Provizorė, filantropė, visuomenės veikėja Vanda Augustaitienė-Goeldneraitė

Vanda Goeldneraitė-Augustaitienė vaistinėje (antra iš dešinės).

Vartant tarpukario Žemaičių muziejaus „Alka“ statybų dokumentus, akį patraukė spalvingas dokumentas – kvietimas aukoti muziejaus statybai. Jame tarp pasirašiusiųjų statybos komiteto narių – vienintelės moters Vandos Augustaitienės-Goeldneraitės pavardė. Kas ši moteris, drąsiai įsiterpusi tarp garbių vyrų, prisidėjusi prie muziejaus statybų reikalų, bet kukliai nutylėjusi savo turimus titulus ir pareigas?

Istorikė Janina Bucevičė
Žemaičių muziejus „Alka“

Telšių vaistininkai – Goeldneriai
Augustaičių pavardė telšiškiams mažai girdėta. Kas kita – Goeldneriai. Tai gerai žinoma tarpukario Telšių šeima ir ne tik tarpukario, ir ne tik Telšių.
1789 m. iš Rytų Prūsijos į Žemaičių sostinę atsikėlusi vaistininkų von Ziegler‘ių šeima Kalno gatvėje įsigijo gabalą žemės, užveisė sodą ir įkūrė vaistinę. Tai pirmoji ir ilgai buvusi vienintelė vaistinė mieste. XIX a. pradžioje protestantai Cygleriai susigiminiavo su vokiečių katalikų Goeldnerių šeima, kai į Telšius su Napoleono armija 1812 m. atvykusio ir Telšiuose likusio bavaro vaistininko Fridricho Vilhelmo Goeldnerio sūnus Teodoras vedė Vilhelmo von Cyglerio dukrą Vilhelminą, pratęsdamas garbingas vaistininkų šeimos tradicijas Žemaitijoje.
Teodoras ir Vilhelmina Goeldneriai įsikūrė Liepojos gatvėje (dabar – Kęstučio), ten buvo perkelta ir vaistinė. Jų santuoka buvo palaiminta keturiais sūnumis: Fridrichu, Leopoldu, anksti mirusiu Mykolu ir Teodoru. Goeldnerių šeimai priklausė vaistinės Telšiuose, Viekšniuose, Kelmėje ir Raseiniuose.
Goeldneriai – garsūs filantropai, visuomenininkai, XIX a. pr. Telšiuose su protestantais Dengofais pastatę medinę, o vėliau – ir mūrinę liuteronų bažnytėlę, kurią okupacinė sovietų valdžia 1945 m. uždarė, o praėjus keliolikai metų, ir nugriovė.

Populiaraus gėrimo kūrėjas
Provizoriumi Viekšniuose dirbęs Teodoras Goeldneris iš 27 žolelių sukūrė originalią „Trejų devynerių“ trauktinę ir siuntė ją į kitas šalis: Vokietiją, Šveicariją, Ispaniją „kūnui ir sielai gydyti“.
Telšių vaistinę iš tėvo Teodoro paveldėjęs sūnus Leopoldas taip pat buvo žinomas filantropas, ne kartą rinktas Telšių seniūnu, kaip ir brolis Teodoras rėmė 1863 m. sukilimą, neatlygintinai gydė sužeistus sukilėlius. Po brolio mirties, Leopoldas perėmė ir Viekšnių vaistinę. Goeldneriai buvo ir Padurbinio palivarko netoli Telšių savininkai. Leopoldas Goeldneris vedė Prancišką Heckendorff ir susilaukė sūnaus Oskaro. Jis pradinę mokyklą baigė Telšiuose, mokslą tęsė Liepojos gimnazijoje, bet jos nebaigęs, matyt, dėl staigios tėvo mirties, grįžo į Telšius, dirbo šeimos vaistinėje mokiniu pas provizorių Tobiją Naftalį. Pastarajam po L. Goeldnerio mirties buvo išnuomota vaistinė.
Oskaras 1887 m. išvyko į Dorpatą (Tartu), kur įgijo vaistininko padėjėjo kvalifikaciją, dirbo universiteto vaistinės provizoriaus padėjėju, įstojo į Dorpato universitetą laisvu klausytoju. Dirbdamas vaistinėje, O. Goeldneris studijoms universitete pasiruošė savarankiškai – išlaikė abitūros egzaminus ir įstojo į Dorpato universitetą, kuriame mokėsi farmacijos bei chemijos. 1891 m. jis įgijo provizoriaus laipsnį ir, grįžęs į Telšius, perėmė tėvo vaistinę.

Privalėjo laikytis priesaikos
Vaistininkas taip pat kaip ir gydytojas, gaudamas diplomą, privalėjo duoti priesaiką: „Priimdamas teises ir privilegijas, susijusias su man suteiktu provizoriaus laipsniu, su giliu dėkingumu duodu įžadus visą gyvenimą niekada nesumenkinti savo profesijos garbės. Prisiekiu sąžiningai vykdyti visas vaistininko pareigas, išduoti tik gerus vaistus, nesumaišyti jų tarpusavyje, nekeisti vaistų svorio ar dozavimo. Pažadu parduoti vaistus už sąžiningą kainą, o vargšams – už mažesnę nei nurodyta. Prisiekiu negydyti ligonių, išskyrus 35 skyriuje nurodytus atvejus. Pažadu tinkamai elgtis su pavaldiniais ir mokiniais, kaip geram ir rūpestingam vadovui priklauso, rūpintis, kad jie taip pat sąžiningai vykdytų savo pareigas. Galiausiai pažadu toliau užsiimti farmacija ir chemija bei tobulinti šias disciplinas visomis savo jėgomis“.
Priesaiką Oskaras Goeldneris sąžiningai vykdė visą savo gyvenimą. Vedęs Kalnėnų dvarelio savininko dukrą bajoraitę Mariją Eugeniją Kačianauskaitę, jiedu susilaukė trijų sūnų – Stasio, Tado, Antano ir dukros Vandos. Likimo ironija, bet tėvo provizoriaus veikla domėjosi ne sūnūs, o dukra. Smalsi mergaitė, kur buvus, kur nebuvus, vis atsidurdavo vaistinėje, stebėjo kaip gaminami, pakuojami, parduodami vaistai, matė, kaip tėvelis ir už dyką vaistus atiduodavo neturinčiam kuo už vaistus susimokėti… O kiek žmonių ateidavo į vaistinę, skųsdamiesi įvairiais negalavimais ir prašydavo padėti, nes pas gydytoją XX a. pr. nueiti ne kiekvienam buvo pagal kišenę, o Pirmojo pasaulinio karo metais kurį laiką ir visai gydytojų mieste nebuvo…

Skaudūs šeimos narių likimai
Goeldnerių šeimai ne kartą smogė skaudūs įvykiai: anksti, vos 38 metų sulaukusi, iš gyvenimo pasitraukė Oskaro Goeldnerio žmona Marija Eugenija. Su mažamečiais vaikais liko vyras. Ankstyva motinos mirtis ypač paveikė vyriausiąjį sūnų Stasį, kuris, susirgęs džiova, mirė Zakopanės džiovininkų sanatorijoje, sulaukęs vos dvidešimties… O 1919 m. vasarį Telšiuose įsitvirtinusi bolševikų valdžia atėmė vaistinę, o juos išvijus, Goeldneriai vaistinę atgavo smarkiai nusiaubtą.
(Bus daugiau)

Būkite pirmas pakomentavęs

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.