Ankstesnėse šio straipsnio dalyse aprašytos 1253 metų Pietinio Kuršo žemių dalybų akte paminėtos vietovės, Medininkų valsčius, 1370 metų Livonijos ordino antpuolio metu įvardintos nusiaubtos žemės. Šioje straipsnio dalyje aprašomi kiti mūsų vietovių paminėjimai XIV-XV amžių istorijos šaltiniuose.
Alvydas Ivoncius
Viržuvėnai (Janapolė)
Vėlgi tenka grįžti prie H.Vartbergės aprašyto 1370 metų Livonijos ordino Goldingos komtūro antpuolio. Užpuolikai, nusiaubę Pluotinės, Maivėnų, Varnių ir Medininkų žemes, pasuko link Pludden ežero, kurį Antanas Ivinskis ir Jonas Kareniauskas knygoje „Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos“ tapatina su Gludo ežeru, kuris, beje, istoriniuose šaltiniuose minimas ir kaip Bludo ežeras. H.Vartbergė rašo, kad Livonijos ordino būrys pernakvojo „Versevene“.
Viržuvėnai – senasis Janapolės pavadinimas. Viržuvėnams naujasis pavadinimas, pagal vyskupo Jono Lopacinkio vardą, prigijo tik XVIII amžiaus antroje pusėje. Vyskupas J.Lopacinskis prie Viržuvėnų pasistatė rezidenciją. Dar XVIII amžiaus antros pusės Janapolės bažnyčios krikšto metrikų knygoje matome, kaip „grumiasi“ Viržuvėnai ir naujas jų pavadinimas Janapolė, krikšto metrikose vietovę įvardijant vienu ar kitu pavadinimu.
Maivėnai, Pluotinė
1370 metais Livonijos Goldingos komtūras įsiveržė, kaip rašoma Hermano Vartbergės kronikos tekste, į lietuvių žemę. Minimos nuniokotos vietovės: Pluten, Malowe, Warnen, Medininken ir ežeras Pludden.
Pluten neabejotinai bus Pluotinės kaimas Žarėnų seniūnijoje. Kebliau dėl Malowe. Regis, čia esama iškreipto Maivėnų kaimo pavadinimo.
1421 metų birželio 22 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Medininkų vyskupui ir jo kapitulai užrašė žemes, ežerus ir kaimus su žmonėmis. Ši privilegija viena iš nedaugelių išlikusių, kuria buvo suteikiamos Žemaičių vyskupui valdos.
Privilegijoje rašoma, kad vyskupui Motiejui ir kapitulai užrašomos Viržuvėnų (Wyrszowiany), Maivėnų (Moywiany) valsčiai. Viržuvėnai – tai Janapolė.
1507 metais vyskupas Martynas III patvirtino Medininkų katedros koplyčios apdovanojimą (Paulius Jatulis. Codex Mednicensis seu Samogitiae diocesis“, psl.163-164) iš Varnių (Worny), Lebeikėnų (Lebeikiny), Viržuvėnų (Wyrzowiany) ir Maivėnų (Maiwiany). P.Jatulis pažymėjo, kad vietovės Maywiany ir Lebeikiny yra nežinomos.
1609 metais vyskupas Merkelis Giedraitis Alsėdžiuose patvirtino Medininkų katedros koplyčios rotacinį dokumentą (Codex Mednicensis seu Samogitiae diocesis, psl. 620-621) . Jame minimi Šarpaičiai (Szarpaicie), Varniai (Worniae), Viržuvėnai (Virzowiany), Maivėnai (Maiwiany) ir Lileikiai (Lileiki). Varniai ir Viržuvėnai minimi kaip vyskupo dvarai, o Maivėnai ir Lileikiai – kaip dvareliai (ex curiola vero Maiwiany), (curiola nostra Lileiki).
Žemaičių vyskupo stalo valdų 1637 ir 1662 metų generaliniuose inventoriuose eilės tvarka minint Dilbius, Maivėnus, Sydeklius, istorinius Maivėnus matome tarp Dilbių bei Sydeklių. Hermano Vartbergės paminėta Malowa ir bus iškraipytas Maivos ar Maivėnų pavadinimas. Minėtos tikriausiai buvo ne vien pačios gyvenvietės, o nusiaubtos jų vardais vadinamos teritorijos.
Skrandėnai
1988 metais išleistoje knygoje „Kraštas ir žmonės“ pateikiami kryžiuočių kelių XIV amžiaus pabaigos aprašymai.
