
Algimantas Savickis
Aš – žemaitis, mano tėvai – žemaičiai ir abiejų tėvų tėvai – žemaičiai. Gimiau 1938 m. kovo 19 d. – per Juozapines. Todėl turiu du vardus – Algimantas Juozapas. Patronas mane gyvenime saugo.
Tėvelis buvo tarnautojas, mama – siuvėja.
Gimiau Žemaitijos sostinėje. Čia ilgai gyvenau, mokiausi. Tada daug jaunimo svajojo apie aviaciją. 1957-aisiais mes trylika žemaičių išvykome į Baltarusiją, į Vitebsko aviacijos mokyklą. Ne visiems svajonė tapo realybe. Vienuolika mano draugų gydytojai išbrokavo, medicininę komisiją įveikėme dviese – Algis Grikšta ir aš. Savo mokyklą vadinome Oro šaulių akademija, nes ji ruošė specialistus strateginių bombonešių aviacijai.
Išvykau mokytis, turėdamas pirmąjį sportinį atskirtį – gyniau „Masčio“ fabriko futbolo komandos spalvas. Žaidžiau futbolą ir aviacijos mokykloje, pulke, divizijoje.
Baigęs mokyklą, skraidžiau strateginiu bombonešiu TU-4. Paragintas karo viršininkų, 1962 m. pradėjau neakivaizdžiai studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete.
Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas porą kartų lankėsi JAV ir įsitikino, kad laimėti karo neįmanoma – Raudonąją armiją sumažino perpus: iš 6 milijonų liko 3. Už sutaupytus pinigus pradėjo statyti chemijos įmones (dvi iškilo ir Lietuvoje – Jonavoje ir Kėdainiuose), gyvenamuosius namus, vadinamus „chruščiovkomis“.
Visą mūsų diviziją išformavo. Pradėjau dirbti pagal naują specialybę. Dirbau Telšių rajono laikraštyje, nuo 1970 m. iki nepriklausomybės – Šiaulių rajono laikraštyje „Leninietis“ (vėliau „Laikas“), 5 metus dienraštyje „Šiaulių kraštas“. Pusmetį stažavausi dukart Raudonosios vėliavos ordinais apdovanoto Baltijos jūros laivyno laikraščio „Straž Baltiki“ („Baltijos sargybinis“) redakcijoje. Per pastaruosius keletą metų išėjo mano knygelės: „Karas vaiko akimis“, „Admirolo numylėtinis“, „Suliko ir…“, „Žemaičių skausmas“, „Grumsteliu po kojomis“, „Karalienės piratas“, „Mirtis Kuresarėje“.
Šįkart spausdiname naujausią autorius knygą „Žvaigždės Telšių padangėje“.
Romualdas Kryževičius populiarino tinklinį Lietuvoje.
Romantė Kryževičienė išugdė būrį gimnasčių. (Eilutės iš Lietuvos sporto enciklopedijos)
Algimantas Savickis
Naujas mokytojas
Pasibaigė tarpklasinės kvadrato varžybos. Su suolo draugu Cezariu Danyla žengėme į naktį. Dangus tviskėjo nuo žvaigždžių.
„Gal suskaičiuojame!“ – entuziastingai sušuko jis.
„Skubu namo, neliks sriubos. Prie vakarienės stalo tavęs nėra, reiškia – sotus. Viską sušlemš giminaičiai.“
Kita mokslo diena prasidėjo naujiena. Klasės auklėtoja Juana Ivoškaitė (ji taip pat mokė mus istorijos), peržengusi slenkstį, pasakė: „Nuo rytojaus Juozas Krukis mokys jus vokiečių kalbos, o fizinį – naujas pedagogas.“
Į sporto salę įžengė stotingas, juodomis garbanomis pasipuošęs jaunas žmogus (pagal amžių jis nedaug skyrėsi nuo mūsų). Pasisveikino, prisistatė, o po to pasiteiravo: „Pakelkite rankas, kas iš jūsų žaidžia tinklinį?“
Nė viena ranka nepakilo.
„Tai ką žaidžiate?“ – „Krepšinį!“ – sušukome mes choru. – „Tinklinis taip pat gražus žaidimas“, – užbaigė mokytojas.
Už poros dienų mokykloje buvo įkurtos mergaičių ir berniukų tinklinio sekcijos.
Naujas mokytojas Romualdas Kryževičius, 1954 m. baigęs Kauno kūno kultūros institutą, grįžo gimtinėn. Jo mama Plungės gatvėje turėjo medinį namelį.
