Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juozą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 87, 88, 89, 90, 91, 92, 93)
„Kor tas šou stuov…“
Žinomas garbingo amžiaus telšiškis Vladas Ryžakovas, kuriam jau devyniasdešimt penkeri, taip pat mielai prisimena legendinį Kikilą. Seniau miesto turgūs vykdavę vidur Telšių, toj pagrindinėj aikštėj, kur dabar „tas šou stuov, pri šolėnės“, ten nuo seno ir buvo šolėnė, šulinys. Tai turgaus dieną prie tos šolėnės buvus nuolatinė Kikilo vieta. Ten jis visada sėdėdavęs. Jei ko reikėdavo iš jo siūlomų dalykų, ten jį visi rasdavo.
Telšių Kikilas baisiausiai nemėgęs fotografuotis. Nusisukdavo, bėgdavo nuo fotografų kaip nuo kažin ko. Retai kam tepavyko jį nutaikyti. Gal dėl valdžios vengė, gal šiaip labai jautrus buvo dėl savo išvaizdos. Valdžia jo irgi nelabai temėgo. Nes jis vis su bažnyčia reikalų turėjo. Buvo visuomeniškas, mėgo renginius, pats žmones telkė visur lankytis.
Vladas prisiminė kartą matęs Telšių Kikilą užmigusį prie vadinamosios rusų mokyklos. Respublikos gatvėje. Gal pavargdavo per dienas bežingsniuodamas, tai ir prisnūdo. Skutekliukai šalia pasiskleidę… Vladas skubėjęs namo į Žemaitės gatvę fotoaparato. Manė, kad nutaikys Kikilą bent kartą nupaveiksluoti. Bet nespėjo. Jau buvo pabudęs. Žmonės pasakoja, kad jis kartais turguje apsimesdavo miegantis kieno nors ratuose. Pinigai kyšo iš kišenės. Tik pabandyk prie tų pinigų prisiliesti – Kikilas iš karto capt! už rankos: „Vuo kon dėrbi! A vuogtė žadi!“
Mokino „kiegelius“ žaisti
Buvę apie 1958 m., kai Telšių kultūros namai nusipirko neregėtą dalyką: bilijardo stalą! Buvo ir visa kita, ko reikia bilijardui žaisti. Visa tai gal tik kine buvo kas nors matę, o iš arti – kažin, ar buvo tokių. Įdomu telšiškiams tas bilijardas. Tai vyrai eidavo į kultūros namus pabandyti žaisti. Gražiai viskas atrodo, bet nė vieno mokančio žaisti! Vladas sako pats su draugu Aduliu Kišonu ėjęs to bilijardo žiūrėti, pabandyti jį. Na, ką ten pažaisi nemokėdamas. Kikilas ten būdavęs. Ir tas nemoka.
Matydamas kaip ir nusiminimą, kad su bilijardu nieko neišeina, legendinis Kikilas pažadėjo išmokyti vyrus „kegelius“ žaisti. Tai reiškė… kėglius, kas taip populiaru buvę Amerikoje.
Kikilas mokantis kėgliais žaisti. Tai pats nudrožė, ištekino iš medžio medžiagos tas kėglių figūras. Reikalingo dydžio ir formos. Padarė rutulį. Ir mokino Telšių vyrus žaisti. Pats šį žaidimą gerai mokėjo dar iš Smetonos laikų.
Patriukšmaudavo kartais gan garsiai tas Kikilas. Pasitaikydavo, kad ir per renginius salėje ką nors šūkteli. Bet jeigu įsiklausysi, dėl ko, tai tikroji teisybė būdavo jo pusėje. Buvo teisingas. Jei pakeldavo balsą, tai tik už teisingumą.
Ar vertas Telšių Kikilas kaip nors įamžinti? Kai turizmo propaguotojai ieško, kuo dar sudominti į Telšius atvykstančius turistus, tai protingas, sumanus šio legendinio personažo įamžinimas nepamaišytų. Ir suvenyrų, jo atminimui skirtų, galėtų būti. Kad ir skutekliukų. Bet gerų! Kikiliškų!
