Iš knygos „Žvaigždės Telšių padangėje“
Antanas Savickis
Pavasarį paskambino „Kalvotosios Žemaitijos“ – Telšių laikraščio redaktorius Steponas Algirdas Dačkevičius: „Gal prisimintumėte metus, kai dirbote „Komunizmo švyturio“ laikraščio redakcijoje?“
O aš į tai: „Yra Povilas Maksimovas, Vladas Kirkilionis, Justina Baltuonienė. Jie daugiau galėtų papasakoti.“
„Deja, – sako redaktorius, – visi jie iškeliavo Anapilin. Vienintelis gyvas – Jūs!“
Pažadėjau parašyti. Kaip pavyko? Jūs įvertinsite.
1965-aisiais Telšių rajoninio laikraščio „Komunizmo švyturys“ redakciją paliko geriausias jo žurnalistas Algirdas Kazragis. Susirgo. Dabar gyveno iš pašalpos. Į jo vietą priėmė mane. Tuo metu neakivaizdžiai studijavau Vilniaus universitete žurnalistiką. Žodžiu, iškeitė grynuolį į pakelės akmenėlį, kurį reikėjo šlifuoti ir šlifuoti.
Tuometis rajoninis laikraštis buvo skirtas kaimo auditorijai. 80 procentų straipsnių – tai pasakojimai apie kolūkius, žemės ūkio darbus, jo žmones. Straipsnius ruošdavo du žurnalistai: Povilas Maksimovas (jis šefavo Telšių zoną) ir Vladas Kirkilionis (rūpinosi Varnių kraštu). Tai buvo darbštūs, išradingi vyrai. Į jų veiklą redaktorius Adolfas Vaseris beveik nesikišdavo. „Kaimiečiai“ (taip mes juos vadinome) patys planuodavo savo darbą.
Kentėjo telšiškiai. Išėjus Algirdui Kazragiui, kuris daug rašė įvairiais klausimais, laikraštis tapo dar pilkesnis. Miesto gyvenimą nušviesdavo kelios informacijos apie sportą. Nors Telšiai buvo pramoniniai: „Masčio“ fabrike dirbo 5000 žmonių, skaičiavimo mašinų gamykloje 2000. Kur dar skaitlingas autoįmonės kolektyvas, statybinės organizacijos…
Temos apie miestą pačios „prašyte prašėsi“ į puslapį. Rajone (ir ypač mieste) dirbo gabūs sporto treneriai: Žemaitės vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojai vyras ir žmona Kryževičiai (Romantė ruošė gimnastes – pirmos sporto meistrėmis tapo seserys Achmedzijanovos; Romualdas – treniravo jaunuosius tinklininkus), Antanas Šinkūnas globojo krepšininkus, Vytautas Giedraitis ir Mindaugas Sabeckis – futbolininkus. Buvo galima pasakoti ir pasakoti apie jų darbą. Deja, partijos rajono komitetui tai nerūpėjo. Jiems svarbiausia buvo grūdų tonos, pieno kibirai… Už juos galėjai pelnyti medalį, paaukštinimą.
Antrą darbo dieną į mūsų kabinetą atėjo redaktorius Adolfas Vaseris ir ant mano stalo padėjo fotoaparatą „Zenit 3M“.
„Poviliukas su Vladeliu patars, padės, jeigu ko nesuprasi. Puslapiuose labai mažai nuotraukų. Padėtį reikia taisyti“, – pasakė jis.
Juostai ryškinti buvo naudojami vieni chemikalai, nuotraukoms spausti – kiti. Ypač svarbus buvo temperatūrų režimas. Visas tas plonybes išaiškino bendradarbiai.
„Užsirašyk! Gali pamiršti“, – mokė P.Maksimovas.
Darbo diena prasitęsė iki vidurnakčio. Pamenu, būdavo parbėgu namo (redakcija buvo už gero puskilometrio – buvusiame vienuolyne), užvalgau ir vėl skubu į Spaudos gatvę Nr. 4.
Už mėnesio išspausdinome pirmąją mano nuotrauką iš „Masčio“ fabriko. Jos padažnėjo ir iš kitų kolektyvų.