1386 metų kelių aprašyme nurodomas maršrutas: „Antroji kariuomenė težygiuoja nuo Tilsot į žemumą keliu, kuriuo Robutte ir Naybut su broliu ves; tačiau, atėjus į Varnės tiltą, Kražius reikia apeiti iš kairės pusės, nes ten pastovį turės pirmoji kariuomenė, todėl nuo Varnės tilto antroji kariuomenė traukia į Skrandėnus 2 mylias, pastovis geras, vandens ir malkų užtektinai; nuo Skrandėnų iki Vumpių lauko yra 2 mylios, pastovis geras, vandens, pašaro ir malkų užtektinai, nuo Vumpių lauko vėl iki Jūros, prie palikto maisto, 5 mylios“.
Kitame tų pačių metų kelių aprašyme rašoma: „Bet jeigu norima į Medininkus patekti per Ginioto kiemą, tai žvalgai nori vesti nuo Paršpilio į Skrandėnus, tai yra 2 mylias; toliau jie kelio nežino“.
Skrandėnai yra Varnių seniūnijoje.
Luokė
Luokės paminėjimai XV amžiuje kupini netikslumų. Štai „Vikipedijoje“ rašoma: „XIV a. pabaigoje-XV a. pradžioje buvo Luokės dvaras ir valsčius. 1416 m. LDK Vytauto Didžiojo nurodymu pastatyta viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje Luokės bažnyčia, įkurta parapija, suformuotas vyskupo dvaras. Nuo 1471 m. kai kuriuose šaltiniuose gyvenvietė vadinama miestu, iki 1526 m. minimas Luokės miestelis. 1775 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas už nuopelnus Luokę valdyti paskyrė Andrių Oginskį“.
Panaši informacija paskelbta ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“.
Matyt, ilgai tektų ieškoti, norint nustatyti, kas ir kada paskelbė, kad „XIV a. pabaigoje-XV a. pradžioje buvo Luokės dvaras ir valsčius. 1416 m. LDK Vytauto Didžiojo nurodymu pastatyta viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje Luokės bažnyčia, įkurta parapija, suformuotas vyskupo dvaras“.
Adomo Butrimoje knygoje „Telšių kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai“ rašoma, kad „Luokė, kaip rodo istoriniai šaltiniai ir archeologiniai radiniai, jau XIII-XIV a. buvo gyvenama vietovė“.
A.Butrimas dar parašė, kad Visų Šventųjų Luokės parapija įkurta ir Žemaičių krikštytojų valdovų Jogailos ir Vytauto įsakymu pastatyta pirmoji bažnyčia, kurią jau rado 1424 m. į Žemaičius atvykęs vyskupas Mikalojus Džeržgavičius.
Nei Luokės dvaras, nei valsčius iš istorinių šaltinių „XIV a. pabaigoje-XV a. pradžioje“ nežinomi. Nežinomi ir tokie archeologiniai tyrimai, kurie nukeltų Luokę į XIII-XIV amžius. Nėra informacijos, kad Luokės bažnyčia pastatyta „Jogailos ir Vytauto įsakymu“.
Patikimą pirmojo Luokės paminėjimo datą nustatė Luokėje gyvenanti gydytoja Eglė Kučikienė, kuri kartu su mama Sofija Gedminiene daugelį metų tyrinėja Luokės praeitį. Paprašyta pateikti informacijos apie pirmąjį Luokės paminėjimą, E.Kučikienė pranešė patikimą pirmojo Luokės paminėjimo datą. Pauliaus Jatulio 1984 metais išleistame Žemaičių vyskupystės aktų rinkinio „Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis“ pirmame tome yra paskelbtas 1417 metų gruodžio mėnesio 5 dieną (praėjus vos 2 mėnesiams nuo vyskupijos įkūrimo – 1417 spalio 24 dieną) lotynų kalba Medininkuose (Varniuose) rašytas aktas. Jame rašoma, kad „pasaulietis Petras ir jo šeima“ suteikia teisę vyskupams žvejoti Veiviržos, Šalpės, Upetos, Šilupio upėse. Raštą surašė notaras Stanislovas su patikimais liudininkais, kurių vienas jų – Luokės klebonas Dovydas Mikalojus (David Nicolao).
Tai labai svarbi informacija, neginčijamai patvirtinanti, kad 1417 metais Luokė jau turėjo bažnyčią, kuri galėjo būti pastatyta ir anksčiau.
