Apie Telšių Kikilą: bent šiek tiek apie legendinį Žemaičių sostinės personažą, laisvą ir nepriklausomą žemaitį

Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juozą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.

Janina Zvonkuvienė

(Tęsinys. Pradžia Nr. 87)

Dalino džiaugsmą vaikams…
Taigi Telšių Kikilas buvo absoliučiai laisva ir nepriklausoma asmenybė. Itin visuomeniška. Savotiškai artistiška. Mokėjo triukų. Galėjo išsinarinti kojas, degtuku apversti akiduobėje akis ir vėl lyg niekur nieko viską atstatyti į vietą. Galėjo įsikąsti į dantis sliekų ir taip gąsdinti tuos, kurie per karą prievarta vertė su lopeta dirbti. Sako, kartais tėvai vaikus juokais pagąsdindavę – „jei neklausysi, aš tave Kikilui atiduosiu“.
Tačiau ar galėjo kas labiau mylėti vaikus, kaip tas pats Telšių Kikilas! Jis iš „Prima“ cigarečių pakelių darydavo vėjo malūnėlius ir dalindavo juos bet kuriam sutiktam gatvės vaikui. Vaikas bėga tą malūnėlį nusitvėręs, malūnėlis sukasi! Koks džiaugsmas! Tą prisimena net šiandieniai Vilniaus profesoriai. Juk nebuvo tada vaikams žaislų. Nebuvo net popieriaus. Būdamas nagingas, Telšių Kikilas matė, ką iš tuščio pigiausių cigarečių „Prima“ pakelio galima padaryti. Jis padarydavo vaikams džiaugsmą. Daugybei vaikų! Vėjo malūnėlius… Pats nerūkė.

Susispiesdavom stoties kampe
Man pačiai daugybę kartų teko matyti Telšių Kikilą. Ir su renginių afišomis – taip pat. Žinoma, nė karto nemačiusiems Telšių Kikilo gyvo, įsivaizduoti jį sunku. Negyvenus tuo metu, kai daug ko stigo, kai autobusų stotis visada buvo pilna žmonių, kursavo daug autobusų, o gatvėje pasirodydavo tik viena kita lengvoji mašina. Niekur nebuvo jokių reklamų. Sunkoka įsivaizduoti tikrąjį Kikilą ir jo žemaitiškai originalų alasą telšiškiams.

Vertas filmo
Kažkas paminėjo, – lyg tai profesorius Bumblauskas – kad klaida yra, jei dar iki šiol nesukurtas joks filmas apie šį legendinį Žemaičių sostinės personažą. (Žinau, kad profesorius prasižengęs kai kuriems telšiškiams. Bet yra… žodžiai: „…kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“…).
Jei kas ir imtųsi tai daryti, ką nors įtaigaus padaryti būtų sunku. Ir imtis tokios kūrybos galėtų tik tas, kas bent kiek dar gyvai ir teigiamai atsimena Telšių Kikilą. Nes nemačius, negirdėjus jo, veik neįmanoma „pagauti cinkelį“.
Beje, ar būtų galima rasti tinkamą aktorių pagrindiniam vaidmeniui? Žinau tinkamą. Ir veik visi telšiškiai, tikiu, kad numano, ką tokį. Na, nieką kitą, kaip Untuoną. Antaną Kontrimą. Nors šis jau save, savo Asmenybės legendą įtvirtinęs yra. Tačiau tik jis, Untuons, galėtų apytikriai į tą pusę pamėgdžioti Kikilo balso žemaitišką griausmingumą ir čystai žemaitiškas intonacijas, bei visą Telšių Kikilo asmenybės prasmingumą.

