Birželio 14-ąją visoje Lietuvoje paminėta Gedulo ir Vilties diena. Lygiai prieš 83 metus šią dieną paryčiais prasidėjo pirmieji sovietų okupacinės valdžios vykdyti lietuvių trėmimai į Sibirą. Dar miegantys žmonės buvo keliami įsiveržusių okupantų kareivių, neleidus pasiimti nė būtiniausių daiktų, gabenami į artimiausias traukinių stotis, iš kur, dažnai prieš tai išskyrus šeimas, gyvuliniuose vagonuose pradėjo varginančią ištisas savaites trukusią kelionę į tremties vietas. Niekam niekuo nenusikaltę vyrai, moterys, vaikai ir seneliai, daugelis kurių jau niekada nebeišvydo gimtosios šalies.
Stasys Katauskas
Minėjime – tremtinių dainos ir eilės
„Ešelonų broliai, ešelonų sesės“, – tokia TKC (Telšių Kultūros Centro) Politinių kalinių ir tremtinių choro „Tremties aidai“ (vadovė Milda Ulkštinaitė) daina praėjusį penktadienį prasidėjo vienos didžiausių lietuvių tautos tragedijų minėjimo renginiai Telšių traukinių stoties salėje. Meninę improvizaciją tremties, gyvenimo tremtyje, vilties grįžti, žuvusiųjų atminties ir atgavusios laisvę tėvynės temomis sukūrė ir gausiai susirinkusiems telšiškiams pristatė Sibiro šaltį regėję Regina Ūkelytė, Vincas Danupas, Karolis Kazlauskas bei Aldona Cicėnienė. Įtaigus, vietomis eiliuotas, keliolika minučių trukęs garbaus amžiaus skaudžią tremties patirtį turinčių žmonių pasirodymas, kuriame tilpo ir nužmoginantys numeriai vietoje tikro vardo ir pavardės, ir tyli valios jėga, leidusi išbūti nežmoniškomis sąlygomis, ir neišgyvenusių žmonių atminimas.
„Mylėti, kad gyventum. Vilties, kad išliktum“ – tremtinių žodžiai. Tarsi kertiniai priesakai. Tyli daina: „Toli už Uralo, kur amžina naktis, šachtose prakeikto metalo užmerkei tu žydras akis“ žuvusiems tėvynainiams. Visiems lietuviams žinoma daina apie mėlynai žydinčias vasilkas „Jei ne auksinės vasaros“ ir „Tautiška giesmė“ po traukinių salės skliautais.
Savaip simboliška, kad kai kurias improvizuoto pasirodymo vietas porą kartų pertraukė iš garsiakalbio sklindantys pranešimai apie atvykstantį keleivinį traukinį Radviliškis-Klaipėda. Žiūrėdamas į šį santūrų be jokios dirbtinės pompastikos suorganizuotą minėjimą galvojau, kaip stipriai jis skiriasi nuo dar vaikystėje „ruskių laikaas“ Telšiuose rengtų melo paradų su kvailom raudonom tribūnom ir per garsiakalbius rėkolojamais lozungais, kuriais beveik niekas Lietuvoje netikėdavo.
Skirtingais skaičiavimais, nuo 1941 iki 1953 metų (išskyrus 3 metų laikotarpį, kai šalyje šeimininkavo vokiečiai) iš Lietuvos į sovietų sąjungos gilumą buvo ištremta daugiau kaip 130 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Didžioji dalis ištremtųjų – lietuviai. Per penkiasdešimt okupacijos metų viešai nebuvo galima nė minėti, kad tremtis apskritai vyko. Bet nuslėpti tragedijos mastą Lietuvoje neįmanoma, nors okupantai stengėsi tą padaryti. Ką tu nuslėpsi, kai šalyje nėra tikriausiai tokios šeimos, kurioje kas nors bent iš giminių artimųjų ar kaimynų nebūtų buvęs ištremtas į Sibirą. Sunkus ilgus dešimtmečius buvo ir sugrįžusiųjų gyvenimas. Jokia paslaptis, kad tokiems žmonėms užvertos geresnių pareigų, aukštojo mokslo, geresnio gyvenimo galimybės. Ne visiems išgyvenusiems ir sugrįžti į Lietuvą leisdavo. Tokiais atvejais žmonės kurdavosi bent panašaus istorinio likimo Latvijoje. Vis arčiau Lietuvos, vis artimesnėje širdžiai aplinkoje.