Patikslinant „Vikipedijos“ informaciją, reikia pasakyti, kad Andrius Oginskis gavo valdyti ne Luokę, o Luknėnus (Plungės r.). A.Oginskiui niekas negalėjo atiduoti valdyti Luokės, kadangi ji priklausė Žemaičių vyskupo stalo valdų Luokės bažnytiniam dvarui. Matyt, tokia sąsaja atsirado, kadangi istoriniuose šaltiniuose Luokė dažniausiai rašoma kaip „Lukniki“. Lygiai taip pat netiksli „Vikipedijoje“ ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ skelbiama su XV amžiumi siejama informacija, kad Luokėje buvo suformuotas „vyskupo dvaras“. 1493 metų didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija Luokės bažnyčiai buvo suteiktos didelės valdos. Jos XVI amžiaus pabaigoje paimtos ir perduotos vyskupui ir tuomet buvo suformuotas Luokės bažnytinis dvaras.
Baltininkai
1421 metais Vytautas vyskupui ir kapitulai suteikė privilegiją į kai kurias žemes. Privilegijos vertimas iš lotynų kalbos į lietuvių pateiktas Vincento Juzumo knygoje „Žemaičių vyskupijos aprašymas“. Minėta privilegija vyskupystės kanauninkams Baltininkų paviete užrašyta 60 gyventojų.
Telšiai
Jau įsitvirtino nuomonė, kad Telšiai pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėti 1450 metais. Vis dėlto naujausioje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ tebekartojama sena ankstesnių enciklopedijų klaida: „Telšiai minimi nuo 1398 m. 15 a. antroje pusėje minimas Telšių valstybinis dvaras“.
1994 metais išleistoje knygoje „Telšiai“, straipsnyje „Dėl Telšių pirmojo paminėjimo“ 1398 metų datą paneigė Nerija Marciukaitė ir Vacys Vaivada.
Abu autoriai paminėjo ir klaidingas dar ankstesnes 1317 ir 1320 metų datas, atsiradusias iš kryžiuočių kronikose paminėto Talsen slėnio, kuris greičiausiai buvo kažkur prie Veliuonos. Be to, P.Dusburgiečio kronikoje, aprašant 1317 metų antpuolį, minimi ne Talsen, o Kalsen.
1320 metų data, anot N.Marciukaitės ir V.Vaivados, apskritai nesusipratimas. Kaip ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ iš „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ perrašyta 1398 metų tariamo Telšių paminėjimo data.
XIX amžiuje Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846) savo „Žemaičių žemės prisiminimuose“ pateikė 1450 metų datą. Jo knygoje esama trumpos žinutės, kad skaitęs Žemaitijos seniūno Jono Kęsgailos 1450 metų aprašą, iš kurio matyti, kad anuomet Telšiai buvę geresnės būklės ir gausiau apgyvendinti nei dabar, XIX amžiuje.
L.A.Jucevičius „Žemaičių žemės prisiminimus“ lenkų kalba išspausdino 1842 metais. Telšių istoriją tyrinėjęs Mykolas Eustachijus Brenšteinas (1874-1938) L.A.Jucevičiaus datos nepriėmė kaip neginčytinos, nes jis nežinojo tokio dokumento, kuriame 1450 metais aprašyti Telšiai. Tačiau, anot N.Marciukaitės ir V.Vaivados, netiesiogiai 1450 metų datą paliudija 1862 metais „Kauno gubernijos atlase“ paskelbta A.Prekerio informacija „kaip įrodo istoriniai šaltiniai, Telšių miestas buvo žymiai didesnis ir gausiau apgyvendintas XV a. nei dabar“. L.A.Jucevičius savo knygoje parašė: „Iš seniūno Jono Kęsgailaičio 1450 metų aprašo matyti, kad Telšiai buvo daug geresnėje būklėje ir gausiau gyvenami negu dabar“. Akivaizdu, kad A.Prekerio informacija yra ne L.A.Jucevičiaus pateiktos datos patvirtinimas, o L.A.Jucevičiaus žinutės dalies beveik pažodinis perrašymas.
N.Marciukaitė ir V.Vaivada nenagrinėjo, ar L.A.Jucevičius galėjo perskaityti Jono Kęsgailos kokius nors aprašymus ir kur galėjo. Gal XIX a. pirmoje pusėje J.Kęsgailos archyvo dalis buvo likusi Telšių magistrate ar koks nors aktas įrašytas į kurio nors Telšių teismo (pilies ar žemės) knygas.
J.Kęsgaila Žemaitijos seniūnu buvo 1451-1485 metais. Panašu, kad 1450 metais, kažin ar jo nurodymu, buvo daromi kokie nors Žemaitijos vietovių aprašai. Tačiau L.A.Jucevičius nesuklydo XV amžiaus viduriui priskirdamas Žemaitijos seniūnu J.Kęsgailą. Vis dėlto vieno sakinio žinutės patikimumą sumenkina teigimas esą XV a. Telšiai buvo geresnės būklės ir gausiau apgyvendinti nei XIX amžiaus pirmojoje pusėje.