Kai atėjau į redakciją – čia jau dirbo Mykolas Ladyga. Jeigu jis būtų valdęs lėktuvą, tai rašyčiau – žurnalistikos asas. Geriausias „Tiesos“ apybraižininkas. Kaip jis pateko į Žemaitijos sostinę? Veteranas dirbo dienraščio „Tiesa“ korespondentu Žemaitijos zonai. Gyveno Telšiuose. Nukentėjo – per gerą širdį: papietavo kaime, per pietus pakilnojo taurelę… Po to Mykolą parvežė ne į namus, o išsodino iš mašinėlės prie geležinkelio stoties. Eidamas namo, žurnalistas „užkliuvo už jurgino“ ir suklupo gėlyne (prie geležinkelio stoties durų). Užmigo. Mykolas Ladyga turėjo „gerų draugų“. Tie nufotografavo, o nuotrauką nusiuntė į Vilnių Zimanui, „Tiesos“ redaktoriui. Mykolą atleido iš darbo.
Nebuvo jis „kruvinas“ pijokas. Tuo greitai įsitikinau per Gegužės 1-osios šventes. Pietų susirinko visi darbuotojai su antromis pusėmis (kurie jas turėjo). Mykolas, matau, per visą vakarą nė karto nepakėlė taurelės. Povilui sakau: kaip tai suprasti? Atseit – pijokų pijokas, o degtinės neragauja.
„Sulauksi! Ateis „juodosios dienos“, mauks savaitę.“
Kiekviename darbe lėmė patirtis. Kol paruošdavau žinučių rinkinį, užtrukdavau pusdienį. Mykolas – valandą. Dirbdamas Telšiuose, jis neparašė nė vienos („Tiesos“ lygio) apybraižos. Jis jautėsi nuskriaustas, neteisingai pažemintas.
Adolfas Vaseris „Komunizmo švyturio“ redakcijos kolektyvui vadovavo 1960-1984 metais. Tokio gero žmogaus-vadovo daugiau gyvenime nesutikau. Mes gyvenome tame pačiame name: Telšiuose, kampiniame Kęstučio-Birutės gatvių mūre. Tame pačiame narvelyje, tame pačiame trečiame aukšte. Mūsų butų durys buvo greta. Gamta, o gal likimas buvo nuskriaudęs kaimyną, jis neturėjo vienos kojos, vaikščiojo su protezu. Pasak mamos, redaktorius buvo „po žmonos padu“. Jis su žmona augino dukrą, kartu gyveno uošvienė.
Jeigu Vaserienė nešaukdavo ant dukros, tai „laidė gerklę“ ant mamos, jeigu ne ant jos – tai ant vyro. Namo moterys vengė jos (o gal ir viso miestelio). Kaimynas stengdavosi kuo trumpiau būti namuose. Redaktorius pasirašinėdavo laikraščio puslapius, o koridoriuje jau laukdavo vairuotojas Stasys (mano bendrapavardis) su pundu meškerių glėbyje. Abu sėsdavo į baltą „Volgą“ (tokią mašiną turėjo redakcija) ir išlėkdavo žuvelių vilioti. Rudenį – grybavimas. Stasys tempia krepšį (jiedu žinojo grybingiausius miškus), prirenka pilną (su kaupu) krepšelį, neša mašinon. „Kalnus“ baravykų, raudonviršių, kitokių grybų parveždavo šefas į namus. Motinėlė juos per dienas ir naktis valydavo, plaudavo, sūdydavo, marinuodavo, šaldydavo.
Redaktorius prasižengusių darbuotojų stengdavosi nebausti, o apsiribodavo pasikalbėjimu.
Vyrus „sutempdavo“ atsakingoji sekretorė Justina Baltuonienė. Ji buvo gabi, darbšti, pareiginga. To paties reikalavo ir iš kitų. Justina ruošdavo moterų puslapius: rašė apie Tryškių, Luokės, Žarėnų moterų kolektyvus. „Galvą guldydavo“ už teisybę.
Čia paminėsiu vieną įvykį. Vakare į buto duris paskambino. Praveriu – ant slenksčio Giniotis. Su juo pažįstamas nuo tų laikų, kai „Masčio“ fabrike su semtuvu seikėjau akmens anglis, durpes.
