Ankstyviausiu mūsų rajono vietovių paminėjimo laikotarpiu reikėtų laikyti XIII-XV amžius. Nuo XVI amžiaus, ypač antrosios pusės, pasipila vietovių, jų dalių paminėjimo gausa, kas nebuvo būdinga XIII-XV amžiams. Šiame straipsnyje bus apžvelgiamos anksčiausiai paminėtos mūsų vietovės. Pats ankstyviausias dokumentas – 1253 metų Pietų Kuršo žemių dalybų aktas.
Alvydas Ivoncius
1253 metų Pietų Kuršo žemių dalybų aktai
Kuršiai – mums gimininga baltų tautų, Rimberto kronikoje paminėta apie 853–854 metus, kai švedų karalius Olafas su didele kariuomene puolęs kuršių miestą, šaltiniuose vadinamą Apulia, Apuolė yra seniausiai paminėta Lietuvos gyvenvietė. XIII amžiuje daugumą kuršių žemių užgrobė kalavijuočiai.
Rytinės ir pietrytinės kuršių žemių ribos nėra visiškai aiškios. O būtent šios ribos aktualios, kadangi jos driekėsi ir dabartinio mūsų rajono teritorija.
Ribas nustatyti padeda 1523 metų pietinių kuršių žemių, ypač Ceklio, dalybų aktas.
1253 metais Livonijos ordinas ir Rygos vyskupas pasidalijo jau realiai valdomas ir dar visiškai neužgrobtas kuršių žemes. Būtent Ceklio žemėje buvo didžioji dabartinio mūsų rajono dalis.
Dalybų aktus nagrinėjo istorikai ir kalbininkai, čia neaptarsime šių tyrinėjimų, tačiau remsimės Tomo Baranausko ir Gintauto Zabielos straipsniu „Ceklis 1253 metais: istorinė-archeologinė analizė“, paskelbtu Antano Ivinskio sudarytoje ir 2004 metais išleistoje knygoje „Žemaičių istorijos virsmas iš750 metų perspektyvos“.
Iš karto reikia pasakyti, kad pagal kitų autorių įžvalgas 1253 metais buvo paminėtos šios mūsų rajono vietovės: Lieplaukė, Gadūnavas, Žąsūgala, Žarėnai, Viešvėnai, Biržuvėnai, Nevarėnai. Kaip matysime vėliau, Gadūnavą tenka išbraukti, o dėl Nevarėnų esama stiprių abejonių. Užtat T.Baranausko ir G.Zabielos straipsnyje išreiškiama nuomonė dėl tais metais įrašytų Buožėnų ir Žylakių prie Šatrijos. Antanas Ivinskis ir Jonas Kareniauskas dalybų akte įžvelgia dabartinio mūsų rajono teritorijos Skrandėnų kaimą.
Tyrinėtojų įžvalgos, reikia pasakyti, ne visuomet turėtų būti neginčijamas pagrindas vietovių pirmojo paminėjimo datoms nustatyti. Dažnai tokios įžvalgos yra hipotezių pobūdžio. Kaip vienas spėjimas priimtas už „gryną pinigą“ rodo Gadūnavo (Degenių) tariamas paminėjimas 1253 metų žemių dalybų akte.
Lieplaukė ir Žarėnai
Visi tyrinėtojai beveik vieningai sutaria, kad 1253 metų Ceklio žemių dalybų akte paminėta Lieplaukė (Leypiaziame – Liepžemė). Sąvokos „žemė“ ir „laukas“ artimos ne tik semantiškai, bet ir istoriškai. Laukais senuosiuose aktuose buvo vadinami teritoriniai kelių ar keliolikos kaimų dariniai, turėję tam tikrą savo „valdžią“ ir funkcijas. Bėda ta, kad pačioje Lieplaukėje nėra piliakalnio, vien kelios kalvos. Artimiausias yra Džiuginėnų piliakalnis, vadinamas Džiugo kalnu.
Vietovardžio pirmasis sandas „liep“ gali sietis ne vien su liepomis, o ir senu lietuvišku žodžiu „liepėti“ — „raudonuoti“. Matyt, ši senoji reikšmė labiau nei liepos tiktų vandenvardžiams: Liepetvydis, Lieplaukis, Liepupis. Gal upeliai sandą „liep“ gavo ne dėl liepų, o juose esančios geležies rūdos. Lieplaukiu pavadintas upeliukas teka Ariogalos apylinkėse. Nereti upelių vardai „Liepupis“. Taip vadinamas upeliukas teka ir piečiau Lieplaukės.
