Šiuos metus trylika Žemaitijos savivaldybių, tarp kurių ir mūsiškė, yra paskelbusios Žemaitiško rašto metais. Todėl ir straipsnį apie Žemaitiško rašto metams skirtą konferenciją, kurią, padedamas partnerių, Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje suorganizavo Telšių Trečiojo amžiaus universitetas, ko gero, labiau derėtų rašyti žemaitiškai. Vienok, tebus atleista, jog šįsyk apie tai dar rašysiu lietuviškai.
Stasys Katauskas
Apie raštą ir kalbą
Ansamblio „Akimirka“ (vadovė Daiva Lingienė) pasirodymu ir Telšių TAU vadovės Danutės Juškienės įžanginiu žodžiu prasidėjusio renginio galbūt įdomiausia dalis buvo kalbininko Juozo Pabrėžos bei rašytojos Dalios Zabitienės pranešimai.
Ne vieno mokslinio darbo žemaičių tarmių ir rašybos klausimais autorius kalbininkas J. Pabrėža aptarė raštijos žemaitiškai raidą, nuo pirmųjų ištakų iki mūsų dienų. Pasak jo, dar pirmąją lietuvišką knygą, XVI-ame amžiuje pasirodžiusį Martyno Mažvydo „Katekizmą“, imdami skaityti sušiuolaikintu pavidalu, mes matome besiskiriantį nuo tikrojo originalo sulietuvintą variantą. Pats M. Mažvydas buvęs žemaitis dūnininkas, kilimo nuo Švėkšnos miestelio, o daugelis „Katekizme“ užrašytų žodžių iš tikrųjų buvę užrašyti ir publikuoti žemaičių dūnininkų tarme. Juolab, tada nė nebuvo lietuvių bendrinės kalbos.
J. Pabrėžos manymu, XIX a. viduryje nedaug tetrūko, jog būtent žemaičių tarmės, ypač dūnininkų, taptų lietuvių bendrinės kalbos pagrindu. Visgi, galiausiai viskas susidėliojo kiek kitaip, ir bendrinė kalba susiformavo patirdama didžiausią poveikį iš Vakarų aukštaičių kauniškių (įprastai vadinamų suvalkiečiais) šnektų. O XX a. atsikūrus Lietuvos valstybei bei vėliau, prasidėjus sovietinei okupacijai, dėl įvairių priežasčių žemaičiams tekę prislopinti savo tapatumą, o žemaičių kalbą imta laikyti tik tarme.
Žemaičių kalbos atgimimas, anot J. Pabrėžos, prasidėjo XX a. 9-ajame dešimtmetyje, kartu su Sąjūdžiu. Daugėjant raštų žemaitiškai, jo paties bei jau amžiną atilsį kalbininko profesoriaus Alekso Girdenio pastangomis parengta žemaitiškai rašybai skirtų darbų. Tarp jų ir 2017-aisiais išleistas bei dusyk perleistas veikalas „Žemaičių kalba ir rašyba“, kurį J. Pabrėžai teko pabaigti jau vienam.
Savo pasisakyme kalbininkas skyrė dėmesio ir klausimui, ar yra žemaičių kalba, ar tarmė. Pasitelkdamas konkrečius pavyzdžius, teigė, jog turėdami visas sudedamąsias kalbai būtinas dalis – fonetiką, leksiką, morfologiją, sintaksę – žemaičiai drąsiai gali sakyti, jog tai yra kalba. Juolab, kad ji registruota ir Pasauliniame kalbų registre. Tiesa, Lietuvoje to nenorima pripažinti. Tačiau kalbininkas tikisi, jog tik laiko klausimas, kuomet ir Lietuvoje žemaičių kalba bus oficialiai Seimo įteisinta kaip istorinio Žemaitijos regiono regioninė kalba.