Žemaitis grįžo ne vienas. Jis parsivežė žmoną Romantę – žinomą Lietuvoje bėgikę, barjerininkę, rekordininkę, čempionę.
Abu pradėjo dirbti Telšių Žemaitės vidurinėje (dabar gimnazijoje) mokykloje.
Mes labai nustebome, kada mūsų bendraklasis Juozas Straupis pirmas užsirašė į tinklinio sekciją. O jam juk puikiai sekėsi krepšinio aikštelėje!
Juozo tėvai Simono Daukanto gatvėje nupirko namą, buvo sodas, erdvus kiemas. Šeimininkas padėjo iškelti krepšinio lentą su lankeliu. Dabar turėjome savo krepšinio aikštelę. Pas Juozuką dažniausiai aš lankydavausi kartu su Cezariu Danyla. Juozas Straupis už mudu buvo aukštesnis. Jis laimėdavo dvikovą prie lentos ir po to – pačias rungtynes. Jau tada supratome, kad mudu krepšininkais neužaugsime. Mūsų kelias kitas, mes – „prerijų šauliai“ – medžiosime žvirblius, varnas…
Visada po kojomis painiodavosi būrys tamsiaakių, tamsiaplaukių garbanių. Kartą Juozapo pasiteiravau: „Iš kur tie vaikai?“ – „Tai mano broliai ir seserys, – atsakė draugas. – Kai gyvenome kaime, visi buvome po vienu stogu.“
To užteko, daugiau nebekamantinėjau.
Tik vėliau sužinojau, kad draugo tėvai – Juozas ir Bronislava Straupiai hitleriniais okupacijos metais išgelbėjo gyvybę dviem dešimtims žydų! Žemaičiams dėkoja visa žydų tauta. Juozo Straupio (vyresniojo) pavardė įrašyta Pasaulio Tautų Teisuolių lentoje Jad Vašem sode, Izraelyje. Juozas ir Bronislava jau iškeliavo Anapilin. Tačiau žmonės nepamiršta jų žygdarbio: Šarnelės kaimo (Žemaičių Kalvarijos apylinkėje, Plungės rajone) gyventojai pagrindinę gatvę pavadino Pasaulio Tautų Teisuolių gatve.
Čempionai
Paskambinau buvusiam klasiokui Juozui Straupiui. Dabar jis gyvena Raudondvaryje, netoli Kauno.
„Malonu tai prisiminti, o dar maloniau būtų, jeigu sugrįžtume į tą laiką. Viską atiduočiau! 1957-aisiais papuoliau (vienintelis iš Telšių) į Lietuvos moksleivių tinklininkų rinktinę. O kitais metais…“ – kalbėjo Juozas.
Tada Telšiuose vyko finalinės tinklininkų (moksleivių) rungtynės. Susitiko Kauno ir Žemaitės vidurinės mokyklos sportininkai. Buvau linijos teisėjas. Girdžiu kaip kauniečių treneris ragina savuosius: „Dvi bažnyčios ir viena gatvė. Kaimas! Medalius galėjo vakar atiduoti Kaune. Kam dar trenktis Žemaitijon. Laimėsime! Privalome laimėti!“
Pirmą setą (labai sunkiai) laimėjo kauniečiai, antrąjį – telšiškiai. Trečiajame buvo kovojama taškas į tašką. Kas laimės tą vienintelį – tas ir nugalės. Kamuolys žemaitukų pusėje. Pakilo treneris Romualdas Kryževičius ir kažką dviem sakiniais pasakė Juozukui…
Kamuolys paduotas: pašokę du kauniečiai, „blokuoja“ tinklą. Straupis nekerta, o leidžia kamuoliui kristi iki tinklo. Ir čia Juozas stumteli kamuolį aslon (šis manevras dešimtis kartų atidirbtas treniruotėse). Šimtai akių seka, kada kamuolys „palies“ parketą. Gal kauniečiai sugebės kamuolį „ištraukti“? Deja!.. Aidi švilpukas. Žemaitukai pelno tašką ir čempionų vardus. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje Žemaitės vidurinės mokyklos tinklininkai pelno nugalėtojų vardą.
Kauniečiams tai buvo smūgis. Į apdovanojimą atėjo tik svečių komandos treneris ir komandos kapitonas. Dauguma vaikinų negalėjo nurimti, verkė.
V. Kryževičius „sulipdė“ ne tik vaikinų, bet ir merginų (tinklininkių) komandą, ir ne vieną. Dabar dėl medalių varžydavosi kelios tinklininkų komandos iš Telšių.
