1939 m. rugpjūčio 23 d. fašistinės Vokietijos bei komunistinės Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrai Joachimas von Ribentropas ir Viačeslavas Molotovas pasirašė Vokietijos-SSRS sutartį, kurią lydėjo įslaptinti protokolai, vadinamasis Molotovo-Ribentropo paktas. Remdamosi šia sutartimi, abi totalitarinės valstybės pasidalijo Europos žemyną įtakos sferomis. Nors netrukus po to kilo Antrasis pasaulinis karas, Molotovo-Ribentropo paktas daug lėmė, kad viena karo sukėlėjų Sovietų Sąjunga penkiems dešimtmečiams buvo okupavusi Baltijos šalis. 1989 m. rugpjūčio 23 d., praėjus 50 metų nuo pakto pasirašymo, norėdami atkreipti pasaulio dėmesį į tada dar tebesitęsiančias šios gėdingos sutarties pasekmes, maždaug 2 milijonai anuomet vis dar okupuotų Baltijos šalių gyventojų susikibę rankomis sustojo į daugiau nei 600 km ilgio gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Akcija įgijo pavadinimą Baltijos kelias.
Stasys Katauskas
Sėkmės istorija
Ilgainiui Baltijos kelias vis labiau imtas suvokti kaip demokratijos pergalė ir taikaus pasipriešinimo galios pavyzdys, o 1988-1991 m. metų įvykiai visose trijose šalyse, Lietuvoje neretai pavadinami Sąjūdžio laikais ar Atgimimu, pasaulyje dažnai įvardijami kaip „Dainuojanti revoliucija“. Nuo Baltijos kelio prabėgo jau 35 metai. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, lyginant, kaip skirtingai susiklostė daugelio tada komunistų užvaldytų, okupuotų šalių likimai, akivaizdu, jog visos trys Baltijos šalys yra tiesiog neįtikėtina sėkmės istorija, nes galėjo būti žymiai blogiau. Laimė, nebuvo.
Anas laikotarpis, 1988-1991-ieji metai, ilgainiui imti romantizuoti, daug atskirų dalykų apaugo įvairiais mitais, legendomis. Su praeitimi, net sąlyginai nesena, visuomet taip būna. Jaunajai lietuvių kartai tas laikotarpis apskritai istorija, kurią laisvos šalies žmonėms, nepatyrusiems totalitarizmo, ne visada lengva paaiškinti. Tačiau, kad ir kokia svaigi, greita bei visą tautą įtraukianti buvo „Dainuojanti revoliucija“, ji neatsirado per naktį. „Baltijos kelio“ 35-osios metinės – puiki proga prisiminti anuos laikus.
Pradžia
Juozas Butkevičius, žmogus, stovėjęs prie Sąjūdžio Telšių skyriaus ištakų, prisimena, kad pirmasis sąjūdiečių susirinkimas mūsų mieste įvyko anuometėje Ketvirtojoje vidurinėje mokykloje. „Pats tame susirinkime nebuvau. Dirbau tada vyr. inžinieriumi statybose. Tačiau bičiuliai pasiūlė mane į iniciatyvinę grupę, žinodami, kad sutikčiau. Ir išties būčiau sutikęs, tik, žinoma, į jokius vadovus nebūčiau ėjęs, mat labai užimtas darbe būdavau“,– prisimena J. Butkevičius. Anot jo, prie Sąjūdžio ištakų Telšiuose stovėjo Algimantas Valinčius, Kazys Bugys, Beata Liutkevičienė, Vytautas Puplauskas, Vilhelmas Petraitis, Algimantas Lauraitis, Kęstutis Trečiokas ir kiti. „Vienu metu iniciatyvinėje grupėje buvo per 50 žmonių, bet pamatėm, kad sunku tokiam skaičiui susirinkti, priimti sprendimus. Juolab, susirinkimai vykdavo po darbo“,– pasakojo J. Butkevičius.