*
„Mas anon Jūzapelio vadėnuom“
Menka tebuvo viltis, bet ji ruseno… Kad gal bent kurį nors parašymą, skirtą Telšių Kikilui, aptiks žmogus, turintis tikrų žinių apie jį. Ir atsilieps. Atsiliepė! Nuoširdžiausia pagarba ir dėkingumas telšiškiai Romutei Viskantaitei-Jasinevičienei iš Ragainės gatvės. Ji pastebėjo publikacijas „Kalvotojoje Žemaitijoje“, skambina į Mažeikius savo pusseserei Stanislavai Vandzinskienei ir sakanti jai: „Juk to vėskon žėna aple ton mūsa Jūzapieli, aple Kėkėla. Ta to papasakuok!“
Ir netrukau išgirsti p. Stanislavos Kristutytės-Vandzinskienės, gyvenusios Telšių Kikilo kaimynystėje, balsą: „Kon čė telefuono teišaiškinso… Atvažiouk šėn į Mažeikius, aš tau vėskon papasakuoso! Ons, tas Kėkėls, liob staune pas mona tievielius būtė. Pas Kristučius. Tik mas anuo nieks nevadėnuom Telšiūn Kėkėlo, ne. Niekumet! Svetėmė anon tep tevadėna. Vuo mums ons bova kap nomiškis. Vėsė susieda Jūzapelio vadėnuom. Jūzapielis. No, paskou, kap jau senyn ejė, karts pasakydavuom, ka Kėkėls. Vuo tep – Jūzapielis vės… Ne kolėgans ons tebova, ne. Tėkra, ka ne! Duors žmuogos. Bieduo kuožna soprontos. Padies liob, kap beišmanydams. Piningūn visims paskuolindava. No, pašpuosytė bova miegies. Atmėno, liob, tiku įjes pas mona mama į truoba, tujau brėdingt! ė pavėrst unt aslas…“
*
Gražios žemaitiškos iškalbos p. Stanislava Kristutytė-Vandzinskienė. Aiškiai deda mintis, pridėdama gilaus jausmo, santūraus humoro ir didžios išminties. Klausydamasi jos, daug sužinojau iš Telšių Kikilo, iš Jūzapėlio, gyvenimo. Porą kartų teko eiti gerti šalto vandens… Kad būtų sudrausmintos besikaupinčios ašaros. Jūzapėlio likimas graudino.
Stanislava pažinojo Telšių Kikilą dar iš savo vaikystės. O ir užaugusi daug su juo bendravo. Apie skaudžią ir liūdną Jūzapėlio vaikystę sužinojo iš savo mamos pasakojimų. Jos mama Petronėlė Viskontaitė-Kristutienė dažnai apie tai kalbėdavusi. Kaip liūdnos ir skaudžios dienos tam Jūzapėliui buvo. Ujamas, moterišku kumščiu į galvelę daužomas. Stanislavos mama Petronėlė buvo labai jautri, labai gera moteris. Atjausdavusi kiekvieną skriaudžiamą, kiekvieną alkaną. Tad ir Jūzapėlis, kad jau ir paaugęs, iš jos, iš Petronėlės Kristutienės, rankų daug malonių yra gavęs.
*
Pagal Telšių bažnyčios įrašus, Telšių Kikilas gimė 1906 m. kovo 27 d. (Ačiū Rasai Kačinskaitei, suieškojusiai ir atsiuntusiai šiuos, o ir kitus svarbius Kikilų duomenis.) Juozapo vardu krikštytas, nors 1940 m. milicijos byloje rašoma „Juozas, sūnus Juozo“. Jo tėvas taip pat buvo Juozapas. Juozapą vadinti žemaitiškai Jūzapėliu – teisėta ir teisinga. Jūzapėlis. Šis vardas su meile, su pagarba ir su atjauta tariamas buvo. Nes kaimynai Jūzapėlio vaikystę žinojo.
Gimęs Jūzapėlis pačiuose Telšiuose. Jo tėvų namai buvę Plungės gatvėje, už autobusų stoties, einant į viršų, ant kalvos, po dešine, jau už Durbino upelio, giliau, tarp kitų namų.
Stanislava Vandzinskienė atsimena ir dvi Juozapo Kikilo seseris: Eleną Kikilaitę-Stanišauskienę ir Zofiją Kikilaitę. Jos gyveno atskirame name. Zofija buvo netekėjusi. Vieniša ir liko. Po porą jaunų kunigų gyvendavę Kikilaičių namuose, ir Zofija, kaip savo šeimos neturinti, jiems tarnavo. Tvarkė, skalbė. Rūpinosi jais. Zofija Kikilaitė buvusi nedidelė, apvali, panaši į brolį Juozapą. Į Jūzapėlį. Ir broliu ji pasirūpindavo, jo kambarėlį pakūrendavo pečių. O kai Zofijos nebeliko, kažin, ar Jūzapėlis pasikūrendavo… O apie Juozapo brolį Alfonsą, nurodomą internete, niekas nieko nežino. Gal ir buvo brolis, bet, greičiausiai, ne Telšiuose.
(Bus daugiau)
Ačiū. Kaip buvusiai telšiškei -įdomu. Kiklilo nepamenu, tik Džiugo velnią ir Austį. Lauksiu tęsinio.