Prie Virvytės ir Pateklos upių santakos dunkso Tauragio (Buišų) piliakalnis. Jis nesunkiai randamas, važiuojant nuo Telšių link Šiaulių, tuoj už Virvytės tilto pasukus į dešinę. Šis piliakalnis, kaip ir dauguma kitų, yra vienas seniausių paminklų rajone.
Alvydas Ivoncius
Akmens amžiaus radiniai
Tauragio piliakalnį savo „protėviu“ galėtų tikriausiai laikyti Ubiškės, Tryškių, Kaunatavos ir šių miestelių apylinkių kaimai. Panašu, jau pirmaisiais pirmo tūkstantmečio metais žmonės nuo piliakalnio gyvenvietės pradėjo sklisti plačiau, miškus, krūmynus paversdami dirbama žeme bei kurdami naujas sodybas, tapusias kitų gyvenviečių pagrindu.
Panašu, Tauragio (Buišų) piliakalnio „zonoje“ žmonės apsigyveno vėlyvajame akmens amžiuje ar bent vėliausiai geležies amžiaus pradžioje – 5 a. pr. Kr.-1 a. po Kr. Šiuo laikotarpiu dar plačiai naudoti ir akmeniniai bei kauliniai įrankiai.
Mokytojas, kraštotyrininkas Antanas Lovčikas pats ar mokiniai rado kelis akmeninius kirvukus ir įrankius. Jie buvo saugomi senojoje mokykloje įrengtoje ekspozicijoje, tačiau, deja, pavogti, todėl neįmanoma nustatyti, kurio jie laikotarpio. Nėra tiksliai žinoma, kuriuose kaimuose jie rasti. Nacionaliniame muziejuje yra Ubiškėje rastas akmeninis kirvis keturkampe pentimi, Žemaičių muziejuje „Alka“ yra saugomas nuskilęs laivinis kirvis, Šilalės kraštotyros muziejuje saugomas akmeninis kirvis siaurėjančia keturkampe pentimi, rastas Buišų kaime. Vadinasi, būta bent penkių akmens amžiaus įrankių, rastų mūsų apylinkėse, o tai nemažai.
Marius Ilšėnas, Dalia Orstrauskienė, aptardami žmonių plitimą akmens amžiuje Žemaičių aukštumoje, rašė: „Daugiau ar mažiau kompaktiškai išsidėsčiusiais radiniais išsiskiria šios vietovės: Šateikių, Alksnėnų, Juodeikių, Platelių, Šarnelės, Alsėdžių, Rietavo, Tverų, Džiuginėnų, Telšių, Nevarėnų, Nerimdaičių, Vitkaičių, Gadūnavo, Viešvėnų, Paplinijos, Virvytės ir Pateklos santakos, Šatrijos kalno, Biržulio ežero žemumos. Galima daryti prielaidą, kad išvardintose vietovėse, be jau žinomų, galėjo egzistuoti akmens amžiaus gyvenviečių, kito pobūdžio archeologinių paminklų (…) Tačiau toliau į šiaurę, išskyrus Virvytės-Pateklos santaką, iki pat ribos su Akmenės rajonu nei atsitiktinių radinių, nei paminklų nėra žinoma“.
Prie Virvytės-Pateklos kol kas neaptikti nė vienos akmens amžiaus gyvenvietės likučiai. Viena sąlygų akmens amžiaus gyvenvietėms kurtis buvo vandens telkiniai: dėl vandens bei žvejybos Virvytės-Pateklos santaka bei aplinkinės teritorijos buvo tam tinkama vieta. Abejotina, kad žmonės kūrėsi dažnai užliejamuose Virvytės ir Pateklos slėniuose (ypač pastarosios upės). Gal gyvenvietės kūrėsi kur nors netoli šių vandens telkinių aukštumose. Kur buvo gyvenvietė, nėra prasmės spėlioti: gal kada nors ji bus atsitiktinai aptikta ar rasta archeologų.
Šalia buvo gyvenvietė
Tauragio (Buišų) piliakalnio žvalgomuosius tyrimus 1964 metais atliko Lietuvos istorijos institutas. Mokslininkai nustatė, kad jis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII amžiumi. Mokslininkai ištyrė, kad visose piliakalnio papėdėse (taip pat ir kairiajame Virvytės krante – Visginių kaime) aštuonių hektarų plote buvo senovės gyvenvietė. Rasta lipdytos keramikos, geležies šlako, molio tinko. Gyvenvietės plotas ir piliakalnis rodo čia gyvenus gausią bendruomenę.