Apie knygas žemaitiškai
Savo pranešimą J. Pabrėža baigė pasakojimu, kaip atsirado praėjusiais metais išleistas Antuano de Sent-Egziupery (Antoine de Saint-Exupery) knygos „Mažasis princas“ vertimas į žemaičių kalbą. Pasirodo, pasaulyje yra ne tiek mažai žmonių, kolekcionuojančių šios knygos leidimus. Gausiausią tokią kolekciją turįs vienas šveicaras. Tačiau kolekcionierių esama ir Lietuvoje. Vienas tokių kolekcionierių, beje, turintis „Mažąjį princą“ išleistą daugiau nei 70-čia kalbų, susitikęs su gausiausios „Mažojo princo“ leidimų kolekcijos savininku, svarstė, ką galėtų dar padaryti dėl minimos knygos. Ir tada išgirdo idėją, kad galbūt ją galima išversti į kurį nors lietuvišką dialektą. Grįžęs į Lietuvą, jis kreipėsi į VLKK pirmininką Andrių Valotką. Šis pasiūlęs knygą išversti į žemaičių kalbą. Taip idėja pasiekė kalbininką J. Pabrėžą. O praėjusį pavasarį „Mažasis princas“ žemaitiškai pasirodė visos Lietuvos knygynuose.
Visgi, daugiausia apie knygas žemaitiškai papasakojo rašytoja Dalia Zabitienė. Jos pranešime taip pat apžvelgta raštijos žemaitiškai istorija. Tačiau kitu aspektu nei kalbėjo J. Pabrėža. D. Zabitienės dėmesys buvo sutelktas į konkrečias knygas, į bandymus išleisti žemaičių kūrybos antologijas, žemaitiškumą puoselėjančius kultūrinius sąjūdžius. Anot pranešėjos, knygų leidyba žemaitiškai labai suaktyvėjo atkūrus nepriklausomybę. Tada pasirodė ir keletą metų leistas pirmasis ištisai žemaitiškas periodinis leidinys „A mon sakaa“. O iki šiol daugelio autorių skirtinguose leidiniuose jau publikuota tūkstančiai grožinių kūrinių, parašytų žemaitiškai, išleista daugybė žemaitiškų knygų. Daugėja ir užsienio autorių grožinės kūrybos vertimų į žemaičių kalbą. „Jau torem visus literatūrinius žanrus, katrėi parašyti ė publikoutė žemaitiška“, – sakė D. Zabitienė.
„Lek gervi“
Turbūt gražiausias konferencijos momentas buvo šios, neoficialiu Žemaitijos himnu galinčios būti dainos atlikimas. Ją, pritariant beveik visiems konferencijoje dalyvavusiems žmonėms, ypač paveikiai sudainavo telšiškės dainininkės Milda Mušauskienė ir Diana Bukavickytė-Bomblauskienė. Pastaroji dainininkė pastebėjo, kad seniau žmonės mokėję ką nors svarbaus pasakyti taip, kad kiekvienam būtų sava. Sakę ne žmogus, o gervė lekia per lauką, krauna lizdelį, veda vaikelius. Ir kiekvienas galėjo tame pasakyme išgirsti daug išminties, atpažinti save, suprasti daug tiesos apie gyvenimą.
Vėliau konferencijoje sekę iš skirtingų Žemaitijos miestų atvykusių žmonių žemaitiški kūrybiniai bandymai jau buvo daugiau mėgėjiško saviveiklinio pobūdžio.
Renginio pabaigoje žodį taręs architektas Algirdas Žebrauskas, čia kalbėjęs kaip Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas, dėkojo konferencijos organizatoriams ir visiems kalbėjusiems, dainavusiems, skaičiusiems savo kūrybą. „Pasijutau kap tikrusi žemaitiškusi atlaidusi“, – sakė A. Žebrauskas.
Tebus šio reportažo pabaigai renginyje nuskambėjusi dainininkės D. Bukavickytės-Bomblauskienės citata, manding, ypač taikliai nusakanti ne tiek konferenciją, kiek pačią žemaitišką dvasią: „Mas muokuomies būti aukšta, su sava onžoulas. Ė žema, su sava nuotreliem“.
Leave a Reply