengti priedangą. Tiesa, specialistams dar reikia įvertinti ten šiuo metu esamą patalpų būklę.
Geros būklės priedangoms tinkamos patalpos yra po kai kuriais sakralinės paskirties statiniais. Telšiuose tai miesto katedros, buvusio vienuolyno, kuriame dabar veikia kunigų seminarija, kitų Bažnyčiai priklausančių pastatų ansamblio ant Insulos kalno požemiai. Taip pat Varnių katedros ir buvusios Varnių kunigų seminarijos požemiai. Kaimo gyvenvietėse priedangų yra globos namų, mokyklų, kai kurių seniūnijų statiniuose. Bet ne visur.
Avarinių išėjimų nedaug
Kita esamų priedangai tinkančių patalpų problema – avarinių išėjimų trūkumas. Pavyzdžiui, po „Džiugo“ gimnazija yra gana didelės koridoriais sujungtos patalpos. Dalis jų tik po vienu aukštu virš žemės, bet didelė dalis po trijų aukštų gimnazijos korpusais. Koridoriais galima patekti iš vienos patalpos į kitą, bet išėjimui užgriuvus, išsigauti iš patalpos galimybė beliktų nebent tik pro nedidelius langelius. Patalpose visiškai nėra ventiliacijos sistemos. Gimnazijos direktorius Mindaugas Sabaliauskas „Kalvotajai Žemaitijai“ sakė, kad Savivaldybė yra informuota apie esamą padėtį, priedangai tinkančios patalpos atlaisvintos nuo nereikalingų daiktų, tačiau lėšų ką nors renovuoti, įrengti ar pritaikyti pati gimnazija neturi.
1956 metų statybos pastate, kur kol kas tebėra įsikūrusi Telšių Menų mokykla, belaukianti iškeldinimo į naujai įrengtas patalpas Respublikos gatvėje, priedangos ženklas matyti. Menų mokyklos ūkvedys Faustas K. sakė, kad dabartinio rusų agresijos Ukrainoje etapo pradžioje 2022 metų pavasarį buvo gautas nurodymas paruošti priedangos patalpas, kurios per laiką, pastate šeimininkaujant įvairioms institucijoms, buvo pavirtusios tarsi nebenaudojamų daiktų sandėliu. „Patalpos dar prieš dvejus metus išvalytos, jose tebėra sovietmečiu įrengti oro ventiliavimo siurbliai, prireikus galima nesunkiai atnaujinti sanitarinį mazgą“,– sakė Faustas K. Yra ir avarinis išėjimas iš priedangos tam atvejui, jei pastatas, kadaise statytas kaip civilinės gynybos skyrius, būtų subombarduotas. Vyskupų rūmų kiemo teritorijoje, arti dabartinės Menų mokyklos, tebestovi ir avarinio išėjimo namelis, tebekyšo iš žemės išlindę priedangos oro filtrai. „Žinoma, patalpos dešimtmečiais nenaudotos, tad yra pelėsio, sanitarinės sąlygos ten šiuo metu ne pačios geriausios“, – teigė Faustas K. Bet, reikalui esant, tuos trūkumus nebūtų sunku ar itin brangu pašalinti. Tad po Menų mokyklos pastatu esančias patalpas galima būtų laikyti išties priedangai būtiną infrastruktūrą turinčiomis. Bet tokių pastatų nedaug.
Ant daugiabučių namų priedangos ženklų nematysime
Vyresnės kartos žmonės dar prisimena, kad priedangos okupacijos metais būdavo ir po kai kuriais daugiabučiais namais. Tiesa, ir tada kai kur tos priedangos būdavo tik teoriškai. Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus „Kalvotajai Žemaitijai“ pasakojo, kad Savivaldybė priedangų po daugiabučiais namais klausimu laikosi pozicijos nežymėti visiems matomų priedangos ženklų ant tokių statinių, mat pirmiausia tų namų rūsiai yra gyventojų privati nuosavybė ir skirti patiems gyventojams. Be to, rūsių būklė ir galimybės ten rasti laikiną prieglobstį nelaimės atveju visur labai skirtinga. Savivaldybė tik skatina pačius gyventojus susitvarkyti esamas patalpas, tačiau sukoordinuoti, kaip tai daroma žmonių privataus turto atveju, nėra paprasta.
