Apie Telšių Kikilą: bent šiek tiek apie legendinį Žemaičių sostinės personažą, laisvą ir nepriklausomą žemaitį

1968 m. Petraičių kaimas netoli Nevarėnų. Laidojamas Telšių Kikilo bendrapavardis, mano bočius, Juozapas Kikilas. Giminystės nustatyti nepavyko.

Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juozą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.

Janina Zvonkuvienė

(Tęsinys. Pradžia Nr. 87,88)

Kojos – vien „supkose“
Esu Telšių Kikilą ir per speigus mačiusi. 1967 ir 1968 m. sandūra buvo labai speiguota, labai snieguota. Sniegas būdavo kasamas „šiūpeliais“… Speigas spaudė iki traškesio. Respublikos gatvės pakalnėje, ties ta vieta, kur Kęstučio gatvės sankryža, eina Telšių Kikilas, kaži kokį spalvotą plakatą priekyje prilaikydamas, garsiai aiškindamas. Atsegtas kareiviškas šinelis. Smulkus speigo sniegas su vėju, Kikilui sninga į apykaklę, į skvernus… O jis atlapas, atviras lyg niekur nieko stabdo susigūžusius praeivius, rodo afišą ir iškilmingai kažką vos ne kiekvienam asmeniškai aiškina. Skubėjau, negalėjau sustoti. Kažkas lyg šmėstelėjo ant žemės raudonai… Ogi žiūriu, kad Kikilas per tokį speigą, sniegą vien basnirčias įsispyręs į „supkas“… Į tokius labiau uždarus didelius kaliošus, tūbams, veltiniams. Jie būdavo užmaunami ant veltinių. Kikilo basos kojos ten raudonavo… Užsigrūdinęs. Tvirtas. Bebaimis. Nepastumdomas. Ir geriausios atlapos širdies žmogus. Nieko nepaisydamas, laikėsi pareigos pranešti telšiškiams tai, ko jie, galbūt, nežino. Įtikinti, kad verta eiti. Niekis jam tas speigas! Savo nuolatinę prisiimtą pareigą jis vykdo šventai – žmones į gerą reikalą telkia.
Daug kas negaišdavo su juo, bet daug kas ir išklausydavo. Ir paklausydavo. Neteko matyti, kad kas nepagarbiai ar pajuokiančiai su Telšių Kikilu elgtųsi. Tie pakikenimai, nusistebėjimai, tikriausiai, būdavo tik iš jo krečiamų baikų. Ir tai, tikriausiai, tik tada, kai jau Kikilas jų nemato…

Kirbėjo klausimas
Telšiuose gyvenau neilgai. Vėl tapdavau tik trumpam atvažiuojančia. Nes iš visur visada traukė gimtoji Patausalė ir brangūs namiškiai. Vis tekdavo ir Telšių Kikilą bent iš nuošalės pamatyti. Tai galvelė visada turėjo ir papildomą „rimtą klausimą“: giminė ar negiminė tas Telšių Kikilas man? Nes iki dabartinės pavardės buvau Kikilaitė. Esu klaususi savo Babūnelės, ar giminė man Telšių Kikilas. Atsakė nedvejodama: ne giminė. „Telšiūn Kėkėls yr iš kėtūn Kėkėlūn.“ Ir baigta kalba.

Ir profesoriai domėjosi
Bet klausimai tęsėsi ir Vilniuje, kai mokiausi Vilniaus universiteto dieniniame skyriuje. Tai buvo 1969-1974 metai. Būdavo, atverčia kuris nors garbaus amžiaus profesorius studijų knygelę ir… šūkteli: O! Kikilaitė! Ar ne iš Telšių kartais? Iš Telšių, sakau. Tai Telšių Kikilas gal giminė?
Ir taip ne kartą. Kai tik naujas dėstomas dalykas, naujas nejaunas dėstytojas, vėl tie patys klausimai. Ar iš Telšių, ar ne giminė… Ir nežinojau – gerai, ar blogai, kad iš Telšių. Gerai, ar blogai tas Telšių Kikilas.
Ką jaunas, žalias, iš žalios Patausalės kilęs, gali suprasti apie gyvenimo įdomybes, vertybes. Dabar užtikrintai žinau: labai gerai, kad esu iš Telšių. Ir dar geriau, kad pagal mergautinę pavardę esu Telšių Kikilo bendrapavardė.

Kaip surasti žinančiuosius?
Vis knietėjo bent šį tą konkretesnio apie Telšių Kikilą sužinoti. Nėra abejonių, kad Telšiuose tikrai dar yra žmonių, kurie ar patys, ar iš savo tėvų, artimųjų tikrai turi tikrų žinių apie Telšių Kikilą. Bet kaip tuos žmones rasti? Turėtų dar būti jų gyvų. Kada Telšių Kikilas gimęs? Kur gimęs? Kaip jis augo? Kur ir kokiomis aplinkybėmis jis – lyg cirko artistas, išmoko išsinarinti ir vėl „sustatyti“ sau kojas, „išlupti“ ar perversti sau akį ir vėl ją vieton įtaisyti… Juk tam reikėjo atitinkamų pratybų ir… pamokytojų. Ar kas nors yra ką nors girdėję apie tai? Ar galėtų ką atsakyti?
Kažkas kažkam pasakoję, kad Telšių Kikilą tarsi auginę vienuoliai ir kad jo sugebėjimai gali turėti tokią kilmę. O žmonės juk pakalba, ir tai, ką žino, ir dar daugiau, ko nežino.