„Tik jūs, tik spauda gali man padėti, – pasisveikinęs pasakė svečias. – Jau dešimtį metų dirbu „Rajkoopsąjungoje“ kroviku. Visą tą laiką esu sąrašuose butui gauti, esu pirmas. Vakar mūsų organizacijai skyrė butą, o jį atidavė vyriausiajai buhalterei, kuri jokiuose sąrašuose nebuvo. Paskambinau broliui į Vilnių (buvo garsus šokėjas), jis turi draugų Partijos centro komitete. Anų vyrų nuomonė viena: „Jeigu apie šį konfliktą parašys rajono laikraštis, mes tą butą išplėšime!“
Giniočiui pasakiau, kad rytoj papasakosiu kolektyvui. Kaip jis nuspręs, taip ir bus.
Rytą žengiu pas Justiną ir viską iškloju.
„Orai palankūs… Rytoj redaktorius išvažiuoja į Vilnių, į pasitarimą, nebus tris dienas (visas kolektyvas ne tik gerbia Vaserį, bet ir saugo, kad nuo jo galvos ir plaukas nenukristų), rašyk! Išspausdinsime!“
Redaktoriaus pavaduotojas Bronius Vainoras neišdrįso laikraščio pasirašyti. Pasirašė… atsakingoji sekretorė Justina Baltuonienė.
Kitą dieną redakcija priminė gaisrinę. Telefonai netilo. Skaitytojai mus sveikino ir dėkojo. Man paskambino „Masčio“ fabriko profsąjunginės organizacijos pirmininkas: „Raudonieji bašibuzukai (Vidurinės Azijos terminologija – kunigaikštukai) gali keršyti.“
Ką iš artojo gali paimti? Medines klumpes? Turguje nusipirksiu kitas. Išmes iš darbo? Sugrįšiu į fabriką! Ar priimsite?
„Visada!“ – paskatino.
Giniotis su laikraščiu išlėkė pas brolį į Vilnių.
Už dviejų parų į posėdį Centro komitete iškvietė Partijos rajono komiteto sekretorių, atsakingą už pramonę ir teisingą butų skirstymą. Ten – Vilniuje kalba buvo trumpa: sekretoriui užrašė papeikimą ir nutarė: pastačius Telšiuose kitą namą, Giniočiui pirmam skirti butą.
Pirmadienį, tik redaktorius atėjo į darbą, jam skambina iš Partijos rajono komiteto, kviečia. Kai jis grįžo, Justina pasiteiravo: „Ką ponai pasakė?“ – „Liepė kolektyve sustiprinti drausmę!“
Buvo praėjęs dešimtmetis, o gal ir daugiau gyvenau ir dirbau Šiauliuose. Mama liko Telšiuose, ją dažnai lankydavau. Tą šeštadienio rytą žengiu Respublikos gatve, palei akmeninę sieną, skubu į spaudos kioską. Kitoje gatvės pusėje – Giniotis su šeima žengia. Pereina į manąją ir sako paauglėms dukroms: „Pabučiuokite šį vaikiną. Tai jis mums „išplėšė“ butą!“
Ir metams prabėgus, malonu prisiminti gerus darbus.
Žurnalistas Algirdas Kazragis redakcijoje nebedirbo, bet priklausė mūsų partinei organizacijai. Po diskusijų kolegą visada palydėdavau iki namų, gyveno jis geležinkelio stoties rajone. Tuos porą kilometrų įveikdavome diskutuodami. Pamenu, po susirinkimo, kuriame svarstėme komunisto etikos klausimus, Kazragis pasakė: „Jeigu ateitų amerikiečiai ir mūsų sekretoriams, direktoriams pasakytų: „Sumetate raudonas knygeles į kampą – liekate savo postuose!“ – visi sumestų!“
Algirdas jau tada, septintajame dešimtmetyje, tiksliai numatė įvykius, kaip žmonės sako: pataikė ne kakton, bet į akį. Devyniasdešimtieji parodė. Ir dabar… vadai ir vadukai rūpinasi ne Lietuva, jo žmonėmis, o „auksiniais taleriais“ banke. Baigia sunykti Didžiojo Vytauto Lietuva.
Su Algirdu Kazragiu aptardavome ir kitas temas. Jis pastebėjo: „Visai nerašome apie šeimą, jos problemas. Net Kristus yra pastebėjęs: „Skilęs namas neilgai tvers!“ Tuos pačius žodžius galima pasakyti apie partiją, valstybę, šeimą.