Nuo antrojo susirinkimo Telšių sąjūdiečiai rinkdavosi „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio redakcijoje. J. Butkevičius šiltu žodžiu prisimena tada laikraštyje redaktoriaus pavaduotoju dirbusį Aloyzą Pintverį, iki šiol teberašantį redaktoriaus pavaduotoją Alvydą Ivoncių, kitus žurnalistus. Dar vienas stiprus Atgimimo idėjų palaikymo centras, pasak J. Butkevičiaus, buvo Dailės technikumas – būsimasis VDA Telšių fakultetas. Įstrigo tais laikais surengtas tūkstančius telšiškių sutraukęs Sąjūdžio mitingas prie dabartinės Žemaitės gimnazijos, kur bene pirmąsyk nuo okupacijos laikų viešai iškelta tikroji Lietuvos trispalvė vėliava. „Reikėjo ją kelti, bet dar ne visi ryžosi. Baimė dar tvyrojo. Galiausiai ją iškėlė Kęstutis Trečiokas“,– prisiminė J. Butkevičius. Žinoma, Telšių sajūdiečiai buvo tik per visą Lietuvą nuvilnijusio tautinio judėjimo dalis.
Galimybė laisvei
Steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susirinkimas įvyko 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Ten susirinkusi šalies šviesuomenė ėmė justi, kad tampa įmanomas didesnis Lietuvos savarankiškumas ir galimybe atsikovoti kuo daugiau laisvės iš Maskvos reikia pasinaudoti. Tokią galimybę nulėmė tuomečio SSRS generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo siekis pertvarkyti bankrutuojantį sovietinės imperijos ūkį viešumo pagalba, nes nuolatinis melas žmonėms ir penkmečio planų klastojimas grėsė neišvengiama katastrofa sovietinei ekonomikai.
Dalyje visuomenės, žinoma, tebėra prisiminimai, kad gyventa palyginti ramiai ir jokios ekonominės griūties tarsi neturėjo būti. Bet žmonės nežinojo realios situacijos, nežinojo, jog planinės ekonomikos nualinta totalitarinė imperija tiesiog bankrutavo. Tikri ekonominiai rodikliai rodė, kad ištisiems sovietijos regionams grėsė badas. Būtent todėl M. Gorbačiovas pradėjo reformas, manydamas, kad žmonėms rūpės tik ūkiniai interesai, todėl būtina leisti žodžio laisvę, nes totalitarinė kontrolė ima smaugti pačią totalitarinę valstybę. Tačiau žodžio laisvės sąlygomis greitai imti kelti ir politiniai klausimai. Taip pat ir klausimas, ar pavergtoms tautoms išvis verta būti kartu su Rusija.
Tiesa, už visišką nepriklausomybę Lietuvoje tada pasisakė tik disidentinė Lietuvos Laisvės Lyga. Sąjūdyje protingai nuspręsta, kad reikia eiti atsargesniu keliu, kalbėti apie gamtos apsaugą, apie ekonominį savarankiškumą, tautinės simbolikos susigrąžinimą, tremtinių ir kovotojų už Lietuvos laisvę reabilitavimą. Žmonėms patiko tie šūkiai. Buvo laikai, kai ore ėmė tiesiog tvyroti laisvės kvapas. Vis mažiau ir mažiau bebuvo baimės. Ir per palyginti trumpą laiką Sąjūdžio siekiai tapo politiniais.
Rinkimai
J. Butkevičius prisimena, kad ir Telšiuose vyko karštos diskusijos. Mat Sąjūdžio viduje nutarta atsiklausti, kokia yra kiekvieno šalies rajono Sąjūdžio grupės pozicija, verta ar ne dalyvauti oficialiuose rinkimuose į tada dar sovietinės Lietuvos Aukščiausiąją tarybą. „Viena vertus, dalyvaudamas tu tarsi legitimizuoji okupaciją, juk jei manai, kad sovietinė Lietuva yra neteisėta, vadinasi, ir tie rinkimai neteisėti. Kita vertus, jei nedalyvauji, išrinks tuos, kurie išvis gali uždrausti bet kokius svarstymus, tuo tarpu Sąjūdžiui patekus į valdžią, būtų įmanoma daug padaryti. Todėl buvau iš tų, kurie ragino dalyvauti“,– prisimena J. Butkevičius 1989-90 metų sandūroje virusias diskusijas. Skaitytojui čia svarbu priminti, kad 1990-ųjų pavasarį vykę rinkimai buvo vieninteliai laisvi rinkimai per visą 50-ies metų okupacijos laikotarpį. Mat iki tol bet kokie rinkimai tebūdavo tik farsas, kuomet žmonės privalėjo balsuoti už vienintelį nurodytą kandidatą. Pavyzdžiui, 1985 m. sovietinės Lietuvos Aukščiausioje taryboje 350 narių buvo „išrinkti“ iš 350 kandidatų.
