Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juoząpą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.
Janina Zvonkuvienė
(Pabaiga. Pradžia 2024 m. Nr. 87, 88, 89, 90, 91, 92, 93, 94, 95, 96; 2025 m. Nr. 1)
Iš paprastuomenės
Visi to meto žmonės visko matė. Ir biedni, ir bagoti. Visokio vargo, nelaimių, ligų, karų, nepriteklių. Bet labai kaimyniškai, draugiškai rūpinosi vieni kitais. Reikėjo neprarasti ūpo, sugebėti išvargti, ištverti. Gimė Juozas Kikilas 1906 m., o jau 1908 m. įvyko didysis Telšių gaisras, kai sudegė trys ketvirtadaliai Telšių miesto, kai keturi tūkstančiai telšiškių neteko pastogės. Juozui Kikilui tada buvo dveji metukai. Gal ir jo tėvelių šeima buvo paliesta šios didžios nelaimės.Kikilas buvo tik aštuonerių, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.
Paskui kitas karas, privertęs daug žmonių palikti gimtinę. Pasitraukusieji taip pat labai ilgai ir labai daug vargo, kol įsikūrė užsienio šalyse.
Daug ko patyrė ir Telšių Kikilas. Labiau glaudėsi pas gerus kaimynus, nei savo namuose. Išmoko save įveikti, nesibjaurėti, ko visi baisisi. Išmoko nebijoti žmonių – gatvės, turgaus, stoties žmonių. Ėjo drąsiai į juos ir žemaitiškai skelbė jiems reikalingus reikalus. (Kaip puikiai tai iliustruoja telšiškės p. Angelės Budginienės pateiktos nuotraukos!)
Irena Nakienė vaizdingai papasakojo, kaip toje vietoje, kur dabar prie laiptų į Katedros aikštę meškos nosį visi savo sėkmei patrina, mėgdavęs pasėdėti Kikilas. Ir labiausiai gražiu metų laiku. Pavasariais, kai gražiai žydėdavo klevai, kai aukšta pavasarinė saulelė jau tiesiai į jį. Arba šiltomis rudens dienomis, kai klevai jau aukso lapus ant žemės klodavo. Sėdėdavo, žvelgdavo į praeivius ir kartkartėmis jiems garsiai žemaitiškai aiškindavo savo pranešimus, kvietimus. Laikydavo prie savęs afišas, skelbiančias renginius. Bet būtent iš čia garsiausiai rėždavo, ką valdžia blogai daro… Duodavęs valdžiai griausmo kaip reikiant! Tais laikais kritikuoti valdžią garsiai, lauke… Reikėjo tam drąsos. O vaikams buvo dėmesingas. Darė ir dalino jiems vėjo malūnėlius.
*
Vertas gražaus simbolio
Šiandien tie, kas prisimename, kas čia paminėjome legendinį Telšių Kikilą, jau patys esame nueinantys. Tad prieš nueidami dar suskubome bent žodį, kitą mūsų žemaitiškam šaukliui pasakyti, taip jo atminimą pagerbti. Telšiūn Kėkėls. Telšių Kikilas. Juozas Kikilas. Jūzapielis…
Vytautas Jugėla: Telšē be Kėkėla – neb Telšē.
Birutė Petraitienė: Telšiai neturėtų pamiršti Kikilo. Tikrai neturėtų.
Steponas Kubeckas: Jis pats pasiūlė valtį, ir taip išgelbėjome žmogų.
Irena Nakienė: Juokais čiupdavo žmogų už kelnių: „Klausyk, ar ateisi tamsta!“ – kai jau būdavo išaiškinęs, kur reikia ateiti. Telšių Kikilas buvo unikumas. Įspūdingas Telšių simbolis. Šmaikštuolis. Daug nusipelnęs savo meto Telšių kultūrinio gyvenimo populiarinimui. Jis vertas rimtai pagerbti! Dabartiniai Telšių kultūros žmonės neturėtų jo pamiršti.
Salomėja Burneikaitė: Lytos lyn, vies!.. Vuo Kėkėls Respublėkas gatvė ein i vės tėik šauk žemaitėška kuožnam vėinam: „Tryškiūsė atlaidaaa!..“
Vladas Ryžakovas: Kikilas pats padarė Telšių kultūros namams kėglius ir mokė vyrus jais žaisti.
Viktoras Tekorius: Kikilas – pirmasis ir neprilygstamas Telšių reklamos „direktorius“.