Neaišku, iš kur paimta „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ informacija, kad XV a. antroje pusėje Telšiuose minimas valstybinis dvaras. Kad toks buvo, abejoti netenka. Tai patvirtina 1504 metų privilegija Betygalos bažnyčiai, kurios pabaigoje kartu kaip liudytojai su Medininkų bažnyčios kanauninkais minimi „Wlotko Tino et Nicolao tenutario in Telsze“ – „Vlotko Tinas ir Mikolajus, tenutorius Telšiuose“. Tenutorius buvo valdovui priklausančio dvaro valdytojas. Visas privilegijos tekstas paskelbtas Pauliaus Jatulio sudarytame Žemaičių vyskupystės senųjų dokumentų rinkinyje „Codex Mednicensis seu Samogitae diocesis“ (pirma dalis, psl. 158-159, 1984, Roma). Ši Betygalos bažnyčios privilegija yra kol kas seniausias išlikęs dokumentas, kuriame paminėti Telšiai.
O kokie yra XV amžiaus antros pusės aktai, kuriuose minimas Telšių dvaras, kaip teigiama „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“? Beje, tokia informacija atkartojama ir kitoje literatūroje, nenurodant šaltinio. Panašu, kad šis neva XV amžiuje minimas dvaras sutapatinamas su L.A.Jucevičiaus žinute apie 1450 metų Telšių aprašymą.
Pateklėnai, Paškuvėnai, Tauragėnai
1493 metų rugpjūčio 14 dienos privilegija didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo Luokės bažnyčiai Papilės ir Tauragėnų dvarus, Paškuvėnų ir Pateklėnų (Pečelėnų) žemes. Privilegijoje Pateklėnų pavadinimas įrašytas gana netiksliai – Petheleny. Tačiau žinoma, kad Pateklėnai vėliau priklausė Žemaičių vyskupo stalo valdoms, Luokės bažnytiniam dvarui, kuris įsteigtas XVI amžiaus pabaigoje.
Privilegijoje įvardijamos žemės Paškuvėnai, Pečelėnai (Pateklėnai). Panašu, omenyje turėti ne kaimai, o laukai, kaip teritoriniai kelių kaimų junginiai. Tai paaiškintų, kodėl 1637 metų Žemaičių vyskupo stalo valdų Luokės bažnytinio dvaro inventoriuje įrašytas šalia Paškuvėnų esantis Montvydų kaimas, šalia Pateklėnų esantys Pervainių, Sviraičių ir išnykęs Sydeklių kaimai. Didysis kunigaikštis negalėjo padovanoti viso Pateklėnų lauko, kadangi vakarinėje jo dalyje žemės priklausė bajorams, iš kurių valdų susiformavo Levenčių, Liausginų, Dūseikių, Draudzikų bajorkaimiai.
Tauragėnai privilegijoje įvardijami dvaru. 1637 metų inventoriuje surašyti Tauragėnų ir Žyndulių (išnykęs) kaimų gyventojai. Vėliau Tauragėnuose iš Buišų užusienio susiformavo atskiras Buišų kaimas.
Dabar Pateklėnai ir Tauragėnai yra Tryškių, o Paškuvėnai – Luokės seniūnijose.
Viekšnaliai
1494 m. spalio 6 d. didysis kunigaikštis Aleksandras tenkino bajoro Martyno Jakubavičiaus prašymą jam paskirti dvarą (dvorec) Viekšnalių (Vekšnevski) ir 5 žmones tame dvare, Pavandenės paviete. Rašoma, kad tą dvarą Jokubavičiaus protėviai nuo seno turėjo (Lietuvos metrika. Užrašymų knyga Nr. 6 (1494-1506), psl. 105. Vilnius, 2007).
Dar XVI amžiaus aktuose Viekšnaliai dažnai buvo įvardijami Viekšniais ir panašiai. 1749 metų Žemaičių vyskupystės kapitulos privilegijų inventoriuje (…) įrašyti įvairūs XVI-XVIII amžių dokumentai, susiję ne vien su bažnytinėmis valdomis.
Privilegijų inventoriuje yra skyrelis „Wiekszne alias Wieksznele do szpitalui Wornien katedraln“ – „Viekšniai, kitaip Viekšneliai katedros špitolei“, kuriame įrašytas 1530 metų Vaitiekaus Lacho testamentas, kuriuo jis paskyrė iš savo valdų Viekšnaliuose (…ex bonis Wieksznie…) Kražių koplyčiai grūdų dešimtinę.
