Apie šiandienos kultūrinį gyvenimą, bendrų sąlyčio taškų su visuomene paiešką, formuojant kultūros politiką, taip pat šio svarbaus sektoriaus pokyčius, kalbamės su kultūros viceministre Ingrida Veliute.
Algirdas Dačkevičius
– Ką Jums reiškia gimtasis miestas Telšiai? Kaip vertintumėte Žemaitijos sostinės kultūrinį gyvenimą plačiąja šios sąvokos prasme?
– Įsisukusi į nesibaigiančią didžiųjų miestų rutiną ir matydama, kaip ištįsusiuose kamščiuose dingsta savaitės ir mėnesiai, kartais su pavydu žiūriu į ramų mažesnių miestų ir miestelių gyvenimą, kur viskas šalia, kur gerokai stipresnis bendruomeninis gyvenimas, kuriuose, be vietos menininkų, neretai atkeliauja ir tie patys didmiesčių kūrėjai. Tiesą sakant, net šiek tiek pavydžiu to mikroklimato ir vietos dvasios, kuri Telšiuose ryškėja kiekvienais metais, todėl grįžusi namo ar stebėdama medijose, džiaugiuosi kiekviena nauja kokybiška kultūrine iniciatyva, ypač, kai išryškinamas žemaitiškas paprastumas.
– Į kultūros viceministrės pareigas atėjote antrą kartą. Kaip vertinate Lietuvos kultūros politikos prioritetus per pastaruosius kelerius metus? Ar matote reikalingus pokyčius šioje srityje?
– Man patinka kurti įvairius strateginius planus ir programuoti darbus, kurie iš lėto, bet integruojasi į kultūros paveldo politiką. Ministro kvietimas į Kultūros ministeriją buvo visai netikėtas, o kolegų rekomendacijos iš kultūros sektoriaus ir Prezidentūros įpareigojo atiduoti dar ketverius metus kultūros politikai formuoti. Per pastaruosius metus buvo įgyvendinta nemažai mano pačios suplanuotų dalykų, paveldo sistema šiek tiek gryninasi ir jei pavyks su bendruomene rasti konsensusą dėl įstatyminių pokyčių, pradėsime skaidresnį ir aiškesnį paveldo apsaugos etapą. Laikas pagaliau pereiti prie socialiai atsakingos paveldosaugos, kai savanoriškas indėlis į lietuviškos, o jei norite ir žemaitiškos tapatybės ir palikimo išsaugojimą, bus visų mūsų pareiga. Nebeužtenka paveldą aktualizuoti, laikas juo sąžiningai rūpintis, todėl pokyčių tikrai reikės. Juk Skandinavijoje irgi nėra nieko stebuklingo, ten tiesiog kiekvienas atsakingai ir pagal taisykles prižiūri istorinę architektūrą. Laikas suprasti mus supančios aplinkos vertę.
– Ar Lietuva turi aiškią kultūros politikos strategiją, kuri būtų tvari ir galėtų atsispindėti tiek švietimo, tiek ekonomikos, tiek socialinių klausimų srityse?
– Man teko šiek tiek rengti Lietuvos kultūros politikos strategiją „Kultūra 2030“, ten tikrai įdėta daug širdies ir esminiai dalykai vis dar aktualūs. Apie kultūrą užsimenama ir „Lietuva 2050“. Dabar esame numatę rengti Nacionalinę kultūros darbotvarkę, tad kultūros politikoje strategija visuomet yra. Tarpinstitucinės programos, kurios apimtų kultūrą ir švietimą (pavyzdžiui, kultūros pasas) arba kultūros paveldo skaitmenizavimą, skaitmeninio kuruoto turinio kūrimą kartu su Ekonomikos ir inovacijų ministerija (pavyzdžiui, būsima e-kultūra platforma) tikrai egzistuoja. Vienos sėkmingesnės, kitos ne taip pavykusios, bet dialogas su kolegomis tiek iš kitų ministerijų, tiek Vyriausybės kanceliarijos, Seimo ar Prezidentūros, visuomet veda link platesnių tikslų ir horizontų, o dažnai projektai įgyvendinami dėl iniciatyvių specialistų. Tuo tarpu tvarumas gana trapus dalykas, karas Ukrainoje kasdien rodo, kokie esame pažeidžiami, tad tik bendradarbiaudami tarpusavyje, galime apsaugoti save ir kultūrą. Todėl tęstinė strategija tiesiog būtina.
– Kokie, Jūsų nuomone, yra pagrindiniai kultūros politikos tikslai Lietuvoje artimiausiais ateinančiais metais, ir kaip jie atspindi visuomenės poreikius?
