Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juozą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 87,88, 89,90,91,92)
Gentainiai – Amerikoje?
Nemažą laiką netolimoje kaimynystėje su Telšių Kikilu gyvenusi Jadvyga Vasiliauskienė, kaip jau žinome, turėjo privilegiją gyventi su juo labai geruoju, net dėl ilgų kelnių nebesakydavo nieko. Pajuokaujant.
Pasisekė susisiekti su p.Jadvyga ir dar papildomai pakalbėti. Kad Kikilas pavalgyti mėgęs, tai tikra tiesa. Neatsisakydavo geroko bliūdelio bulvienės. O cepelinai – nereik geresnio delikateso Kikilui. Apie tai dar irgi bus prisimenančių.
Yra nuomonių, kad Juozo Kikilo – garsiojo Telšių Kikilo – artimieji, giminės lygtai pasitraukę į Vakarus. Buvo girdima kalbų, kad Amerikoje jo artimieji. O anos santvarkos metą turėti tamprų ryšį su giminėmis užsienyje reiškė, kad esi savotiškai pavojingas, nepatikimas valdžiai. Faktą apie artimus gimines Amerikoje ar kitur užsienyje, žmonės dažniausiai nuslėpdavo. Jei pavykdavo nuslėpti.
*
Netoli Kikilo namų gyvenusi labai sena, bet gana pasiturinti telšiškė, kurią jau reikėjo nuolat prižiūrėti. Karšinti jos pačios namuose. Kadais Telšiuose ji turėjusi daug žemės. Jai prižiūrėti buvus pasamdyta moteris. Karšino ją labai rūpestingai, labai švariai, maloniai, švelniai apsieidavo. Tos karšinamosios pavardė buvo Kikilienė.
*
Kikilienė gaudavusi to meto stebuklą – siuntinių iš Amerikos. Iš ten, iš Amerikos, buvo rūpinamasi jos globa. Ten buvę pasitraukę ir jos artimieji.
Su šia Kikiliene giminiavęsis ir Telšių Kikilas. Vis lankydavęs ją. Kikilas netoli šios Kikilienės gyveno. Plungės gatvėje. Kikilas turėjo neblogą senovišką namą. Vieną galą kažkam buvo užleidęs, kitame pats gyveno. Kažkas Jūzapėliui padėdavę tvarkytis namų reikalus, skalbinius. Kažkokia lygtai ateinanti moteris. Pas tą senąją Kikilienę Jūzapėlis eidavęs kaip artimas saviškis. Gal ji jam buvo, kaip žemaičiai sako, diedyna. Dėdienė. Nebėra ko bepaklausti… (Nors gal dar atsiras tokių, kas žino daugiau.)
*
Buvę tos senosios Kikilienės giminės iš Amerikos atvykę jos aplankyti. Apie 1973 m. Ar jie buvo Kikilai, sunku pasakyti. Vaikščioję tokie amerikoniškos laikysenos ponai po tas gatves už autobusų stoties. Užeidavo paklausinėti aplinkinių kaimynų, ar gerai prižiūrima toji senolė. Paliudijusi p.Jadvyga, kad ir klebono nieks geriau neprižiūrėtų, taip viskas gerai.
*
Telšių Kikilas buvęs geras žmogus. Ypač tai ateistiniais laikais per laidotuves, kai artimųjų valia būdavo laidoti su bažnyčia. Juozas Kikilas, apsivilkęs baltą kamžą, visada nešdavo kryžių, pareguliuodavo, kaip kur eiti, kam kur stotis. Bažnyčios reikalus jis išmanė ir buvo nuolatinis jos apeigų dalyvis.
Per Velykų laukimo apeigas, kai Didįjį Ketvirtadienį plaunamos kojos, tai šviesaus atminimo vyskupas Petras Maželis yra mazgojęs Telšių Kikilui kojas. Ir ne dėl to, kad jis koks vargšas, o dėl to, kad ir čia reikia nusimanančio, kaip šiuo atveju, per šias bažnytines apeigas elgtis. Juk viskas būna suderinama iš anksto. O vyskupo Maželio autoritetas buvo pripažintas ir tais bažnyčiai nepalankiais laikais. Prisimena p. Jadvyga, kaip būdavo per balsavimus. Kai į balsavimo salę įeina Maželis, visi komisijos nariai, visi stebėtojai, visi iki vieno, kas tik būdavo toje salėje, atsistodavo ir tol stovėdavo, kol vyskupas Maželis išbalsuodavo ir išeidavo. Taip buvo gerbiamas! Dar papildė savo prisiminimus p. Jadvyga.
*
Kaimiečiams draugiškas
Kikilas turėjo gerus namus. Netoli autobusų stoties. Jo kiemas kaimo žmonių buvo tankiai lankomas. Kas atvažiuodavo dviračiu, priimdavo „į gaspadą“, į savo kiemą, ir dviratį, ir kokius pirkinius pasidėti, kol kaimo žmogus, ir ypač moterys, atliks kitus reikalus Telšių mieste. Kam pas daktarus, kam į valdiškas įstaigas. Juk nepatogu tąsytis su tašėmis, su daiktais. Juo labiau dviratį temptis. Pasidėdavo pas patikimą žmogų. Pas Kikilą. Savo kieme Kikilas žmonėms buvo labai draugiškas, ramus, nieko nevaidino. O jei galėjo kuo padėti, tai būtinai ir padėjo.