Atminimo ženklai
Prieš Telšių geležinkelio stotį įrengtos žiedinės sankryžos viduryje stovi akmeninis stalas su kryžiumi. Tai jaunos, VDA Telšių fakultete studijavusios menininkės Birutės Saulės sukurtas paminklas tremtiniams. „Tarsi atminimas tikrojo stalo, prie kurio paskutinį vakarą valgiui ir maldai dar nežinodami, kad greit bus ištremti, visa šeima susirinkdavo lietuviai“,– sakė istorikė „Žemaitės“ gimnazijos mokytoja Vilija Vaičiulienė.
Atminimo ženklai ir ant Geležinkelio stoties sienos. Nerėkiantys, nesibraunantys į akis. Tokie, kurių net greta stovėdamas gali nepastebėti. Gražus gausių Telšių viešosiose erdvėse esančių meno kūrinių bruožas. Šie atminimo ženklai – menininkų Astos Šimkevičienės ir Mindaugo Šimkevičiaus kurtos metalo plokštės, kuriose įrašyti tremtyje žmonių artimiesiems rašyti laiškai ar įspausti išrašai iš rusiškų dokumentų. V.Vaičiulienė pasakojo, kad tremtinių laiškuose nereikia tikėtis tikrovės aprašinėjimo, mat kiekvienas laiškas būdavo kruopščiai tikrinamas, pirmiausia patekdavo lietuviškai suprantantiems saugumiečiams. Jei tik buvo aptinkama bent menkiausia užuomina, ką iš tikrųjų patiria ištremtieji, laiškas nepasiekdavo adresato.
Ryškiausias tremtiniams skirtas paminklas stovi ant kalno greta Telšių mažosios bažnytėlės. Tai į vieną statinį įkomponuoti trys kryžiai. Perskeltas, simbolizuojantis ištremtus sudaužyto likimo, bet sugrįžusius žmonės. Pro jį į viršų besistiebiantis kryžius Lietuvos jaunimui, kad niekada nereiktų patirti trėmimų kančios. Ir horizontalus, skirtas į Lietuvą nebesugrįžusiems tremtiniams. Kryžius pastatytas už žmonių suaukotas lėšas, idėjos iniciatoriai – telšiškiai tremtiniai.
(Ne)pastatyta koplyčia
Dar viena atmintina vieta senosiose miesto kapinėse ant aukščiausio Telšiuose kalno. Ji skirta Rainių tragedijai atminti, kuomet į šalį įsiveržus vokiečiams iš dar rusų kontroliuojamo Telšių kalėjimo buvo išgabenti 76 žmonės. Netrukus 74 iš jų buvo rasti nukankinti ir užkasti Rainių miškelyje. Nukankinti taip žiauriai, kad tik 56 kūnus pavyko atpažinti. Šios žudynės įvyko Joninių išvakarėse. Retai turbūt susimąstome, kad gražiausios vasaros šventės išvakarėse yra diena, kai nutiko Rainių tragedija.
Nukankintieji Rainiuose buvo to meto politikai, intelektualai, teisininkai, to meto šviesuomenės žmonės, kurių tikriausiai laukė tremtis. Bet prasidėjus sovietų karui su Vokietija nuspręsta juos nužudyti. Praeivio už kelių dienų po žudynių netikėtai atrasta kapavietė, atpažinti kūnai sukrėtė to meto telšiškius. Buvo padaryta dešimtys karstų, žuvusieji perlaidoti senosiose miesto kapinėse netoli pagrindinio įėjimo, o jų atminimui dar vokiečių okupacijos metais už miestelėnų aukas susiruošta ant kapinių kalno pačiame viršuje statyti koplyčią. Deja, jau įrengus koplyčios pamatus, į šalį vėl grįžo sovietai.