Telšiai prarado žemaitišką žadą
Vyto Jaugėlos iš Gintališkės mintis: „Telše be Kėkėla būt bovėn ne Telše“. Ir tuo viskas pasakyta.
Telšių Kikilas Telšiams, unikaliai žemaičių sostinei, buvo suteikęs nuolatinį, aiškų, raiškų ir itin žemaitišką balsą. Jei kas atvažiuodavo į Telšius iš toliau, tai Kikilo dėka išvykdavo su nepamirštamais žemaitiškumo, žemaitiškos išraiškingos kalbėsenos įspūdžiais. Ir tik atsitiktinumo dėka galėdavo nesutikti, neišgirsti Telšių Kikilo. Jis nuolat būdavo ir griaudėdavo svarbiausiose žmonių susibūrimo vietose. Stotys, turgūs, aikštės. Kultūros renginiai. Ir kiekvienas, kas Kikilą prisimena, gali užtikrinti, kad jis vien savimi darė įspūdį. Kadangi pati daug kartų esu Kikilą mačiusi, girdėjusi, galiu teigti, kad jis niekada nesikeikė, nenaudojo negražių, įžeidžiančių žodžių. Tik sąmojų. Jo griausmingas balsas ir paryškinti minties akcentai buvo neįprasti santūriai, nedrąsaus elgesio to meto visuomenei. Žmonės buvo kuklūs ir santūrūs. Kikilo laikysena buvo laisva, tvirta, drąsi. Įeidavo į stotį palaidais ilgokais skvernais. Iš karto balsas lyg nuo bačkos… Panašiai niekas kitas nesielgė. Nebūtų ir sugebėję taip.

Žemaičių kalba buvo menkinama
Tuo metu kalbėti žemaitiškai būdavo lyg prasčiokiška, negražu, netinkama. Nes ne žemaičiai žemaičius dėl jų kalbos pašiepdavo. Net vaikai būdavo mokomi atsisakyti savo prigimtinės kalbos. Primindavo eilėraštuką: „Žemaitis kukutis, tris bulves nuskutęs. Ketvirtą palikęs, pakaušį nuplikęs.“ Nors kaimo mokyklose vaikai per pertraukas kalbėdavo vien žemaitiškai. Tik jau viešai – ne. Net iki dabar yra tokių žmonių, kurie tarsi pasaldindami liežuviuką, kokiais nors reikalais kalbėdami, taiko kalbėti bendrine, ir dar pasaldinta, paploninta kalba. Pažįstu tokių. Kelia šypsnį. O Telšių Kikilui vienintelė ir pati geriausia kalba buvo žemaičių kalba. Ir dar įspūdingai išraiškinga, ko jau nebemoka jaunesnės kartos.

Taikydavosi įkirpti…
Kikilas savo drąsiomis manieromis juokais pagąsdindavo moteris, kad sukarpys jų ilgas kelnes, jei nepakeis jų į sijoną. Šios gąsdindavosi, bėgdavo tolyn. O pagal jį, moterys privalančios būti su sijonais. Ir netrumpais. Mini sijonėlius taip pat taikydavosi „įkirpti“.
Kai Telšių Kikilas nelaimingomis, net absurdiškomis aplinkybėmis mirė, Telšiai iš tiesų prarado savo žemaitiškąjį žadą ir žavesį. Nelikus Telšių Kikilo, ilgam pritilo Telšiuose žemaitiškas balsas. Žemaičių sostinės viešosios vietos pasidarė nykesnės. Nebebuvo kasdienio unikalaus personažo.