Boleslovas paliko Verutę su trimis dukterimis ir išėjo gyventi pas kitą – jauną, nė karto netekėjusią, nė karto negimdžiusią. Žemaitis neapskaičiavo savo jėgų. Naujoji draugė reikalavo meilės ne tik naktį, bet ir dieną… ir ne kartą! Boleslovas neišlaikė tokios įtampos, grįžo pas pirmąją žmoną. Verutės paklausiau: „Tokią nuodėmę atleidote, bučiavo jūsų rankas, kojas?“
Pažiūrėjo į akis ir pasakė: „Visų pirma nei kojų, nei rankų nebučiavo. O ką daryti? Mergaitėms reikia tėvo! Antra, į žmonas manęs niekas neims – našlė su trimis vaikais. Laikas užgydys žaizdas.“
„Ramybės jūsų šeimai! Kiek protingų moterų, o mes apie jas nerašome!“ – pabaigė Algirdas Kazragis.
Čia jis dar papasakojo anekdotą-pasaką: „Kada vyras be moters išgyvena 10 metų, jis tampa vienuoliu. O kampas, kambarys, butas, namas, kur gyveno – cele. Ką privalo padaryti moteris, aplankydama jį?“ – „Persižegnoti…“, – sakau aš. – „To maža. Ji privalo nusivilkti marškinius… Gal ir mudu užsirašome į vienuolius?“ – „Nepriims, nes prie mūsų kojų pririšti akmenys… turime žmonas.“
Abu skaniai pasijuokėme. Visada būdavo malonu su kolega bendrauti.
O dabar mano anekdotas: „Gydytojas: „Sumenkote! Per pusmetį netekote dešimties kilogramų!“
Ligonis: „Rytoj būsiu dar lengvesnis!“
Gydytojas: „Kodėl?“
Ligonis: „Trauks dantį!“
Cha cha cha…
Algirdas Kazragis ruošė pasakojimą apie rajoną. Nespėjo knygos baigti… Vieną rytą į kabinetą atėjęs redaktorius sako: „Mirė Kazragis, šarvosime politinio švietimo namuose (buvo nedidelė salė) Kalno gatvėje. Į Plungės gatvę važiuosime karsto, po to – į ligoninę. Gal galėsite padėti?“ – jau kreipėsi į mane.
„Visada!“
Prieš darydamas posūkį į kairę, link konservų fabriko, o po to link ligoninės, sunkvežimis sustojo. Išsiropštė redaktorius. Nesusilaikiau, pasiteiravau: „Kur?“ – „Liksite dviese tik su Povilu! Negaliu mirusių matyt.“ – „Per visą miestą… kol pareisite labai pavargsite.“ – „Pasisėdėdamas, pailsėdamas…“ – ir nuėjo.
Algirdas Kazragis gulėjo lovoje aprengtas. Nežinotum, tai pagalvotum, kad miega. Nesirgęs, mirė staiga. Trombas užkišo kraujagyslę.
Nabašniką iš lovos reikia iškelti, paguldyti ant neštuvų ir iš antro aukšto nuboginti į kiemą. Ten, kur automašina, karstas.
Medicinos sesutė paėmė už galvos, aš pakišau rankas po liemeniu, kažkas turi prilaikyti kojas. Povilas Maksimovas stovi prie durų išblyškęs, ir nė iš vietos. Sesutė jau piktai: „Kartu vaikščiojote pas panas, o dabar bijote net už kojų palaikyti!“
Pajudėjome!
Kieme buvo lengviau. Vasara, šilta, daug ligonių vaikštinėja po erdvų kiemą. Jie padėjo karstą į automašiną įkelti.
Kiek to važiavimo – geras puskilometris. Šarvojimo vieta jau paruošta. Tik karstą įnešėme, viršų nuėmėme, žvakes uždegėme. Su praktikantu Juozu privalėjome per naktį prie nabašninko budėti (redakcijos kolektyvas pasiskirstė darbais ir rūpesčiais).
Juozas sako: „Iš gimdymo namų sugrįžo žmona. Dabar mes trise: turime dukrą. Marytė viena, jai reikia padėti…“ – aš jam neprieštaravau. – „Ko stypsai, varyk namo. Pabūsiu vienas.“
Už kokios valandos iš Vilniaus atvažiavo Algio sesuo, žinoma artistė Doloresa Kazragytė su teta. Sėdime, matau, kad mergaitės knapso nosimis. Sakau: „Rytoj jums sunki diena, eikite namo, gerai pailsėkite“.
