Iš knygos „Žvaigždės Telšių padangėje“
Antanas Savickis
1933-iais metais Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu. Fašistai pradėjo persekioti kitų tautybių žmones, ypač kentėjo žydai. Prasidėjo griūtis: iš šalies bėgo bankininkai, fabrikantai, universitetai ir institutai liko be profesūros. Vokietiją paliko pasaulinio lygio mokslininkai: chemikai, fizikai, matematikai. Ir ne tik jie. Pamenu senelį Kazimierą Galdiką, kuris sakydavo, kad geriausi gydytojai, laikrodininkai, siuvėjai – žydai. Toks pat vaizdas buvo ir Vokietijoje. Žmonės kėlėsi gyventi į Šveicariją, Švediją, Angliją. Didžiausia dalis išplaukė į JAV. Pasaulinio lygio mokslininkas Albertas Einšteinas kreipėsi į Amerikos vyriausybę: „Mes – viso pasaulio žydai sukursime naują ginklą, kuris gins ir jus, ir mus…“. JAV vyriausybė siūlymą priėmė. Žydai mokslininkai pradėjo dirbti. Mes žinome, kuo šis procesas baigėsi. Žydai atominę bombą padarė ne tik Amerikai, bet ir Sovietų Sąjungai, naujai savo tėvynei Izraeliui!
Kada tai prasidėjo? Pasak žinomo matematiko, akademiko Levo Landau, 1946 metais, kada Josifas Stalinas pasirašė įstatymą apie pirmojo atominio reaktoriaus „A1“ statybą fabriko Nr. 817 („Majak“) teritorijoje (Pietinis Uralas). Kas statė? Žinoma – kaliniai! Likimo draugai iš kitų objektų pavydėjo statybininkams, plušėjusiems objekte „A1“. Jie buvo geriau aprengti, kasdien valgė „košę su taukais“. Vyrai dirbo trimis pamainomis, dirbo sparčiai. Reaktorius buvo paleistas 1948-ųjų birželio 19 dieną. Kombinate Nr. 817 dirbo 1300 žmonių. Jie gavo didesnius atlyginimus, turėjo ilgesnes atostogas, papildomas maisto korteles. Jiems suteikdavo paskolas (3000 rublių) karvei įsigyti.
Įmonės moksliniu vadovu paskirtas akademikas Igoris Kurčiatovas. Į vieną kumštį surinko specialistus iš visos šalies. Reikėjo ne tik sumontuoti ne tik sudėtingus įrengimus, bet ir sukurti naujus. Išbandyti… Čia prasidėjo problemos. Didžiausia iš jų – radiacija, apie kurią mažai žinota, viską reikėjo išbandyti. O ji „neskirstė“ – eilinis tu ar akademikas. Sukaupi kelis šimtų rentgenų ir keliauji į kitą pasaulį.
Kombinato vadovams: akademikui Igoriui Kurčiatovui buvo draudžiama eiti į tas patalpas, kur buvo padidėjusi spinduliuotė. Įvykdavo avarija (buvo ne viena) ir vadovai pirmi puldavo jos šalinti. Gal todėl I. Kurčiatovas taip trumpai gyveno.
Nauja išaušusi diena „pagimdydavo“ naujas problemas. Vienai bombai pagaminti reikėjo šešių kilogramų urano, tiek neturėta. Lavrentijaus Berijos NKVD ministerija valdė milžiniškas teritorijas, kur dirbo milijonai kalinių. Į juos buvo kreiptasi atviru tekstu: „Kas aptiks Urano gyslą – tam bus panaikintas teistumas, važiuos namo, gaus premiją!“
Tai jie – kaliniai surado uraną Vidurinėje Azijoje, Ukrainoje (Kryvi Rihe). Tarp kitko pirmoji sovietų atominė bomba buvo padaryta iš urano, kurį iškasė Uzbekistane.
Levo Landau „kompiuteris“
Tuo metu nebuvo nei skaičiavimo mašinų, nei kompiuterių. Visas krūvis tekdavo smegenims.