„Dar labiau mes sustiprėjome, kada Kryževičiaus iniciatyva buvo įsteigta trečioji (sporto) vidurinė mokykla. Į ją buvo surinkti geriausi tinklininkai (ir ne tik jie) iš viso rajono,“ – prisiminė Juozas.
Tinklinis J. Straupį lydėjo visą gyvenimą. Baigęs vidurinę, įstojo į Kauno politechnikos institutą. Gynė jos sportines spalvas. Buvo pakviestas žaisti už Kauno rinktinę.
„Mintyse žaidžiu ir dabar. Tik mintyse… Metai daro savo. Man jau per aštuoniasdešimt,“ – sako jis.
Juozą ir jo žmoną Eleonorą pasveikinau su gražiu jubiliejumi – jau sukako 61 metai kai jie kartu.
Ir toliau ženkite koja kojon tuo ilgu gyvenimo keliu!
Mokytojos bėgimas
Vieną rytą, atėjęs į mokyklą, pamačiau skelbimą: „Šiandien 16 valandą mokyklos lengvosios atletikos bėgimo take Lietuvos rekordininkė, čempionė, mokytoja Romantė Kryževičienė bėgs per barjerus. Kviečiame apsilankyti!“
Į renginį atėjo ne tik mokyklos auklėtiniai. Jie atsivedė brolius ir seseris, tėvelius ir senelius. Susirinko būrys žmonių. Tais laikais išeigų nedaug buvo. Vieni tvirtino, kad bėgikė įveiks 60 metrų, kiti – 100 metrų. O mokytoja bėgo 80 metrų. Anksčiau barjerinį bėgimą teko matyti kino žurnale. Koks ten matymas – sekundės švystelėjimas?!
Kryževičienė bėgo žmonių koridoriumi. Išsirinkau vietą prie pat antrojo barjero (kokie 5 metrai nuo jo). Sportininkė ne bėgo, o skriejo it paukštė. Barjerą įveikė padariusi špagatą…
„Norint taip bėgti, turi būti ne tik bėgiku, bet ir gimnastu!“ – smigtelėjo galvoje.
Plojimai, šauksmai. Už pusvalandžio mokytoja dar kartą prabėgo tuos 80 metrų. Tik šį sykį ne taip greitai: tegul žmonės geriau įsižiūri technikos elementus. Patyriau katarsį. Kažkas liko ir genuose…
Po keliolikos metų duktė Nelė ne tik į aukštį šokinėjo, bet ir per barjerus bėgiojo. Treniruotėse pasiekdavo sporto meistrės rezultatą.
Pabučiavo svetima moteris
Kasmet lapkričio 7-osios popietę sportininkai bėgdavo Telšių gatvėmis. Rajoninio laikraščio „Komunizmo švyturys“ redakcija buvo įsteigusi taurę. Bėgime dalyvaudavo iki dvidešimt komandų (reikėjo įveikti dvylika etapų).
Tais metais gyniau savo mokyklos Žemaitės vidurinės garbę. Mano atkarpa buvo vienuolikta – nuo tuometės pieninės Simono Daukanto gatvėje iki banko Turgaus aikštėje. Nei daug, nei mažai – 800 metrų. Pirmas trasoje pasirodė „Masčio“ komandos atstovas, žinomas Žemaitijos sostinės futbolininkas Romas Putra. Jis likusius lenkė 50-čia metrų. Lazdelę perdavė Stasiui Alimui. Aš ją gavau kartu su sportininku iš pedagoginės mokyklos komandos. Mudu bėgome petys į petį. Greitai „sumečiau“, kad iš karto didinti greitį negalima – pritrūksiu kvapo. Suplanavau: greitį didinti palaipsniui, kiekvieną 100-ą metrų įveikti greičiau negu prieš tai nubėgta. Būsimą pedagogą aplenkiau bėgdamas 5-ąjį šimtą metrų. Lazdelę mokytojai Romantei Kryževičienei atnešiau antras. Priešininką buvau aplenkęs per krepšinio aikštelę.
Rajoninio laikraščio redaktorius Adolfas Vaseris padėkojo bėgikams už gražią sporto šventę, įteikė apdovanojimus.