Dažnas individualaus namo savininkas taip pat turi įsirengęs rūsį arba garažą po savo namu, nelaimės atveju galintį tapti laikinu prieglobsčiu šeimai. Priedangų tinklo būta ir už miesto ribų. Kai kurie telšiškiai pamena, kad vietomis nedidelių statinių, išbetonuotų po žeme, įrengtų patalpų, buvo ir kaimo vietovėse, kartais net ne gyvenvietėse. Vienoje tokioje, įrengtoje laukuose palei kelią tarp Telšių ir Ryškėnų, prieš gerus tris dešimtmečius nuėjęs pažiūrėti Faustas K., prisimena, kad tąsyk rado po žeme išbetonuotą, anuomet švarią, nemažiau penkiasdešimties kvadratinių metrų didumo patalpą, kuri galbūt taip pat galėtų tarnauti kaip priedanga. Tačiau pasidomėjus, kas ten iš tikrųjų buvo ir kaip yra dabar, paaiškėjo, kad tų patalpų jau seniai nebėra. Žemę grąžinus privatiems savininkams, ėmus naudoti ūkininkams, dabar jau sunku pasakyti, kiek tokių patalpų, galinčių tarnauti kaip priedanga, kaimo vietovėse beišlikę.
Juolab, kad dešimtmečius visi gyvenome rimtai nemanydami, kad virš mūsų gali pakibti karo grėsmė.
Trūksta kompleksiško valstybės požiūrio
Valstybiniu lygiu svarstoma, kaip ginti šalį, kaip apsaugoti gyventojus karo atveju, kaip vykdyti evakuaciją. Pasidomėjus, kas šiais klausimais daroma, matyti, jog atsakingos institucijos tikrai dirba daug. Tačiau kartu krenta į akis ir nesusikalbėjimas tarp skirtingų žinybų. A.Mockevičienė pastebi, kad šiuo metu šalyje yra viešai prieinama daug įvairios, su priedangomis susijusios, informacijos, paviešintos net pastatų koordinatės. Ji retoriškai klausia, kam taip daryti, juk tai tiesiog dovana priešui. Nesusikalbėjimo pakanka ir priedangų klausimu.
Pavyzdžiui, po mūsų miesto ligonine, anot mero, yra didelės patalpos, kuriose būtų galima įrengti daug žmonių sutalpinančią priedangą. T.Katkus sakė, kad tuo klausimu Savivaldybė kreipėsi ir į Vidaus reikalų ministeriją, ir į Krašto apsaugos ministeriją, prašydama finansiškai prisidėti sutvarkant po ligoninės pastatais esančias patalpas. Tačiau iš abiejų ministerijų gautas neigiamas atsakymas, rodantis, mero nuomone, formalų šių institucijų požiūrį į problemą. Ministerijų biudžetuose lėšų tam nenumatyta, tad viskas lieka ant Savivaldybės pečių. Juridiškai Savivaldybė negali nieko daryti be viešo konkurso skelbimo, paslaugų pirkimo ir kitų biurokratinių procedūrų, kurios užima daug laiko ir gerokai padidina galutinę darbų kainą. O ir papildomų lėšų Savivaldybės biudžete rasti nelengva. Tad iš šalies žiūrint, atrodo, kad patalpos yra, bet jos nepritaikytos, o atskiros valstybės institucijos tik permetinėja atsakomybę viena kitai, nors iš tikrųjų tiesiog trūksta valstybės valios centralizuotai parengti teisines priemones, numatančias koordinuotą šios problemos sprendimą šalies mastu ir tam sprendimui būtiną finansavimą. Tai išspręsti jau ne Savivaldybės, o tik pačių ministerijų bendradarbiavimo ar, greičiausiai, apskritai Seimo ir Vyriausybės kompetencijoje.
Stebint, ką rusija bombarduoja Ukrainoje, taip pat kyla klausimas, kiek saugu būtų po visuomeniniais pastatais esančiose priedangose. Juk Ukrainoje matome būtent teatrų, mokyklų, kitų civilinės paskirties ir gyvybiškai svarbios infrastruktūros statinių naikinimą, kuris pagal visas tarptautines konvencijas prilygsta nusikaltimams. Bet kol nusikaltėlio nėra kam nubausti, jis siautėja. Būtina numatyti valstybės gynybai ir žmonių apsaugojimui reikalingas priemones. „Darome ką galime“, – sako A.Mockevičienė. Tik gaila, kad procesas šiuo metu dažniausiai vyksta taip, jog valstybinės institucijos pateikia nurodymus savivaldybėms, bet lėšų tiems reikalavimams vykdyti nenumato.
Kita vertus, kai dešimtmečius gyvenome rimtai nežiūrėdami į galimą karo pavojų, kitaip būti ir negali. Kritikuoti valstybę ir jos institucijas visuomet lengviausia, bet valstybę kuriame visi kartu. Todėl nereikėtų pasiduoti panikai, kad nieko neturime ar kad nieko nedaroma. Daroma ir rimtai žiūrima į pavojų. Tik, žinoma, visada norisi, kad padaryta būtų daugiau.