Dalis faktų – byloje
Į kai kuriuos klausimus pavyko gauti konkrečius, dokumentais pagrįstus atsakymus. Varčiau senų laikų Juozo Kikilo bylą. Ir už tai pirmiausia nuoširdi padėka Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėjai Almai Jankauskienei, darbuotojai Nijolei Monkevičienei. Ten puiki įstaiga ir dar puikesnės darbuotojos. Atlikus visus reikalingus formalumus, galėjau sėsti prie stalo ir sklaidyti… Telšių Kikilo bylą. Byla iš toli nutolusių laikų, neypatinga. Bet įdomi. Tada Kikilas dar buvo jaunas. Dar jo, tikriausiai, net nevadino Telšių Kikilu.
Pagal Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filiale esančius dokumentus, Kikilas Juozas, sūnus Juozo, gimė 1906 m. Telšių mieste.
Apie kitus Kikilus
Taigi, pagal Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo turimus dokumentus, Kikilas Juozas, sūnus Juozo, gimė 1906 m. Telšiuose. Dar caro laikais. Carinis.
Kažkas jau domėjosi Kikilų pavarde, domėjosi genealogija. Internete randama ši pavardė. Suradau, kas mano Bočiaus – Juozapo Kikilo, gyvenusio Petraičių kaime, prie Nevarėnų, – tėvas. Bet ryšio su Telšių Kikilu nesuradau. Dabar, šiais 2024 m., Nevarėnuose gyvena dar du tos pačios šakos Kikilai. Mano pusbrolis Aleksandras Kikilas (Alis), jo sūnus Rokas Kikilas. Gyvena ten dar ir Arūnas Kikilas. Bet jau ne iš tos Kikilų atšakos. Esama dar Kikilų iš mūsų probočių!

Internete yra Kikilų
Pagal internete rastus duomenis, mano bočiaus Juozapo Kikilo tėvas buvo Juozapas Zakarijus Kikilas, gimęs 1860 m. Šašaičių kaime. Tai į Pielų (Pėilių) pusę nuo Kumpikų. Jau Eigirdžių kraštas. Miręs 1932 m. Petraičių kaime ir palaidotas Nevarėnuose. Taigi aiškiausias faktas, kad tai mano probočius Zakarijošius, amželį baigęs pas savo sūnų (mano bočių) Juozapą Kikilą, kuris buvo šaukiamas „Kėkėls Krevgalvis“. (Buvo šiek tiek pakreipta jo galvelė.)
O Zakarijošiaus – Juozapo Zakarijaus Kikilo, gimusio 1860 m. Šašaičiuose, tėvas buvęs Leonas Kikilas. Nei gimimo datos, nei kitų žinių nėra.
Zakarijošius turėjęs bene dvi žmonas, susilaukęs devynių vaikų. Mano bočius Juozapas Kikilas gimė iš pirmosios žmonos. Čia jo gimimo metai nurodyti 1886, nors ant paminklo Nevarėnuose – 1891 m. Tarp Zakarijošiaus vaikų minima ir Zofija Kikilaitė, gim. 1894 m. Norėčiau būti tikra, kad tai mano bočiaus sesuo, mano tėvo Antano Kikilo (1922-1982), ciocė, teta. Norėčiau būti tikra, kad būtent jos nuotrauka yra telšiškio fotografo Chaimo Kaplanskio fotografijų albume, išleistame 2007 m. Atvertus 139 puslapį, matome jauną moterį. Parašyta, kad tai Zosė Kikilaitė. Smetonos laikų nuotrauka.
*
Kikilų buvo ir tebėra Alsėdžiuose. Buvo jų, gal ir tebėra, Plateliuose. Paskutinis Platelių valsčiaus viršaitis buvęs Kikilas. Ir Beržore buvę Kikilų. Koks ten ežero galas priklausęs kitam Kikilui ir buvęs vadinamas „Kikilinis gals“.
Klaipėdoje gyvenanti Birutė Petraitienė, kilusi iš Telšių rajono, nuo Eigirdžių iš Pateklėnų kaimo, sako, kad jos senutis ir Telšių Kikilas buvę geri bičiuliai. Telšių Kikilas ateidavęs pas juos į namus. Daug kalbėdavę. Senutis viską apie jį žinojęs. Bet, kol buvo laikas, Birutė nieko savo senučio neišsiteiravo. O gaila!
Gal Telšių Kikilui savas buvo Eigirdžių kraštas. Čia ir tie Šašaičiai netoli, prie kurių vardo yra ir pirminis Leonas Kikilas iš XIX a. internete nurodomas.
(Bus daugiau)

Būkite pirmas pakomentavęs

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.