Džiuginėnų pavadinimas gali būti palyginti vėlyvas, kilęs iš pavardės Džiugas. Tokia pavardė dabar paplitusi įvairiose vietose. Gali būti taip, kad tokia pavarde gyvenę žmonės davė pavadinimą Džiuginėnų kaimui, o šis savo ruožtu – piliakalniui. Asmenvardinės kilmės kaimų pavadinimų Lietuvoje labai daug. Ir kai kuriais atvejais galima pagrįsti, kad platesnės senosios vietovės skilo į mažesnes, pavadintas jose gyvenusių šeimų pavardėmis. Deja, ankstyviausi Džiuginėnų paminėjimai yra žinomi tik iš XVI amžiaus antrosios pusės. Vis dėlto būtų pagrįsta manyti, kad senos, jau 1253 metais, teritorijos (pilies apygardos) ar valsčiaus Liepžemės (Lieplaukės) centras ir pilis buvo Džiugo piliakalnyje.
Akte paminėta vietovė Sare tapatinama su Žarėnais. Livonijos ordinas ir Rygos vyskupas dalijosi ne konkrečias vietoves, o teritorijas, kurias galima sieti su pilių apygardomis. Žarėnų apygardos centru galėjo būti Plinijos piliakalnis.
Liepžemė (Lieplaukė) ir Žarėnai yra įrašyti pirmojoje Ceklio vietovių dalybų grupėje.
Buožėnai ir Gadūnavas
Gadūnavas anksčiau vadinosi Degeniais ir naują pavadinimą gavo nuo dvarininkų Gadonų pavardės. Kažkas nusprendė, kad pirmojoje Ceklio vietovių grupėje įrašyti Duzene yra Degeniai, taigi – Gadūnavas. Šis spėjimas kai kurių autorių buvo priimtas kaip neginčijamas pirmasis Gadūnavo (Degenių) paminėjimas, nors dauguma tyrinėtojų Duzene su Degeniais netapatino. Be to, šalia Gadūnavo nėra jokio piliakalnio. Vis dėlto šis archeologiškai ir lingvistiškai abejotinas Degenių ir Duzene, Duzone tapatinimas ir dabar išlikęs kaip pirmojo Gadūnavo paminėjimo data.
Artimiausias Gadūnavui yra Buožėnų piliakalnis. Archeologiškai, fonetiškai, morfologiškai Duzene yra kur kas daugiau pagrindu sieti su Buožėnais nei Degeniais (Gadūnavu). Turint omenyje, kad dauguma 1253 metų dalybų aktų vietovardžių netikslūs, iškraipyti, minimus Duzene derėtų tapatinti su Buožėnais. Juo labiau, kad Telšių bažnyčios lotyniškai rašytose metrikų knygose Buožėnai įvardijami kaip „Buzeny“. „B“ pakeitę į „D“ gauname Duzeny.
T.Barnauskas ir G.Zabielia vis dėlto linkę su Buožėnais tapatinti akte minimą vietovę Pregetve. Šalia Buožėnų piliakalnio teka upelis Gervė. Todėl, anot istorikų, Pregetve reikėtų įvardinti kaip Priegervę. Visgi tokia hipotezė gana nepatikima, dirbtina. Be to, upelis ne Gervė, o Gervalė.
Nevarėnai
Pirmojoje Ceklio dalyje įrašyta 16 vietovardžių. Pasak T.Baranausko ir G.Zabielos, šios vietovės buvo išsidėsčiusios nuo Varduvos aukštumos ir jos intako Sruojos baseino iki Minijos ištakų. Pirmojoje dalyje išvardintos šios vietovės (skliausteliuose – lokalizuotos dabartinės vietovės); Garde (Gardai – Žemaičių Kalvarija), Embare (Imbarė), Pamenie (Paminijai), Zegere (Gegrėnai), Grumste (Grūstė), Newarie (Nevarėnai), Vitwizen (nelokalizuota), Duzone (Buožėnai?), Alseyde (Alsėdžiai), Leypiasseme (Lieplaukė), Pretzitwe (nelokalizuota), Eycayswe (nelokalizuota), Cartine (Kartena), Sare (Žarėnai), Garisda (Garždai), Pregetwe (nelokalizuota).
Šiame sąraše matome dabartinės Žemaitijos šiaurės vakarų dalį, išskyrus įsiterpusius Žarėnus (Sare). Sąraše dabartiniai Nevarėnai (Newarie) lyg ir būtų tame pačiame komplekse. Vis dėlto, anot T.Baranausko ir G.Zabielos, Nevarėnuose, kaip ir Gadūnave (Degeniuose) nėra piliakalnio, apylinkės neturtingos archeologinais radiniais. Abu autoriai sutinka, kad Newarie galėjo būti teritorija be pilies. Arba Newarie buvo kažkur kitur, o jos pavadinimas išnykęs.