1946-ųjų gruodį Sovietų Sajungoje pradėjo veikti pirmas atominis reaktorius. Akademikas L. Landau pradėjo vadovauti teoriniam skyriui. Jo pavaduotojai buvo – Lyfšisas ir vienintelis slavas – ukrainietis iš Jekaterinaslavlio (Dnipras) Isaakas Chaladnikovas. Visi likusieji – žydai (tais laikais dauguma fizikų-teoretikų buvo žydų tautybės žmonės). Akademikas valdė „kompiuterį“ skaičiavimo biurą – 30 matematikių žydaičių. Kartą Piotras Kapica paklausė: „Kodėl visos žydaitės?“ L. Landau atsakė: „Jos – stropesnės, darbštesnės. Reikia – skaičiuoja ne 8, o 18 valandų!“
Skaičiuoti reikėjo daug… Kokie procesai vyksta atominėje bomboje per milijonines sekundės dalis. Per akimirką! Atrodo, kad taip padaryti neįmanoma, o padarė.
„Aš visu tuo užsiiminėju su ūpu, – prisimena akademikas Chaladnikovas. – Buvau koordinatoriumi tarp Landau ir matematikų. Reikėjo apskaičiuoti svarbiausias atominės bombos charakteristikas – kritinę masę, medžiagas ir „sprogmenų“ formą. Iki mūsų tokios užduoties niekas ir niekada nesprendė“.
Gaminį galima sprogdinti
1949-ieji… Šimtus kartų buvo bandomi bombos mazgai, sprogdikliai. Viskas turėjo būti absoliučiai patikima.
Pagaliau I. Kurčiatovas, J. Charitonas, K. Šiolkinas ir dešimtys kitų pasirašė pranešimus J. Stalinui, L. Berijai, Ministrų tarybai, kad gaminys baigtas bandyti, tikrinti, galima BANDYTI.
Ir tai įvyko.
1949-ųjų rugpjūčio 29-oji (Kazachstano stepėse 170 kilometrų nuo Semipalatinsko).
Keturios valandos 30 minučių. Užtaisas pakeliamas į viršutinę bokšto aikštelę.
Penkios valandos 30 minučių. K. Šiolkinas, P. Luminskis ir S. Matvejavas pradeda montuoti sprogdiklius, detonatorius, pajungia kabelius.
Aikštelę paskutinis palieka operacijos vadovas K. Šiolkinas. Informuojamas I. Kurčiatovas, kad viskas paruošta, galima sprogdinti. Mokslininkas prisimena: „Visi susitelkiame požeminiame bunkeryje. Pasitraukiame nuo sienų, stovime kambario viduryje, laukiame. Aidi A. Malskio balsas: „Liko 10 sekundžių, 5 sekundės, 4, 3, 2, 1, 0!“ Akimirką buvo ramu, o po to žemė po kojomis suvirpėjo… Žmonės tylėjo, pauzė tęsėsi ilgai… Kiek? Niekas nežiūrėjo į laikrodžius. Ir staiga kurtinantis smūgis, šimtai griaustinių. Ir vėl tyla. Visi stypso it stabai. Kažkas puola prie durų, likusieji paskui jį…
Lauke visi pamatė baisų vaizdą: toje vietoje, kur stovėjo bokštas – į dangų kilo dulkių, žemių ir dujų stulpas. Stori lietaus debesys buvo suplėšyti į gabalus ir nublokšti į horizonto pakraščius. Akino saulės spinduliai.
Nei nešti, nei mesti
Pirmoji Sovietų Sąjungos atominė bomba svėrė 4600 kilogramų. Nei glėby jos paneši, nei su ratais paveši. Jungtines Amerikos Valstijas saugojo vandenynas. Josifas Stalinas neturėjo lėktuvo, kuris pakeltų tokį užtaisą. Neturėjo ir raketos. Nors Hitlerinė Vokietija garsėjo geresne ginkluote, jie pirmi pagamino ir kautynėse panaudojo reaktyvinį naikintuvą, puikią patranką sumontavo „Tigruose“, kuri šaudė toli ir labai taikliai. Mūšiuose naudojo raketą – Fau-2. Tačiau naujos technikos buvo mažai, pramonei trūko medžiagų, trūko kuro, kadrų. Vienam lakūnui teko 3 lėktuvai.
