Kad keliautojo ir žurnalisto Orijaus Gasanovo telšiškiams pristatinėti nereikia, įrodė šio žmogaus apsilankymas Žemaitijos sostinėje. 12-oje Lietuvos miestų paskutinę prieškalėdinę savaitę vykusio turo metu O. Gasanovas užsuko ir į Telšius. Ištisas dvi valandas miestelėnai ir čia atvykę miesto svečiai ėjo kalbinti keliautojo, pirko jo kulinarinių receptų knygą, fotografavosi, stojo į eilę autografui. Net ir tokiomis aplinkybėmis „Kalvotajai Žemaitijai“ pavyko pašnekinti bene garsiausią šiuo metu Lietuvos keliautoją. Tad mūsų laikraščio skaitytojams siūlome pokalbį su O. Gasanovu.
Stasys Katauskas
– Kaip nutiko, kad tapote keliautoju?
– Rašiau tada straipsnius žurnalui, o vėliau ėmiau filmuoti laidą „Ne emigrantai“. Tad keliaudavau iš pradžių pas užsienyje gyvenančius lietuvius. O paskui iš to gimė ir meilė kelionėms. Keliauti pradėjau vis daugiau ir daugiau. Pamažu ėmiau pasakoti ne tik apie lietuvius kitur, bet ir apie užsienio kraštus, kuriuos aplankydavau.
– Kokia buvo pirmoji tikra kelionė?
– Pirma tokia kelionė nutiko su draugais. Man tada buvo aštuoniolika metų. Vykom tada į Kiprą, į graikišką dalį. Tai buvo labai pigi, vos keturis šimtus litų kainavusi kelionė. Savaitė su viešbučiu, skrydžiais ir su viskuo. Buvo labai prastas viešbutis. Juokinga dabar prisiminti, bet ir miela tuo pačiu.
– Manoma, kad kelionės keičia žmonės. Kaip kelionės pakeitė Jus?
– Pirmas dalykas, kurį sakau visiems žmonėms – tolerancija. Su kiekviena kelione ji platėja ir žmonės vis mažiau mane stebina. Net drįsčiau sakyti, kad nebėra tokių dalykų, kurie galėtų stebinti. Nes mačiau visko. Kalbu ir apie papročius, apie religiją, išvaizdą, elgesį. Netgi sakyčiau, kad jei turite kokį pažįstamą žmogų, bičiulį ar giminaitį, kuris baisiai netolerantiškas, išsiųskite jį į kelionę. Poros kelionių užteks išvaikyti iš galvos visus prietarus ir įskiepyti supratimą, kad žmonės yra įvairūs ir tai normalu.
– Kita vertus, ar tiesa, kad tam tikra prasme žmonės visur vienodi?
– Kaip tik neseniai buvau Japonijoje, stebėjau žmonės ir galvojau apie tai. Kad jie vizualiai skiriasi. Bet kai žiūri į juos kaip į asmenybes, visur yra ar žurnalistas, ar mokytoja, ar pavargusi senutė. Visame pasaulyje žmonės turi panašių rūpesčių. Pavyzdžiui, daug laiko buvau Amerikoje. Ir galiu pasakyti, kad ten tikrai žmonės nėra laimingesni. Čia tik kažkoks lietuviškas mitas. Kartais mes įsivaizduojame kitus kraštus ir kažkokius dalykus. Nors tuose kraštuose žmonės lygiai taip pat verkia, skundžiasi, lygiai taip pat nepatenkinti valdžia, pensijomis, išmokomis, mokesčiais, atlyginimais ir taip toliau. Be to, kad ir kur bebūtum, visada, net nemokant kalbos, padeda šypsena, humoras, galimybė ką nors parodyti gestais, nupiešti ar parodyti, ko tau reikia telefone. Tad kažkuria prasme taip. Žmonės įvairūs, skirtingi, bet kartu ir labai panašūs.
– Daug laiko būnant užsienyje, ir į Lietuvą tikriausiai galima pažvelgti tarsi iš šono. Kokia mūsų šalis atrodo iš užsienio?