Piliakalnio šlaitai iki devynių metrų aukščio, aikštelė 15 metrų ilgio, 18 metrų pločio rytuose ir 24 metrų – vakaruose. Aikštelė iš šiaurės rytų ir vakarų pusių apjuosta 4-7,5 metrų aukščio pylimu. Jis aukščiausias rytų pusėje, kadangi jau yra už griovio aukštuma. Gynybinis griovys įspūdingas, ypač rytų pusėje: 28 metrų pločio ir 6 metrų gylio. Šis piliakalnis suformuotas iš į Virvytės slėnį įsiterpusio iškyšulio, nuo rytinės pusės atskiriant giliu grioviu, o kitur suformuojant stačius šlaitus. Galbūt šis iškyšulys į Virvytės slėnį padiktavo žmonėms vietovės pavadinimą – Tauragis, kadangi savo forma priminė tauro ragą.
Piliakalnis žmonėms padėjo gintis daugiau nei tūkstantį metų
Piliakalnis priklausė mums dabar jau nebežinomai genčiai. Kai kurie istorikai linkę manyti, kad šis piliakalnis buvo toliausiai į rytus nutolęs kuršių tautos punktas. Tačiau kiti istorikai šią hipotezę atmeta, rytiniu kuršių žemių pakraščiu laikydami Telšių apylinkes. Gerai ištirtuose Juodsodės kapinyno likučiuose rasti dirbiniai, būdingi žemaičiams, tačiau ne kuršiams. Vargiai kuršiai, „peršokdami“ Juodsodės žemaičius, būtų įsikūrę prie Virvytės ir Pateklos santakos. Lietuvos istorijos II tome, skirtame geležies amžiui (I-IV a.), rašoma, kad šis piliakalnis priklausė žemaičiams, kurių to laikotarpio „…žinomiausi archeologijos paminklai – Sauginių, Maudžiorų, Pagrybio, Šarkų, Žąstaukių kapinynai, Buišų, Burbiškių, Bubių, Girgždūtės, Donelaičių, Gudelių, Kvėdarnos, Medvėgalio, Luponių, Šatrijos, Žemaičių Kalvarijos, Vembūtų piliakalniai (didžioji jų dalis netyrinėti)“.
Artimiausi vienalaikiai piliakalniai vakaruose buvo Telšių apylinkėse (Džiugo, Kalnėnų, Skurvydiškės), o pietuose – Biržuvėnų, Šatrijos. Šiaurėje kita vienalaikė pilis buvo tik Papilėje, tačiau ten jau gyveno žiemgaliai. Į rytus iš viso piliakalniai nutolę labai toli.
Per daugiau nei tūkstantį metų šio piliakalnio ir toliau nuo jo apgyvendintose teritorijose daug kas keitėsi. Ankstyvajame geležies amžiuje (5 a. pr. Kr.-1 a. po Kr.) baigė formuotis baltų kultūros, tarp jų ir Vakarų baltų pilkapių kultūra.
Iš pradžių geležiniai įrankiai ir ginklai buvo atvežtiniai, tačiau jau II a. pr. Kr. žmonės išmoko geležiai išgauti naudoti balų rūdą. Kuo labiau ši technologija plito ir tobulėjo, tuo gausiau ir įvairesnių atsirado geležinių įrankių. Vis labiau diferencijuojantis visuomenei etniniu, gentiniu ir socialiniais pagrindais, atsirado būtinybė kurti įtvirtintas gyvenvietes su piliakalniais. Jie nebuvo apgyvendinti, tarnaudavo kaip priebėga priešų antpuolių metu. Visgi, kaip minėta, ankstyvajame geležies amžiuje daug įrankių dar gaminta iš akmens ir kaulo.
Geležies dirbiniai įsigalėjo senajame geležies amžiuje (I-IV amžiai). O tai jau sutampa su piliakalnio datavimo pradžia. Tiesa, žvalgomieji archeologiniai tyrimai tebuvo fragmentiški, išsamesni gal leistų piliakalnį ir gyvenvietę šalia jo pasendinti keliais amžiais.
Kapai ir radiniai juose
Netoli piliakalnių ir jų gyvenviečių būdavo ir kapinynai, tačiau ne prie visų piliakalnių jie aptikti. Tauragio (Buišų) piliakalnis čia išimtis. Kairiajame Virvytės krante, priešais piliakalnį, yra baigiąs išnykti Visginių kaimas. Jo šiaurinėje dalyje, arčiau Pateklos-Virvytės santakos, žinomas kapinynas.