O Doloresa: „Ar vienas nebijosite?“ – „Ko?!“
Išėjo. Prie numirėlių pripratęs iš mažens: Varšuvos gete mūsų (nuo metų iki devynerių) buvo penki šimtai. Prižiūrėjo trys moterys. Beveik kasdien mirdavo po kelis vaikus. Toje pačioje patalpoje juos paguldydavo į lovą, užklodavo paklode (kol vakare tėvai grįš iš darbo), o šalia… mes žaisdavome.
Kaip suvaldyti tokį būrį vaikų? Kažkas auklėms „pakišo mintį“ mokyti mus abėcėlės. Pastatė mokyklinę lentą, užrašo raidę „A“. Vyresnieji vaikai deklamuoja eilėraščius, kurie prasideda raide „A“, pasakoja pasakas… Likusieji tą raidę kreidele rašo ant grindų (jos cementinės), triname, vėl rašome…
Kai grįžome Lietuvon, mama seneliui sako: „Algiukas išmoko lenkiškai ne tik kalbėti, bet ir rašyti, skaityti!“ – „Nereikia mums lenkų kalbos! Su kuo Telšiuose kalbės lenkiškai? Gyvena tik viena daržininko šeima. Rusų kalbą reikia mokytis!“ – pasakė jis.
Už poros dienų parnešė knygą „Azbuka“. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuvaičiai mokėsi iš jos rusų kalbos.
Kai 1944-aisiais į Žemaitiją sugrįžo slavų kalba, kalbėjau rusiškai be akcento. Kariškiai stebėdavosi: „Lietuvis, o beria… it žirnius į sieną. Kas išmokė?“
Atsakydavau, kad senelis.
Kai senelis mirė (gyveno antrame aukšte, laiptai siauručiai, su karstu nenuneši), pasiūliau: paguldome ant paklodės ir išnešame! Kiti nesutiko (matyt, nenorėjo nabašninko čiupinėti). Tada paėmiau senelį į glėbį ir, išnešęs į kiemą paguldžiau į karstą.
Kaimynas Varėjus, tai matydamas, pasakė: „Uij, Algi, koks tu šaunuolis!“
Gyvenime ne kartą teko miegoti apsikabinus karstą.
Kariuomenėje įpratau naktimis budėti. Jau ima snūda. Apeinu Algirdą Kazragį, nukarpau žvakes, išeinu į verandą (kitoje gatvės pusėje nedidelis parkelis), klausausi medžių šnaresio.
Juozas išėjo dirbti į „Masčio“ fabriką, mokytis šaltkalvio amato. Baigęs mokslus, dirbs pameistriu, remontuos siuvimo mašinas. Į jo vietą atėjo Vytautas. Vidutinybė! Svarbiausia – nesistengia tobulėti. Tai pavaduotojo kadras. Jau nuo pietų mūsų šaunioji trijulė (ateidavo spaustuvės vadovas) aptarinėdavo, kur šiandieną vakare važiuos, kokį „ugninį vandenį“ ragaus. Kartą rytą, atėjęs į darbą, jau radau Vytautą. Jis vaikštinėjo po kabinetą, kaire ranka prilaikydamas dešinę – vienas pirštas buvo storesnis už čiurną. „Kur taip jį „nupenėjai“? – „Norėjome gyvatę į butelį įkišti. Tai ji ir cvaktelėjo. Tuoj einu į polikliniką“, – atsakė kolega.
Suaugę vyrai, žurnalistai apsvaigę nuo degtinės, gaudo gyvates. Nesolidu.
1968-aisiais baigiau universitetą. Kolektyvas padovanojo knygą „Žurnalistikos enciklopedija.“ Tai buvusių mano dėstytojų darbas.
Darbštumu, pareigingumu skyrėsi Staselė. Ji tvarkė redakcijos finansus. Ir ne tik rublius skaičiavo, bet ir mašinėle spausdino. Kada susirgdavo korektorė – rūpinosi korektūra. Jeigu visas kolektyvas būtų buvęs toks stropus, tai laikraštis būtų garsėjęs Lietuvoje. Deja, vieniems rūpėjo stikliukas, kitiems – gyvatės, tretiems – sijonai. Šiai grupei priklausiau ir aš… Per sijoną buvau priverstas palikti kolektyvą. 1969-ųjų vasarą išvykau gyventi ir dirbti į Šiaulius.
Vieni gyvenimo klaidas taiso mėnesį, kiti – metus, treti iš duobės ropščiasi, kol mina žemelę. Jie per Šatriją nemato jūros. Te padeda jiems Dievas!