Biržuvėnai
Kuršių žemių dalybų akte minima vietovė Birsine yra Biržuvėnai. Autoriai teisingai pastebi, kad nežinia kaip atsiradęs Biržuvėnų pavadinimas yra kiek iškreiptas. Senuosiuose aktuose nuo XVI amžiaus minimi Biržėnai.
Biržuvėnai būtų labiausiai į rytus nutolusi Ceklio dalis, jei jie priklausė kuršiams, o ne žemaičiams.
Kai kurių kalbininkų manymu, žemaičių dounininkų patarmės arealas atitinka kuršių žemes. O kaip tik pro Luokę eina dounininkų ir dūnininkų riba. Dounininkai dabartinėje klasifikacijoje vadinami šiaurės žemaičiais. Jų rytinė ir pietinė ribos nuo Papilės apylinkių nuo rytinės Akmenės rajono dalies tęsiasi link Kuršėnų, Luokės, Rietavo, Priekulės. Su dounininkų patarmės tapatinimu su kuršių žemių teritorijomis nesutinka istorikai, kadangi tam prieštarauja archeologiniai duomenys. Pagal juos, žemaičiams būdingos įkapės aptinkamos ir rytinėje dounininkų arealo dalyje.
XIII amžiuje gal tebebuvo Biržuvėnų ir Šatrijos pilys, kaip kuršių ir žemaičių atsvaros vienų kitiems. Tačiau pagal šiaurės žemaičių patarmės rytinę ribą kuršiškos turėjo būti ir teritorijos abipus Virvytės, be to, Papilė ir šiaurinė Akmenės rajono dalis greičiausiai anuo metu priklausė žiemgaliams.
Žąsūgala
Dalybų akte paminėta Sansugale tapatinama su Žąsūgala ir netoliese jos esančiu Sėbų kaimo piliakalniu. Gali būti, Žasūgala buvo vadinama ne vien dabar tuo vardu žinoma kalva, o ir platesnė teritorija, kurioje buvo Sėbų pilis.
Sėbų kaimo pavadinimas gali būti vėlesnis, atsiradęs iš pavardės. Kaimas aprašytas (siolo Seiby) Žemaičių vyskupo stalo valdų 1637 metų generaliniame inventoriuje su valstiečiais, jų mokamu činšu, valdomais sklypais. Įrašyti valstiečiai Vaitiekus Seiba (Woiciech Seib), Sebastijonas Seiba (Sebastijan Seib). Kaimas priklausė Viržuvėnų (Janapolės) bažnytiniam dvarui. 1662 metų generaliniame inventoriuje įrašytas valstietis Juozapas Seibaitis (Jozef Seibaitys). Inventoriuje kaimo pavadinimas rašomas „wies Seyby“.
Viešvėnai
Dalybų akte paminėta Vieswe siejama su Viešvėnais ir netoliese esančiu Getautės piliakalniu. Vėlgi kaimo Getautė pavadinimas gali būti siejamas su pavarde Getautas. Getautė Žemaičių (Raseinių) žemės teismo aktuose pirmą kartą paminėta 1594 metais.
Knygoje „Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai“ Adomas Butrimas ir Kazys Misius rašo, kad Getautės vietovardis gali būti susijęs su sena Getautų gimine. 1409 metais į pagalbą sukilusiems žemaičiams atvyko ir Birštono valdytojas Getautas. XV amžiaus viduryje vienam Getautų užrašyta žemės Žemaitijoje.
Sieti kurį nors asmenvardinės kilmė vietovės pavadinimą su istoriniuose šaltiniuose minimais asmenimis derėtų apdairiai. Getauto vardą XV amžiuje ar vėliau galėjo turėti ir kiti žmonės. Todėl Getautės pavadinimas nebūtinai galėjo kilti iš Birštono valdytojo vardo. Visai įmanoma, kad XIII amžiuje piliakalnis buvo Viešvėnų vardu vadinamojoje teritorijoje.