– Kai pradėjau keliauti, man atrodė, kad mes atsiliekam. Dabar sakyčiau, arba Lietuva pasikeitė, arba mano požiūris kito. Aš daugiau pamačiau ir supratau, kad, lyginant su labai plačiu pasauliu, mes daug kam esame pavyzdys. Esu daug kur girdėjęs, kad žmonės į mus žiūri kaip į svajonių kraštą. Gaila, kad ne visi lietuviai tą supranta, kad ne visi vertina tai, ką mes turime. Švarą, saugumą, žmonių bendrystę, kurią irgi turime, nors kartais ir atrodo, kad mes čia vieni kitiems pavydime. Bet iš tikrųjų, palyginus su pasauliu, pas mus yra labai gerai.
– Kiek suprantu, dažniausiai keliaujate ne vienas?
– Taip. Kelionėse man norisi su kuo nors pasidalinti įspūdžiais, pasikalbėti.
– Sakoma, kad būtent kelionėse, nekasdieniškose situacijose išryškėja pačios įvairiausios žmonių savybės. Kaip manote, ką Jūsų bendrakeleiviams reiškia keliauti su O. Gasanovu?
– Mėgstu būti labai aktyvus, nuolat kažkur eiti, kažką daryti. Žmonėms, kurie keliauja su manimi, reikia su tuo susitaikyti.
– Koks būtų tolimiausias taškas nuo Lietuvos, kuriame teko lankytis?
– Toliausiai nuo Lietuvos? Hmmm. Turbūt tai būtų Indonezija, Japonija, Amerikos vakarinė pakrantė, Pietų Korėja, Keiptaunas PAR, Peru.
– Kur dar nebuvote?
– Dar neteko būti Australijoje, Naujoje Zelandijoje. Apskritai toje pusėje.
– Ar yra vietų, į kurias nenorėtumėte sugrįžti?
– Aš keliauju labiau kaip žurnalistas, nei kaip turistas. Kaip žurnalistui man visur įdomu, įskaitant ir karštuosius taškus, kur nesaugu. Bet įdomu. Gal tik dėl savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad kažkodėl visada nesisekdavo Egipte. Tai apsinuodydavau, tai dar kas. Tad Egiptas kelia kažkiek nemalonių asociacijų. Bet vis tiek būna įdomu į jį sugrįžti, tad tikriausiai nėra tokio krašto. O su kiekvienu nemaloniu nutikimu vis labiau saugausi, atsiranda vis daugiau patirties ir visokių savisaugos taisyklių.
– Tikriausiai yra tekę atsidurti ir kebliose situacijose?
– Problemų nuolatos būna. Daugiausia sveikatos. Vien pastaraisiais metais esu gavęs šilumos smūgį, saulės smūgį. Jie skiriasi. Vienas nemaloniausių dalykų – aš gavau išvaržą. Manau, nuo dažno miegojimo lėktuvuose ir nuolatinio sunkių lagaminų tampymo. Juolab, kad kelionės, galima sakyti, virto mano gyvenimo būdu. Jų jau ir nesureikšminu. Tiesiog kaip žmonės eina į darbą, taip aš su lagaminu keliauju. Kai tu dažnai sėdi lėktuve, kai dažnai keiti šalis, nebelieka to, nežinau kaip tinkamai įvardyti, nebelieka tarsi tokio baimės jausmo. Tampa įprastos situacijos, kai aš nepažįstu oro uosto, nežinau kalbos, bet tai nė kiek nebegąsdina. Jaučiuosi tiesiog tarsi nuvažiavęs į kitą Lietuvos miestą.
– Keliaujate ir po Lietuvą. Kokie Jums atrodo telšiškiai, apskritai žemaičiai?
– Telšių gyventojai atrodo labai draugiški, išsiskiria savo šiltumu ir tiesiu kalbėjimu. Būna, kad kitur Lietuvoje žmonės prieina, tu nori su jais nusifotografuoti, o jie susirūpina, kaip čia atrodys, kokia šukuosena, kaip jų balsas skambės eteryje. O čia žmonės tiesesni, sako, ką iš tikrųjų galvoja. Daugiau paprastumo ir nuoširdumo. Apskritai toks įspūdis, kad žemaičiai mažiau jaudinasi, ką kiti apie juos pamanys. Ir man tai labai patinka.
– Ačiū už pokalbį.
Leave a Reply