Čia atsitiktinai, kasant rūsius, aptikti griaučiai bei du radiniai: pasaginė segė aguoniniais galais ir juostinis žiedas, praplatintu priekiu, ornamentuotas keturiomis ažūrinėmis skylutėmis ir devyniomis žvaigždiškai išsidėsčiusiomis spurgelėmis. Radiniai saugomi Žemaičių muziejuje „Alka“. Visginių pilkapių chronologija archeologinėje literatūroje nurodoma kiek skirtingai: IX-X amžių pilkapiai ir X-XII amžių griautiniai kapai. Panašu, čia dėl kažkokio nesusipratimo esama tiek kapų tipo, tiek datavimo skirtumų, nors ir rašoma apie kapinyną prie Virvytės-Pateklos santakos.
Kur kas detalesnį, nors dar toli gražu nepilną, Visginių kapinyno vaizdą atskleidė 2022 metais čia atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai. Jie aprašyti knygoje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2022 metais“, Dovilo Petrulio straipsnyje „Visginių pilkapynas“. Straipsnis iliustruotas atkastų kapų ir radinių nuotraukomis.
D.Petrulis savo straipsnyje apibendrino tyrimų rezultatus: „2022 m. tyrimų metu perkasose 7 ir 8 rasti 3 griautiniai mirusiųjų žmonių kapai. Pagal rastas įkapes, šiuos kapus galima datuoti I-II a. Nustatyta, kad mirusieji laidoti aukštielninki, ištiestomis kojomis su įkapėmis. Kapuose 1 ir 2 ties palaikų šonais rasti akmenys. Kape 1 rastos įkapės: ietigalis, pjautuvas, įmovinis kirvis, šalia palaikų rasta lipdytinės keramikos šukių. Kape 2 rastos įkapės: antkaklė trimitiniais galais, akinė segė ir geležinė yla. Mirusieji palaidoti galvomis į V-ŠV (276-302°) pusę. Laidosena būdinga senajam geležies amžiui. Perkasoje 9 rasti akmenų vainiko fragmentai būdingi pilkapių pagrindui.
Perkasose 7-9 fiksuotas 30-45 cm storio kultūrinis sluoksnis apėmė I-IV a., kuris galėjo priklausyti pilkapio sampilui. Sprendžiant iš atidengtų kapų pozicijos, jų gylio, kapų duobės buvo įgilintos kultūriniame sluoksnyje, susidariusiame pilant pilkapius, laidojant žmones. Tikėtina, kad paruošiant kapų pagrindus (kapai 1, 2), pirmiausia buvo sudėti akmenys, ant kurių vėliau paguldyti mirusiojo palaikai. Spėjamo pilkapio sampilo 5 aukščiausia, centrinė vieta nuo ištirtų kapų užfiksuota 5-6 m į ŠV. Kapai tirti lygioje vietoje, ne ties sampilo pakilimu. Nusakyti spėjamo sampilo apimtį ir pilkapio pagrindo visą konstrukciją, remiantis šiais tyrimais, yra sudėtinga dėl ribotos apimties tyrinėjimų. Galima teigti, kad tyrinėtame pilkapyne fiksuoti mirusiųjų kapai, kuriuos galime sieti su Šiaurės Lietuvos ir Žemaitijos pilkapių kultūra, o rasti kapai galėjo būti įrengti pilkapyje, jo pakraštyje“.
Kiti kapinynai
Tauragio (Buišų) piliakalnis nepateko į istorinius šaltinius. Pirmasis ne piliakalnio, o kaimo – Tauragėnų – paminėjimas yra 1493 m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija Luokės bažnyčiai, kuriai padovanotos Paškuvėnų, Pateklėnų žemės bei Tauragėnų ir Papilės dvarai. Pilis Tauragio piliakalnyje jau senokai buvo praradusi savo aktualumą. Kaip matome, nuo piliakalnio pavadinimo kilo ir kaimo – Tauragėnų – pavadinimas. XVII amžiuje jo užusienis buvo Buišai ir atskiru kaimu tapo tik XVIII amžiuje pagal čia gyvenusių žmonių pavardę.
Gana plačioje teritorijoje (iki Šatrijos, Džiugo piliakalnio, Papilės piliakalnio) Visginių kapinynas yra vienintelis ir seniausias, išlikęs vėliausiai nuo pirmo amžiaus. Vis tik, palyginti, netoli Tauragio piliakalnio esama kiek vėlyvesnių kapinynų.
Archeologas, muziejininkas Vitas Valatka rašė, kad Šarkalnėje (kaime prie Kiršių-Tryškių vieškelio) būta apardytų pilkapių, rastos dvi apyrankės, saugomos Žemaičių muziejuje „Alka“. V.Valatka nurodė tik vieną juostinę žalvarinę apyrankę, datuojamą III-IV amžiais. V.Valatka užsiminė, kad ariant žemę, buvo aptikta ir žmogaus griaučių.