Ir dabar tebėra Viešvėnų II kaimas, esantis piečiau Viešvėnų ir Getautės. Vėliausiai XVII amžiuje Viešvėnuose įsikūrė bajorai Vambutai. 1690 m. padūmės rejestre Viešvėnų valsčiuje įrašytas bajoras Andrejus Vambutas iš Kryžaičių Vembutų (Andrzej Wambut z Krzyzajciow Wambutow). Taip pat įšrašytas bajoras Motiejus Kryževičius (Matiasz Krzyžewicz z Krzyžajciow). Tame pačiame rejestre yra minimi Viešvėnai Vembūtai. 1700-1729 metų Telšių bažnyčios krikšto metrikų knygoje yra įrašas „de Vieszwiany alias Wambuty“ – iš Viešvėnų, kitaip Vembūtų. 1775 metų Žemaitijos kunigaikštystės padūmės rejestre įrašytas su bajorais kaip bajorkaimis Kungiai Kryžaičiai (okolica Kungie Krzyzaicie) Viešvėnų valsčiuje. 1700-1729 metų Telšių bažnyčios krikšto metrikų knygoje įrašyta vietovė Wieszwiany Krzysztopy – Viešvėnai Kryžaičiai. Iš senųjų aktų žinomi bajorai Kungevičiai, Kryževičiai. 1528 metų kariuomenės sąraše Viešvėnų valsčiuje įrašytas Kryžius Jurevičius, vėliau bajorai Kryževičiai minimi įvairiuose aktuose. Tai leidžia manyti, kad jų valdai Viešvėnuose prigijo Kryžaičių pavadinimas, kuris vėliau išnyko, ir šį bajorkaimį greičiausiai užgožė Vembūtai. O 1667 metų padūmės rejestre įrašyti bajoras Elijus Kungevičius Viešvėnuose, Jonas Kungevičius Kungevičiuose.
Visa tai rodo, kad Vambutų, Kryžaičių, Kungių bajorkaimiai susiformavo senųjų Viešvėnų teritorijoje ir jiems prigijo čia valdas turėjusių bajorų pavardės. O Getautė kaip tik įsiterpusi tarp Viešvėnų ir Viešvėnų II, tarp Kungių bei Vembūtų ir Viešvėnų. Omenyje turint, kad Kungiai ir Vembūtai atsirado Viešvėnuose, galime manyti, kad senųjų Viešvėnų teritorijoje susiformavo Getautės kaimas pagal čia gyvenusių Getautų valdą.
Senųjų Viešvėnų, kaip vietovės, centras XIII amžiuje buvo pilis dabartiniame Getautės kaime. Viešvėnai, kaip miestelis, pradėjo formuotis gerokai vėliau, 1758 metais pastačius bažnyčią.
Šatrija ir Zelekoten
T.Baranauskas ir G.Zabiela dalybų akte minimą Zelekoten linkę sieti su Žylakiais mūsų rajone netoli Šatrijos. Tačiau tokia sąsaja gana dirbtinė, paremta šiokiu tokiu fonetiniu Žylakių ir Zelekoten panašumu. Anot abiejų istorikų, istorinis Šatrijos pavadinimas iki šiol buvo nežinomas. Sunku suprasti, ką reiškia tokia pastaba. Šatrija kadaise galėjo būti vadinama kitaip? Vargiai. Šatrija minima nuo XVI amžiaus pabaigos.
Žylakių kaimo pavadinimą tikslingiausia sieti su pavarde Žilakis. Tai pravardinės kilmės pavardė, kaip ir Baltakis, Juodakis.
Skrandėnai ir Nevardėnai
1253 metų dalybų akte minimos teritorija tarp Scrunden et Semigallia – tarp Skrundos ir Žirmagalos. Minėtoje knygoje A.Ivinskis ir J.Kareniauskas plėtoja Valdo Pryšmanto hipotezę, kad toji teritorija buvusi ne šiaurėje, o pietuose tarp Skrandėnų ir Žemygalos. Kiek ši hipotezė pagrįsta, ne šio straipsnio tema, kadangi dabar siekiama pateikti informaciją apie dalybų akte minimų vietovių lokalizaciją, o ne naujai ką nors „išrasti“, išskyrus Duzone, Duzene tapatinimą su Buožėnais.
Taigi A.Ivinskis ir J.Kareniauskas mano, kad Skrunden reiškia Skrandėnus – kaimą Varnių seniūnijoje. Netoliese yra ir Nevardėnai, o 1253 metų dalybų akte teritorijoje tarp Scrunden et Semigallia įrašyti Nevaren yra Nevardėnai. Šioje teritorijoje taip pat įrašyti Meddenmes, kuriuos A.Ivinskis su J.Kareniausku tapatina su Pavandene. Mat, abu jie straipsnyje „Pirmasis Medininkų paminėjimas ir lokalizacija“ Medininkus (kaip vietovę, o ne Žemaitijos žemę) bando susieti su Pavandene.
„Kalvotojoje Žemaitijoje“ anksčiau buvo paskelbtas mano straipsnis „Medininkai: žemė ir vietovė“. Šiame straipsnyje bandau pagrįsti, kad Medininkų vietovė buvo vakarinėje Lūksto ežero pusėje. Prie šios temos dar grįšime kitoje šio straipsnio dalyje.
Leave a Reply