Okupacinė rusų valdžia toliau vykdė nusikaltimus prieš lietuvių tautą, bet kartu visaip stengėsi trinti savo vykdomų žvėriškumų atminimo ženklus. Pradėtos statyti koplyčios pamatai sunaikinti, Rainių miškelis iškirstas. Naikinti perlaidotų Telšių kapinėse Rainių tragedijos aukų kapą okupantai nedrįso. Bet iki pat Sąjūdžio laikų Lapkričio pirmąją toje vietoje budėdavo saugumiečiai ir žiūrėdavo, kad niekaip tada nepažymėtoje vietoje žinantys, kas ten palaidoti, telšiškiai negalėtų uždegti žvakučių. Vis tiek žmonės uždegdavo, siųsdavo su žvakutėmis į tą vietą vaikus. Girdi, nežinau, kas čia, bet gražu ir noriu pastatyti žvakutę. Ir Rainių miškelio vietoje ne vienas vyresnės kartos žemaitis prisimena, kad Vasario 16-ąją būdavo iš po nakties pakelta trispalvė. O birželį kartais, nugirdžius ten budinčius saugumiečius, pastatomas kryžius. Kad ir trumpam, kol nugriaus, bet pastatomas. Sykį net įbetonuoti per naktį buvo pavykę. Atkūrus nepriklausomybę, Rainiuose iškilo kankinių atminimui skirta koplyčia. O nebepastatytosios vietoje Telšių senosiose kapinėse kasmet Lapkričio 1-ąją aukojamos šv. mišios.
Gyvoji istorija
Tikrų tremtinių, patyrusių išvežimo iš Lietuvos, gyvenimo šaltyje siaubą, kasmet lieka vis mažiau ir mažiau. Ir chore „Tremties aidai“ dainuoja ne vien tremtiniai. Dainuoja ir jų vaikai ar anūkai. Tarp išgyvenusiųjų tremtį buvo ir mano krikšto tėvai. Daugelis pasižiūrėję į savo tėvų ar senelių kartos, jų aplinkos žmonių biografijas taip pat atrastumėm tremtinių. Ateis diena, kai jų nebeliks. Tačiau kol dar turim, stenkimės išgirsti, užfiksuoti jų liudijimus, kol šie nenuėjo į užmarštį. Juk žmonių pasakojimai – mūsų gyvoji istorija. Tarsi tolima, jei matuosim žmogaus gyvenimo matais, bet išties labai nesena, jeigu žvelgsim istoriškai.
Grįždamas iš minėjimo, pakalbinau keletą pagyvenusių, bet gyvais šviesiais žvilgsniais moterų. „Kon či daba i paveikslouti, kas mas či?“,– nusišypsojo, kai paprašiau leidimo nufotografuoti. Sužinojau, kad viena jų – Zita Jankauskienė, 1949 m. gimusi gyvuliniame vagone pakeliui į Krasnojarską. Kita moteris – Regina Chmieliauskienė, taip pat tremtinė, dvejų metukų išvežta į Irkutsko sritį Rytų Sibire. Abi moterys tremtyje, dar vaikystėje, praleido beveik dešimt pirmųjų savo gyvenimo metų. Kuklios, nesusireikšminusios, bet nepalaužtos žemaitės, prisimenančios, ką joms teko patirti, bet nelinkusios prikišamai to afišuoti, kurias išminties ir žmogiškojo gerumo išmokė sunkus gyvenimas.
Atsiminti, ką jos, jų tėvai išgyveno, ką išgyveno kiti tremtiniai, adekvačiai suvokti, ką patyrė mūsų tauta ir tą atminimą saugoti privalom. Nes tik taip Lietuva gali išlikti ir gyvuoti istorijos pervartose.