Jadvyga Vasiliauskienė: Kikils, mūsų Jūzapielis, buvo svarbus žmogus telšiškiams. Ji labai padėdavo per pagrabus. Ypatingai bažnyčioje, kai valdžia versdavo bažnyčios vengti, kai dėl to grėsė nemalonumai. Jūzapėlis buvo bebaimis. Jo buvo pilni Telšiai…
Vitalija Bagdonienė: Kažin, kur yra Kikilo kapelis? Nueitų ten telšiškiai…
Milda Jonuškienė: Kikils nebova bluogs žmuogos. Tėkra, ka nebova. Negal anuo nuvertintė. Dėdele įduomos bova. Pas ciuocė liūb daktus pasidies, pri vėina stala valgys. Už vėskon liūb atsėliygins. Sąžėninga.
Vilius Kirkilionis: O koks putbalielis be Kėkila! Sėdiedava par putbala rungtynės pėrmuo eilie… i lunkstydava vakam malūnelius iš „Primas“ pakieliu. Eso gavės ir aš tuoki malūnieli. Leki tekėns – malūnielis sokas! A galietom kas ton užmėrštė!?
Stanislava Vandzinskienė: Ons nekasė doubiūn nelaimingisims… Pats galiejė būtė sušaudyts. Jūzapielis… Ka ons numėrė, posė Telšiūn anam skuoluos neatėdevėn lėka. Skuolėninku palėkuonis – vaka, vakūn vaka – galietom bėnt biški ton atmintė. Bent pėnkiuolekta dali, i tas būtom daug Jūzapelė atmėnėmou kunuorintas gražė padarytė.
Romutė Jasinevičienė: Susiedystie gyvenuom. Vaks tebėbovau. Dėdele tėka tuos Jūzapelė skrabėnelės. Ėr ons mon anas, liūb, paruodys. Tėn vėsuokiu anuo dalykieliu bova. Mėslyso, kap nuoriečiuo tuokiūn skrabėnieliu… Nuogne įduomos žmuogos ons bova. Vėsuokiu mondriūn špuosu muokiejė. Nieks tep nemuokiejė, kap ons. Anuo balsos par vėsus Telšius ejė. Vės naujynas aiškėna, vės kvėitė žmuonis… Vuo so susiedas bova spakains, nušėrdos. Paprašydava klecku lašėnietu išvėrtė.
*
Tegu atleidžia tie telšiškiai, tie žmonės, kurie apie Telšių Kikilą žino dar daugiau konkrečių gerų faktų, kurie žino ir lanko jo kapą. Tegul atleidžia žinantieji, kad nepavyko jų surasti, išklausyti. Bet vis tiek šį tą turime, laikraščio lapuose įamžinome.
Bent iš mylinčių Gimtinę Telšius žmonių šviesių prisiminimų tegul bus sudėta ši ilgoka žodžių pynė Jūzapėlio, Juozapo Kikilo, Telšių legendos, atminimui pagerbti.
Tikėkime, svajokime stipriai! Ir kūrybiški Telšiai, kaip garsi, itin išgražėjusi žemaičių sostinė, kada nors sugalvos ką nors įdomaus, gražaus ar net žaismingo legendinio Telšių Kikilo atminimui įamžinti.
*
Kai rašau šias eilutes, yra gilus 2024-ųjų ruduo. Tamsiausios ir trumpiausios dienos. Penkiasdešimt metų gyvenu Klaipėdoje. Jau nebėra nei tiek autobusų, nei tiek traukinių į Telšius, kaip būdavo.
Bet vis tiek tikiuosi dar atvažiuoti… Išvaikščiosiu Šatrijos gatvelę – Jūzapėlio takais.
Šiaip pati esu telšiškė, gimusi, augusi už Tausalo ežero, Patausalės kaimo gale. Kas vakarą gerai matydavau Telšių šviesas. Gyvenimą nugyvenau Klaipėdoje. Bet širdis visada traukia namo. Į gimtinę. Ačiū „Kalvotosios Žemaitijos“ Redakcijai, Redaktoriui Algirdui Dačkevičiui, korektorei Ernestai Dačkevičienei, kolektyvui už malonią bendrystę ir nepagailėjimą vietos laikraštyje legendiniam žemaičių sostinės personažui. Šiais parašymais bandžiau pagerbti savo gimtinės artimiausią miestą-sostinę Telšius, Telšių Kikilo, (Juozapo Kikilo, gim. 1906 m.) šviesų atminimą. Gimtinė, kol gyvas, brangi. Brangūs ir jos žmonės. Buvę ir esami. Paprasti ir įstabesni. Ačiū, kas prisidėjote žiniomis, įspūdžiais, prisiminimais. Pagerbėme kartu.
Klaipėda, 2024 m. lapkritis.
(Redakcijos pastaba: susidomėję skaitytojai vis pateikia naujų įspūdžių ir prisiminimų. Prašo tęsti. Jei bus galimybių, po kurio laiko pratęsime).
Leave a Reply