*
Ateidavo pas Amerikoną
Su kuo Telšių Kikilas susibendraudavo, tai patikimesnio draugo nerasi. Ateidavo pėsčiomis nemažiau vienuolikos, o jei geresniu keliu, tai ir visus septyniolika kilometrų iš Telšių į Pateklėnus. Už Eigirdžių. Ten gyveno Juozas Radavičius, pravarde Amerikonas. Nes buvo buvęs Amerikoje.
To Amerikono anūkė, Klaipėdoje gyvenanti Birutė Petraitienė, buvusi svarbių organizacijų atsakinga darbuotoja, dabar vienos puikios viešosios įstaigos direktorė, prisimena, kaip į Pateklėnus atkeliaudavo Telšių Kikilas. Bočiaus durys būdavusios atdaros dieną naktį. Visus priimdavęs, visus sušildydavęs ir pavalgydindavęs…
*
Juozas Radavičius Amerikonas iš Pateklėnų su Juozu Kikilu, su tuo legendiniu Telšių Kikilu, buvę tikri vyriški draugai. Apsišvietę draugai. Prasėdėdavo, prakalbėdavo ilgiausius vakarus. Juozas Kikilas pasilikdavęs ir panakvoti. Bočius Kikilui paklodavęs lovą taip, kaip kad klojame brangiam, lauktam žmogui. Birutė buvus dar vaikas. Bet imli ir pasiutusi.
*
Kikilas su Amerikonu Radavičiumi daugiausiai ir kalbėdavę apie Ameriką. Vis Amerika, vis pavardės kažkokios, vis reikalai, kurie vaikui nesuprantami. Pasiklausydavę radijo iš Amerikos. Apie politiką turėdavę karštos kalbos. Išmesdavo abu po burnelę, kitą savos… Birutė užtikrina, kad tik su jos bočiumi Kikilas išmesdavo. Šiaip – ne. Tai jiedu apie politiką, apie laikraščius… Ir apie mergas pakalbėdavę. Vyriškai!
Rytą bočius visada pakinkydavo vienkinkius ratukus su geru sėdėjimo sostu ir, įdėjęs pravento, veždavo Kikilą, kaip gerą draugą Telšių link. Bet šis ne ką daug tevažiuodavęs. Eigirdžiuose jau vis prašydavosi paleidžiamas. Niekada bočius neįkalbėdavęs kitaip.
Išlipęs Kikilas vis nueidavo pas kažką iš saviškių į tą sodybą, kur prie pat Eigirdžių, su dideliu sodu.
*
Kai bočius Birutę nusiveždavo į Telšius, tai ją vis palikdavo pas Kikilą arba kur susitikę – su Kikilu.
Geras auklė buvo
Palikęs Birutę Telšių Kikilui, bočius eidavęs be jos į krautuves, į įstaigas visokių reikalų tvarkytis. Kikilas būdavęs geras ir atsargus auklė. Niekur iš akių nepaleisdavęs, nors ši buvo zbraina mergikė. Na, kartą pabandęs ir ją pamokyti, kaip iš delno penkias kapeikas išmušti… Neišmuši Kikilui… O Kikilas jai? Užšokusi Birutė šalia pas kokią ten saviškę Tavosę, greitai pasitepusi delnus medumi, ir Kikilas neišmušė iš jos delnelio tų penkių kapeikų. Sakęs bočiui: nu pasiutusi ta tavo mergelka…
*
Birutei niekaip neatrodė, kad Telšių Kikilo reikėtų bijoti. Nebuvo nė minties jo bijoti.
Jau užaugusi, savą gyvenimą gyvenanti, kol dar buvo gyvas bočius Juozas Radavičius Amerikonas, Birutė važiuodavo iš Klaipėdos jo aplankyti. Stengdavosi Telšiuose ir Kikilą, savo buvusį auklę, kur nors susitikti, pasimatyti su juo. Visada turėdavusi pasiruošusi jam kuo geresnių lauktuvių maišelį. Visada nuoširdžiai padėkodavęs. Bet labiau džiaugdavęsi ne dėl to, kad gerų lauktuvių gavo, o dėl to kad… Birutė savo seną bočių lanko. Sakydavęs beveik graudžiai: matai, kokia tu gera! „Kuoki to gera esi – to sava buočio važiuoni lonkytė!..“
*
Žino gerai Birutė Petraitienė visas Telšių Kikilo – kaip renginių šauklio – veiklas. Ir visa kita žino. Jo, kaip smulkaus šaltkalvio, gabumus. Pagalbą bažnytiniuos reikaluose. Todėl nuoširdžiai ištaria: Telšiai neturėtų pamiršti Kikilo. Šitokio unikalaus žmogaus! Tikrai neturėtų.
(Bus daugiau)
Telšių įžimyvė neturėtų likti be pėdsako. Gerai būtų matyti brošiūrėlėje