Už Kiršių į vakarus buvo Juodsodės kapinynas, smarkiai suardytas praeityje kasant žvyrą. Jis buvo kalvoje, dar vadinamoje Gargždo lauku. 1898 metais Eustachijus Brenšteinas ištyrė tris apardytus 9-11 amžių kapus. 1958 ir 1960 metais Telšių kraštotyros muziejaus (dabar Žemaičių muziejus „Alka“) darbuotojai ištyrė (tyrimų vadovas V. Valatka) 224 kvadratinių metrų plotą. Aptikti 36 apardyti 8-11 amžių kapai. Mirusieji laidoti su įkapėmis. Rasta darbo įrankių ir papuošalų (žiedinių ir kryžinių smeigtukų, pasaginių segių, ramentinė antkaklė).
1935 metais, užrašinėdama Ubiškės ir aplinkinių kaimų vietovardžius, pradinės mokyklos mokytoja Ona Eidintienė užrašė pasakojimą, kad ūkininko Jurkaus žemėje Pateklėnuose kasdami žvyrą gyventojai aptikdavo žmonių kaulų ir bronzinių dirbinių. Deja, neaišku, kokie šie radiniai buvo. Dabartinės kaimo Pateklos gatvės pradžioje buvusią žvyrduobę ir rastus žmonių palaikus vėliau paliudijo ne vienas gyventojas. Deja, kol kas neaišku, kurio amžiaus šie senkapiai ir ar nors jų dalis išliko po žvyro kasimo.
Labai svarbūs archeologiniai kasinėjimai atlikti taip pat 2022 metais Stauryluose, Tryškių seniūnijoje. Čia yra senkapiai prie senojo kelio iš Buišų į Tryškius, dešinėje jo pusėje. Staurylai ribojasi su Tauragėnais. Archeologinius tyrimus, kaip ir Visginių, toje pačioje knygoje aprašė D. Petrulis.
Kapinynas yra kairiajame Tryškio upelio krante, ariamame lauke. Dar 1935 metais rašyta apie šiame lauke rastas senienas: dvi žalvarines apyrankes ir geležinio durtuvo galą. 1986 metais žvalgomajai ekspedicijai kapinyno vietą nurodė Bronius Statkus, kurio tėvui ir seneliams ši žemė priklausė ir ankstesniais laikais. Lauke buvo kasami rūsiai, žmonės aptikdavo ietigalių, kitų senienų, žmonių kaulų.
2022 metų žvalgymų metu aptikti radiniai pagal tipologiją ir paplitimo laikotarpį apima IV-IX, IX-XIII ir XIII-XVI amžius. Tyrimų metu rasta įmovinių kirvių, papuošalų, ietigalių, keramikos šukių.
X-XII amžių Tryškių kapinyno išliko ir ištyrinėta tik dalis. Šio kapinyno teritorija ilgą laiką buvo ariama, joje įrengtos mašinų svarstyklės. Aptikti griautiniai žmonių kapai su įkapėmis; dalis kapų sunaikinta 1964 metais statant grūdų sandėlį, tada ir buvo aptikti žmonių kaulai ir žalvariniai dirbiniai, datuojami X-XIII amžiais. Regis, šis kapinynas išsamiau netyrinėtas.
Visi čia paminėti kapinynai yra gerokai vėlesni nei Visginių. O čia laidojo savo artimuosius būtent Tauragio piliakalnio gyvenvietės žmonės. Kiti vėlesni kapinynai liudija žmonių plitimą iš šios senovinės gyvenvietės visomis kryptimis.
1940 metais Žemaičių muziejus „Alka“ gavo 19 Ubiškėje rastų žiedų. Galbūt – tai paslėptas lobis, nors V.Valatka nurodė, kad žiedai rasti Ubiškės kapinyne. Žiedai – žalvariniai, juostiniai, sukniedytais galais. Išilgai žiedų per visą juostelės ilgį išmėtyti reljefiškai iškilę taškučiai. Papuošalai datuojami XIV-XVI amžiais. Buvus čia labai senus senkapius įrodo radiniai, kuriuos aprašė savo kraštotyriniuose užrašuose A.Lovčikas: „Apie 1976 metus Ubiškės kapinėse kasant duobę eiliniam laidojimui vietinis gyventojas Benediktas Urniežius aptiko 180 centimetrų gylyje XII-XIII amžių laidojimo žalvarinių mirusiojo papuošalų. Dalis jų buvo perduota Vilniaus etnografiniam muziejui, dalis paliko Ubiškėje, kur vėliau kažkur dingo“. Greičiausia tie minimi papuošalai yra vytinė antkaklė ir skardinė segė, saugomi Nacionaliniame muziejuje. Tikslesnį laikotarpį pateikė Eugenijus Svetikas, rašydamas, kad šios antkaklės buvo būdingos XIV-XV amžiams.
Leave a Reply