Labai gerai prisimenu 44-ųjų spalį, 1945-uosius… Oras drebėte drebėdavo nuo lėktuvų gausmo, skrisdavo 300-500 raudonžvaigdžių lėktuvų, vokiečių – nė vieno.
Sąjungininkai, įsiveržę į Vokietiją, grobė trofėjus, bogino į Angliją, Prancūziją, JAV, Rusiją.
Sovietai patobulino Fau-2, padarė triskart didesnę raketą R-5, bet ir ji nepakėlė branduolinės bombos. Kas daryti? Viršininkams Maskvoje skaudėjo galvas, sopėjo pilvai.
Išeitį rado valstybės saugumo komiteto pirmininko Laurentijaus Berijos vyrukai… Per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečių strateginiai bombonešiai B-29 pakildavo iš Tiniano salų, numetę mirties krovinį ant Japonijos, sukdavo link tarybinių Tolimųjų Rytų. Čia ilsėdavosi, pasipildydavo atsargų ir atgal per Japoniją. Jie buvo išbandyti ir naudojant naujausią ginklą. Iš B-29 buvo numestos branduolinės bombos į Hirosimą ir Nagasakį.
Moderniausia technika genda. Gesdavo ir B-29. Karui pasibaigus, Tolimuosiuose Rytuose liko trys amerikiečių strateginiai bombonešiai. Amerikiečiai ilgėjosi namų, per skubą pamiršo tuos lėktuvus susigrąžinti į JAV.
L. Berija pasiūlė Stalinui išeitį – nukopijuoti B-29, ir problemos neliks. Tada naktimis jau prakaituos ne Josifas, o Trumenas.
Šį sudėtingą darbą pavedė geriausiam šalies aviaciniam konstruktoriui Andrejui Tupolevui. Jam buvo suteikti ypatingi įgaliojimai: pertvarkyti pramonę, kad galėtų įvaldyti amerikiečių bombonešių B-29 gamybą.
Tupolevas, nešinas brėžiniais, peržengė J. Stalino kabineto slenkstį. „Tautų vadas“, pamatęs vatmano lape užrašą TB-4 (rus.: tiažolyj – sunkusis bombonešis 4; konstruktorius nenorėjo savintis svetimo kūrinio), paėmė raudoną pieštuką, nubraukė TB-4 ir užrašė Tu-4.
Naujas lėktuvas buvo pastatytas per pusantrų metų. Pirmas serijinis Tu-4 į dangų pakilo 1947-ųjų gegužę. O rudenį per Spalio šventes buvo pristatytas visam pasauliui: virš Raudonosios aikštės praskrido šimtas strateginių bombonešių. Tai pamatęs, šventėje dalydavęs JAV pasiuntinys sutriko. Amerikiečių žvalgyba pražiūrėjo…
Sovietų Sąjunga per 300 lėktuvų Tu-4 sutelkė Jakutijoje, kitose Tolimųjų Rytų vietovėse. Iš čia JAV buvo ranka pasiekiama, vakarinė jos dalis silpniausiai apsaugota. Komunistai iš viso pastatė į rikiuotę per 8 šimtus Tu-4.
A. Tupolevas aklai nekopijavo. Pavyzdžiui, B-29 turėjo keturis variklius, kurio kiekvieno galia 2200 arklio jėgų. Konstruktorius juos pakeitė tėvynėje pagamintais, kurių galia 2400 arklio jėgų. Pakeitė visą ginkluotę: vietoj 12,7 mm kalibro kulkosvaidžių sumontavo greitašaudžių patrankų NR-23, kurių kalibras – 23 mm.
Iš kulkosvaidžio tik skylę pramuši. Patranka per minutę iššaudo iki 130 sviedinių. Kliudęs priešo lėktuvą, išplėšdavo kubinį metrą metalo. Naikintuvas buvo pasmerktas. Tai patvirtino ir mūšiai Vietname.
Visos radijo stotys ir kita aparatūra buvo savos gamybos.