Be žmonių palaikymo nebūtų pavykę
Bet sugrįžkim prie Baltijos kelio. Palei kelią tarp Panevėžio ir Pasvalio ir šiandien tebestovi paminklinis akmuo, ant kurio iškalti žodžiai „Kančia. Viltis. Tikėjimas. Telšių sąjūdis“. Tai tuomečiame Dailės technikume sukurtas darbas. J. Butkevičius prisimena parūpinęs statybinės technikos paminkliniam akmeniui nugabenti ir įrengti. „Pačią Baltijos kelio dieną išvažiavom anksti“,– prisiminė pašnekovas. „Gerai, kad anksti, nes, artėjant prie Panevėžio, jau atsirado spūstys. Kiek iš Telšių važiavo žmonių, sunku pasakyti, bet iš akies taip spėčiau, kad kokie trys ketvirčiai tada turėjusių automobilius“,– prisiminė pašnekovas. Važiavo žmonės ir autobusais. Tiesa, autobusų nebuvo daug. Telšiškiams buvo numatytas 2 km ruožas ties 17-uoju km į šiaurę nuo Panevėžio. Šiame ruože žmonių buvo daugybė. „Stovėjom susikabinę, bet ne ištiesę rankas, o prisiglaudę prie šonų, kad kaip nors sutilptume“,– pasakojo J. Butkevičius.
Baltijos kelias įgijo ne tik milžinišką simbolinę reikšmę. Po jo imta drąsiau siekti visiškos nepriklausomybės. 1990-ųjų pradžioje vykusiuose rinkimuose, apie kuriuos jau užsiminta šiame straipsnyje, triuškinamą pergalę pasiekė Sąjūdžio remiami kandidatai. 1990-ųjų kovo 11-ąją atkurta šalies nepriklausomybė. Po Baltijos kelio lietuvių laisvės troškimo nuslopinti nepajėgė nė sovietų pralietas nekaltų žmonių kraujas 1991-ųjų sausį prie Vilniaus televizijos bokšto bei tų pačių metų liepą Medininkų pasienio punkte.
Kaip mūsų tautai pavyko?
J. Butkevičius prisimena, kad, pradėjęs dalyvauti Sąjūdžio veikloje, iš Telšių statybos tresto vadovybės nesulaukė nė vieno priekaišto, nė vieno pasakymo, kad neik, nedalyvauk. Tiesa, privačiuose pokalbiuose su kai kuriais bendradarbiais yra kilę klausimų, kam tau to reikia, ko trūksta. Būta diskusijų, kur tai nuves. Prisimena pašnekovas ir amžiną atilsį tėvą, jo dar nuo mažens įdiegtą auklėjimą. Besikalbėdami sutariam, kad Lietuvoje būta daugybės tokių šeimų, ko gero, dauguma. Akivaizdu, kad ir okupacijos sąlygomis tautoje nepranyko suvokimas, jog esam lietuviai, jog tikroji tėvynė – Lietuva, ne SSRS. „Nes iš tikrųjų be visos tautos pritarimo, be didžiulio žmonių palaikymo, Sąjūdžiui nebūtų pavykę“,– pokalbį apibendrino pašnekovas.
Žinoma jei ne komunistas Butkevičius ir kiti Telšių ir Lietuvos komunistai Lietuvai nebūtų pavykę išsivaduoti. Tai jie, O ne Sibiro lagerių vargdieniai kalė Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės varpą. Komunistai pasiėmė turtus, O „sibiriakam” , daugumai po mirties, priskyrė po geležies gabalėlį, ordinu vadina.