„Antrą vietą ir antro laipsnio diplomą pelnė Žemaitės vidurinės mokyklos komanda. Iš šešiolikos – antri, šaunuoliai moksleiviai! Kviečiu mokytoją Romantę Kryževičienę atsiimti diplomo.“
Mokyklos moksleivių orkestrėlis, vadovaujamas mokytojo Dobrovolskio, trenkė maršą. Aidi šauksmai: „Valio!“, katutės!
„Tu Algimantai, išplėšei tą sidabrą, suk žandą!“ – pasakė komandos kapitonė Romantė Kryževičienė.
Tada – pirmą kartą gyvenime mane pabučiavo ne mama, o svetima moteris.
Antroji mama
Žengiu Ežero gatve. Tuoj už Dobrovolskių namo suku dešinėn. Jau matosi sinagoga. Sovietai jos paskirtį pakeitė. Dabar čia sporto salė. Mankštinasi boksininkai, imtynininkai, sunkumų kilnotojai, gimnastės. Romantę Kryževičienę visada matau mergaičių būryje. Kaip jos surado jus?
„Ne jos mane, o aš – jas. Varstau darželių, mokyklų duris. Dalyvauju fizinio lavinimo pamokose, tautinių šokių repeticijose. Kuri „užkliūva“ – tą kviečiu į meninės gimnastikos pratybas. Neužtenka kartą, kitą pastipinėti, tai daugelio metų darbas. Ne visos ištveria. O kurios nugali save – tampa pavyzdžiu.“
Kai trenerės auklėtinės eina Telšių gatve – atsisuka pasižiūrėti kas „per asaba praplaukė“ ne tik vyrai, bet ir moterys. Eisena, laikysena iš moterų būrio išskirčiau tik balerinas ir gimnastes.
Dirbdama Telšiuose, Romantė Kryževičienė išugdė septynias gimnastes SSRS sporto meistres.
„Tik vakar grįžome iš Latvijos. Tris dienas svečiavomės Rygoje. Dalyvavome miesto mero taurės varžybose. Mergaitės pasirodė puikiai: mero taurę parvežėme į Telšius. Seserys Achmedzijanovos ir Vanda Berenytė laimėjo visas prizines vietas. Apdovanotos buvo visos gimnastės ir jų trenerė. Dovanų gavome Latvijos pramonės naujieną – po portatyvinį radijo aparatą „VEF-12“, – džiaugėsi Romantė.
Mergaičių dažnai paklausdavau, kas jums trenerė? Visada girdėdavau tuos pačius žodžius: „Antroji mama! Kai susergame, ji labiau rūpinasi nei gydytoja. Jeigu Telšiuose nėra vaistų, tuoj skambina į Kauną, Vilnių, Rygą. Pati ir parveža.“
Išvažinėjo gimnastės į kitus miestus, respublikas. Bet kai joms sunku – skuba į Telšius, pas trenerę. Dažna problema: tekėti ar dar laukti?
„Jei neplanuojate „pirkti“ vaikelio – patarčiau dar padraugauti. Draugystė tarp vyro ir moters – gražiausias gyvenimo etapas,“ – sakydavo Romantė Kryževičienė.
Aštuntajame dešimtmetyje jau gyvenau Šiauliuose. Mama liko Žemaitijos sostinėje. Ją dažnai lankydavau. Kartą sakau: „Eisime į koncertą. Dainuos jūsų numylėtinė Nijolė Tallat-Kelpšaitė.“
Po koncerto (buvo jau naktis) žengiame Respublikos gatve. Mums po kojomis – du sieksniai žvaigždžių. Tačiau skliaute jų mažiau, jeigu lygintume su prieš šešiolika metų matytų, kada su Cezariu ruošėmės jas suskaičiuoti.
Išretėjo ir žvaigždės Telšių padangėje. Kodėl? Romualdas ir Romantė Kryževičiai susilaukė sūnaus. Treneris pravėrė rajono vadovo kabineto duris, nuėjo prašyti buto. Jam buvo atsakyta. „Šį penkmetį nė vienas pedagogas negaus buto!“ – išgirdo tada.
Kryževičiai buto dairytis ėmėsi kituose miestuose. Panevėžiečiai jiems pasiūlė trijų kambarių butą ką tik pastatytame name ir direktoriaus kėdę Panevėžio sporto mokykloje…
Tuo pačiu metu Telšius paliko daugiau mokytojų, inžinierių, gydytojų…
Kaip mano senelis Kazimieras sakydavo: „Užruko Telšiams“! Daugiau nė karto Žemaitės vidurinės mokyklos tinklininkai nepasipuošė medaliais, nepadaugėjo gimnasčių sporto meistrių.
Leave a Reply