Lietuva 1930 m. minėjo Vytauto Didžiojo 500 mirties metines ir džiaugėsi neseniai atkurta Nepriklausomybe. 1933 m. šia proga išleistas aukšto poligrafinio lygio reprezentacinis leidinys „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas“, kuriame publikuota ikonografinė medžiaga – nuotraukose įamžinti jubiliejinių metų organizaciniai komitetai ir skyriai, šventiniai renginiai, valstybinių, visuomeninių įstaigų, organizacijų ir kiti kolektyvai bei akcentuotos paralelės tarp Vytauto Didžiojo ir prezidento Antano Smetonos.
Regina Bartkienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinio saugotoja-kuratorė
1918 m. atkurtą Lietuvą tarpukario inteligentija vertino tarsi Vytauto valstybės tęsinį. Albumo leidimo iniciatorius buvo karininkas Vladas Čekauskas. Knygą parengė Henrikas Serafinas, dirbęs Muitinių skyriaus vedėjo pareigose. Ją išspausdino „Spindulio“ spaustuvė – viena didžiausių Lietuvos poligrafinių įmonių, veikusi 1928-2009 m. Kaune. Knyga-albumas įrištas kietviršiais, jame – 474 puslapiai, tekstas atspausdintas lietuvių ir prancūzų kalbomis.
Šiek tiek apie šio leidinio atsiradimo istorinį kontekstą. 1929 m. gruodžio 31 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Vytautui Didžiajam minėti įstatymas 1930-uosius pavadinti Vytauto Didžiojo metais. 1930 m. pradžioje išplatintas kreipimasis į Lietuvos visuomenę dėl naujo šventės komiteto steigimo. Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune buvo įkurta visuomeninė organizacija – Vytauto Didžiojo komitetas. Jo garbės pirmininku išrinktas prezidentas Antanas Smetona. 1930-ieji metai sutapo su 500-osiomis kunigaikščio Vytauto mirties metinėmis. Vytauto Didžiojo komiteto narių iniciatyva kilo sumanymas vežti per Lietuvą Vytauto Didžiojo paveikslą ir Raportų knygą „Vytauto Didžiojo garbei“. Šio sumanymo pagrindinė idėja – pagerbti Vytautą Didįjį ir dar kartą priminti okupuoto Vilniaus krašto klausimą. Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė per Lietuvą tapo pagrindine metų misija. Kaip buvo rašoma žurnale „Trimitas“ (1930 m. liepos 24 d., Nr. 30), „Vytautas Didysis, kuris prieš 500 metų buvo iškėlęs Lietuvą prie aukščiausio garbės ir galybės laipsnio, dabar po tiek pat laiko eina (jo paveikslas) pažiūrėti, kaip atrodo jo Lietuva“.
Buvo parengtas paveikslo nešimo žemėlapis su datomis. Tačiau tai buvo ne paveikslas, o mediniuose rėmuose įstatytas Petro Rimšos sukurtas padidintas medalis, iškeltas ant stiebo su dviem atramomis. Dokumentuose jis vadintas Vytauto medalionu, tačiau tuometėje spaudoje prigijo paveikslo pavadinimas. Kelionės po Lietuvą metu Vytauto Didžiojo paveikslas buvo nešamas 2-3 km per valandą greičiu, jį lydint pučiamųjų orkestrams ir chorams. Jį nešė keli uniformuoti kariai, šauliai ar šaulės, lydimi dviejų ginkluotų karių arba Šaulių garbės sargybos ir ne mažiau kaip dviejų beginklių palydovų, kurių vienas nešė Raportų knygą. Buvo numatyti paveikslo sutikimo scenarijai.
Žygis pradėtas Kaune 1930 m. liepos 15 d. Paveikslas ir knyga pabuvojo beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose, daugelyje miestelių ir rugsėjo 7 d. grįžo į Kauną. 1930-aisiais Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų, todėl į maršrutą nebuvo įtrauktas. Raportų knyga buvo iškilmingai sutinkama kiekvienoje sustojimo vietoje. Keliai, kuriais judėjo procesija, buvo papuošiami gėlėmis, pastatomi sutiktuvių vartai. Knygoje pasirašė ir antspaudus sudėjo įstaigų, organizacijų, draugijų miestų, miestelių ir kaimų vietos valdžios, įvairių įstaigų tarnautojai, organizacijų atstovai, taip pat rašėsi kunigai, šauliai, savanoriai, kariškiai, kiti veikėjai. Paveikslo kelionė buvo plačiai nušviesta spaudoje. Po kelionės per Lietuvą, ši knyga su įrašais ir antspaudais buvo perduota saugoti į Kauno karo muziejų, vėliau pateko į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prezidento Antano Smetonos fondą.
(Bus daugiau)