Arnas Udovičius išrūpino ISO
Na, šen ten kai kas parodydavo kokį nors žemaitišką balselį. Veikiau kaip pajuokavimą, o ne kaip pasididžiavimą savo itin sena, puikia, originalia kalba, kurios savitumas, išskirtinumas jau pripažintas ir dokumentais įteisintas Europos mastu. (Jau rašyta apie europinį ISO sertifikatą žemaičių kalbai. Ir čia pasistengė taip pat Telšių kilmės skaitmeninių technologijų inžinierius, Vilniuje gyvenantis Arnas Udovičius. Tad juo labiau pagarba Telšių Kikilui, jau seniai įvertinusiam ir visu gyvenimu garsinusiam mūsų žemaičių kalbą.)
Dabar – ir metai, ir
finansai…
Dabar, kai baigiasi 2024-ieji, kurie paskelbti Žemaitiško rašto metais, aplink mus daug daugiau būna ir žemaičių kalbos. Jau beveik niekas nebesityčioja iš žemaitiškai šnekančių. Atvirkščiai – žavisi. Puiki poezija rašoma žemaitiškai. Kikilo laikais to nebuvo. Viešumoje žemaičiai žemaitiškai kalbėdavosi dažniausiai tik pusbalsiu. O jeigu reikia garsiai – tai tik lietuviškai. Telšių Kikilas buvo bebaimis savo žemaitiškos gražios kalbos šauklys.
Dabar vyksta gražių dalykų. Skelbiami ir žemaičių kalbos, ir žemaitiško rašto metai. Su pafinansavimais. Vyksta gražus pabruzdėjimas žemaitiškas.
Nors… finansuok, kiek nori – tokio, kaip Telšių Kikilas, jokie finansai neišfinansuos. O žmonės nori Telšiuose girdėti gražią žemaitišką kalbą. Ploja ir džiūgauja, kai tokią gražią ir girdi. Kalbėtojas netrunka džiaugsmingų ir toli siekiančių pripažinimų pelnyti. Pirmiausiai tai, anot poeto Gvido Latako, „sidabrinis Dacys“. Andrius Dacius. Legendinis ekskursijų vadovas po Telšius ir dvarus.
Yra ir kitų žemaitiškai šnekančių. Bet mažiau girdimų. Kad taip kas nors imtųsi, kas nors profesionaliai bent šį tą pamėgdžiotų iš Telšių Kikilo. Paleistų tokį Žemaitijos turizmo informacijos centras tokį gyvai vaidinantį personažą – būtų pasiekimų. Žinoma, jei rastųsi talentingas šių dienų žemaitis. Vaidmenį reikėtų atlikti nežeminant, neišjuokiant, o tik epizodiškai atkuriant legendinį Telšių Kikilą. Būtų šioks toks atminimas ir jam.
*
Autobusų stotyje lyg savas
Daug kartų Telšių Kikilą esu mačiusi senojoje Telšių autobusų stotyje. Pasirodo, netoli buvę ir jo namai.
Stoties vidus buvo jaukus, geri, patogūs mediniai suolai, bagažo saugykla. Kasos. Dispečerinė. Čia visada vykdavo tirštas telšiškių ir iš kaimų suvažiavusių keleivių gyvenimas. Kitoje kelio pusėje buvo gera krautuvė, visada geros silkės buvo. Net veidus pardavėjų atsimenu. Ypač tos, kuri su simpatišku apgamėliu ant skruosto. Kaimų žmonės už keliolika ar keliasdešimt kapeikų dažnai važiuodavo į miestą – į Telšius. Tai Telšių Kikilas šioje stotyje gražiai pasisukiodavo, ilgus savo drabužio skvernus velkinas…
Gal kiek ir baugokai mokyklinei mergaitei atrodė. Bet nelabai. Patikimumo teikė, kad jis visada kalbėjo paprastai žemaitiškai – kaip ir mūsų daugumos namiškiai. Savas. Jis visada kalbėjo labai garsiai, kad visa keleivių pilna senoji autobusų stotis girdėtų. Skelbdavo apie savo prekes ir paslaugas. Be jokių ceremonijų drįsdavo eiti prie moterų, kurios vilkėdavo ilgas kelnes. Nors juokais, bet garsiai, net griausmingai žemaitiškai siūlydavo joms pinigų sijonui nusipirkti. Vyrams rodydavo triukus delne su metaliniais rubliais ir kapeikomis. Išmušk ar atspėk – bus tavo. Nėra niekam pasisekę. Skelbdavo jiems ir vyriškas prekes: žvejybos kabliukus, dar kažką… Mes, mokyklinės mergikės, pakikendamos bėgdavom giliau į stoties kampą nuo jo. Juokdamosis slėpdavom, jei kuri nors su ilgom kelnėm būdavo. Ir tos mūsų ilgos kelnės būdavo tik treninginės. Kas duos kitokias! Slėpdavom, kad Kikilas nevarytų garsiai sijono nusipirkti. Kartą ir man teko būti apsirengus vien su ano meto skystokais sportiniais treningiukais. Ir prie manęs priėjęs atidarė metalinio prožektoriaus dangtelį, pažėrė iš jo sau ant rankos metalinių rublių dailią eilę – „Jimk, kėik nuori, eik nosėpėrk medžiaguos sijuonou!“.
Ooo, kad taip šiandien jis prie manęs prieitų su tuo pačiu prožektoriumi, geležiniais rubliais užpildytu, tai sušnektume mudu abu žemaitiškai. Žinočiau, kaip atsiliepti, ko paklausti… Tik, kažin, ar atsakymą gaučiau.
(Bus daugiau )