– Geriausiai artimiausių metų kultūros politikos tikslai Lietuvoje atsispindi XIX Vyriausybės programoje, o netrukus pradėsime Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano derinimą su visuomene ir susitiksime su dešimtimis kolegų iš viso kultūros sektoriaus. Tad prie šio proceso gali prisidėti kiekvienas norintis, nes kuriame pasitardami su kultūros bendruomene ir ieškodami bendrų sąlyčio taškų. Jei tik visuomenė aktyvi, mes pasiruošę įveikti kalnus pastabų ir išsigryninę prioritetus, toliau dirbti.
– Kokią rolę kultūros politika turėtų vaidinti stiprinant nacionalinę kultūrinę tapatybę, ypač globalizacijos kontekste?
– Šios vyriausybės programoje didelis dėmesys skiriamas kultūrinei tapatybei puoselėti, tačiau juk kiekvienas suprantame, kad viso ko pradžia yra šeima, namų aplinka, mūsų pačių elgesys su būsima karta, todėl nereikėtų permesti ar juo labiau ieškoti kaltų tarp politikų, jog kažkas nevyksta. Jeigu stengiamės ir kasdien bent kartą pagalvojame apie geresnę Lietuvą, globalizacija nekels grėsmės. Juk nesvarbu, kurioje šalyje ir ant kurios viršūnės mūsų vaikai iškels trispalvę, svarbu, kad širdyje puoselėtų norą ją iškelti. Grįžtant prie Vyriausybės programos, ganėtinai daug dėmesio skirta lietuvių kalbai, istorinei atminčiai, kultūrinei tapatybei puoselėti. Klausimai atrodo gal net kiek nuobodoki, tačiau priemonės gali būti net labai inovatyvios.
– Kiek svarbus yra dialogas tarp kultūros institucijų, kūrėjų, akademinės bendruomenės ir valstybės institucijų, kuriant ir įgyvendinant kultūros politiką?
– Dialogas yra vienintelis būdas kokybiškiems rezultatams pasiekti. Geriausios idėjos ateina skirtingiems sektoriams suvienodinus matymą ir supratimą. Pastaruosius keletą metų teko nemažai dirbti su informacinių sistemų ekspertais, kuriuos vis kalbindavau nueiti kartu į įvairias parodas ar muziejus. Kaip kultūros darbuotojai kasdien atranda kažką naujo dirbtinio intelekto programose, lygiai taip pat IT profesionalai gali atrasti neįtikėtinų stebuklų, pvz., kad miestų planavimas užgimė archyviniuose popieriniuose planuose, kurie braižyti rankomis ir kurių negali nei padidinti, nei sumažinti. Todėl aš visada ne tik už tarpsektorinį dialogą, bet ir už naujų profesionalų įtraukimą į politikos formavimą.
– Kokius pagrindinius iššūkius šiuo metu patiria Lietuvos paveldosauga, ir kokie yra svarbiausi jos prioritetai?
– Kaip jau minėjau – per ateinančius metus skatinsime socialiai atsakingą paveldosaugą, nes investicijų apetito negali apriboti draudimais ar baudomis, senamiesčių ir saugomų vietovių patrauklumas toks didelis, kad baudos čia nepadeda. Kompetencijų kėlimas ugdant su paveldu dirbančius specialistus, visuomeninio intereso gynimas, paveldo bendruomenių skatinimas ir, žinoma, skaitmenizavimas, skaitmeninio turinio kūrimas ir svarbiausių valstybės objektų išsaugojimas bet kokiomis sąlygomis, kad nebūtų net iliuzijos, jog priešas, mūsų pačių skaičiaus mažėjimas ar globalizacija gali užgesinti lietuvišką tapatybę.
– Kokia yra skaitmeninių technologijų ir inovacijų įtaka Lietuvos kultūrai? Kaip šios technologijos gali padėti išsaugoti ir skleisti kultūros paveldą?
– Naująsias technologijas darosi sunku vadinti naujosiomis, nes jos yra mūsų kasdienybės pagrindas – sveikatos, transporto, kultūros, administravimo sektoriuose. Turbūt retas iš mūsų pamena, kada paskutinį kartą ėjo atsiimti atlyginimo pas kasininkę arba ranka pildė kokį nors prašymą. Tačiau aš visada už kombinuotą simbiozę, nes inovacijos turi būti įrankis, padėti žmonėms ir palengvinti mechaninius pasikartojančius procesus, nustebinti kūrybinės laisvės galimybėmis, apsaugoti skenuojant 3D technologijomis, bet tikslus turime kelti mes patys ir suprasti, kad paveldas, ypač nematerialus, negali būti kaupiamas tik kompiuteriuose, tradicijas ir tapatybę privalome išsaugoti mes patys.
Ir pabaigai mano labai mėgstama James Norbury posakis: „Svarbiausia – ne kelionė ar tikslas, o bendrakeleiviai“. Tad kviečiu visus būti mūsų bendrakeleiviais ir kūrybiškai dirbti – vardan TOS!
– Ačiū už pokalbį.
Leave a Reply