Julija Kneitienė – aktorė, choreografė, pedagogė, kurios vardas neatsiejamas nuo Telšių kultūrinio gyvenimo. Per penkis kūrybinės veiklos dešimtmečius ji įkūnijo daugybę įsimintinų vaidmenų, kūrė choreografinius sprendimus, ugdė jaunąją menininkų kartą ir savo talentu prisidėjo prie teatro, šokio bei pedagogikos raidos. Šiandien, minėdama 50 metų jubiliejų scenoje, Julija dalijasi savo prisiminimais apie pirmuosius žingsnius mene, svarbiausius vaidmenis, pedagoginę veiklą, kūrybinį įkvėpimą bei kviečia visus kovo 5 dieną 18 val. į Telšių Žemaitės dramos teatre vyksiantį renginį, skirtą šiai progai paminėti.
Ernesta Dačkevičienė
Pirmieji žingsniai scenoje
Julija gimė ir augo Šiaulių rajone, Grežeškių kaimo vienkiemyje, o mokėsi ir baigė Gruzdžių vidurinę mokyklą. Nuo pat vaikystės jautė trauką scenai. „Į sceną pirmą kartą užlipau pirmoje klasėje, tai tęsėsi visą mokymosi laikotarpį. Deklamuodavau eiles, nes vykdavo šventės, kuriose reikėdavo kai ką pasveikinti ir kita“, – prisimena moteris. Jos aistra menui niekada neblėso, o mokyklos metai, kuomet kasmet statydavo spektaklius, tik dar labiau sustiprino norą pasukti šiuo keliu.
Vėliau mergina įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto šokio pedagogikos specialybę, mokslus tęsė Klaipėdos menų fakultete, priklausiusiam Šiaulių pedagoginiam universitetui, o baiginėjant, Klaipėdos menų fakultetas jau priklausė Vilniaus valstybinei konservatorijai. 1974 m. baigusi studijas, pagal paskyrimą Julija atvyko į Telšių kultūros namus dirbti šokių kolektyvo vadove, o jau po metų pradėjo darbą naujai įsteigtoje Telšių kultūros mokykloje. 1977 metais sukūrė šeimą su telšiškiu, dirbusiu kultūros centre inžinieriumi.
„Sunku suvokti, kad taip greitai prabėgo tie 50 metų, atrodo, viskas buvo vakar“, – sako menininkė, kuri šiandien džiaugiasi ne tik sukaupta patirtimi, bet ir nenutrūkstama veikla. „Rengiant parodą, dėliojant praėjusio gyvenimo veiklas, atrodo, nuveikta labai daug, bet kaip prabėgo tas laikas – nesuvokiama“, – paklausta, kokius jausmus ir mintis šis jubiliejus kelia, atsakė moteris. Pedagoginį darbą Julija Kneitienė dirbo 38 metus. O kai išėjo į pensiją, tų veiklų, pasak jos, atsirado dar daugiau. „Prisidėjo Trečiojo amžiaus universitetas, perėjom į „Bočius“, aktyviai bendradarbiauta su Karolinos Praniauskaitės viešąja biblioteka, taip pat liko ir teatras, ir šokiai, tik jau niekam nebevadovauju, o tiesiog nuo 2021 metų, pakvietus kolektyvo vadovei Janinai Reinienei, šoku pagyvenusių žmonių šokių kolektyve „Džiugas“.“
Aktorystė ir choreografija: nuolat auganti meistrystė
Netrukus po atvykimo į Telšius, Julija įsitraukė į teatro veiklą, kur dirbo kaip savanorė aktorė. „Pirmasis spektaklis įvyko 1975 m.“, – prisimena ji. Per savo karjerą Julija sukūrė 45 vaidmenis, ir kiekvienas jų buvo naujas iššūkis. „Visada tai buvo naujos patirties kaupimas, su kiekvienu vaidmeniu save realizuoji šiek tiek naujau, stipriau…“, – sako ji. Vienas iš labiausiai įsiminusių darbų – spektaklis „Dvi seserys“, kur savo vaidmenį atlieka kartu su aktore Rasa Stanevičiūte.
Ne mažiau svarbi dalis Julijos gyvenime – choreografija. Ji sukūrė choreografijas 12 spektaklių, o vienas didžiausių jos choreografinių projektų – spektaklis „Gėlėse“, kuriame dirbo su režisiere Laima Adomaitiene. „Spektaklį galima pavadinti netgi ne draminiu, o choreografiniu, nes pusė spektaklio – gryna choreografija“, – pasakoja Julija.
„Per šokį perteikti spektaklio istoriją ir emociją yra būtina, kad suprastų, apie ką vyksta veiksmas. Kadangi dėsčiau šokio kompoziciją, tai savo studentams visada akcentuodavau ir reikalavau, kad kiekvienas šokis turi kažką pasakyti. Šokis – tai kūno kalba.“
Pedagogikos dvasia
Be aktorinės ir choreografinės veiklos, Julija – ilgametė pedagogė. „Kadangi pati esu darboholikė, perfekcionistė, labai nemėgstu tinginių, tokių, kurie atmestinai žiūri į atliktą darbą“, – teigia ji. Bet jei žmogus stengiasi, nesvarbu, jei ir trūksta gebėjimų, visada padeda tiems, kurie rodo pastangas ir atsidavimą menui. Per 38 metus ji išugdė daugybę talentingų mokinių, ir nors laikai keitėsi, jos požiūris išliko tvirtas: „Kas nori, tas dirba, kas nenori – tiesiog stumia laiką.“
Ji prisimena, kaip keitėsi požiūris į meną per penkis dešimtmečius: „Tų institucijų, kurios vykdo meninę veiklą, požiūris į meną nesikeitė, keitėsi valstybės požiūris, ypač atskirų žmonių. Po nepriklausomybės valstybės požiūris truputį pakito, ji nebeteikia prioriteto meno mėgėjams, labai sumažėjo choro kolektyvų, orkestrų. Tą jaučiame ir savame teatre, kur visas dėmesys sutelktas į profesionalaus teatro atstatymą, mažiau skiriant dėmesio mėgėjams“, – su apmaudu kalbėjo Julija Kneitienė.
Kūrėjo kelias ir ateities planai
Paklausta, kas suteikia kūrybinio įkvėpimo, Julija atskleidžia: „Turbūt aukščiausiosios galios. Aš tiesiog negaliu nekurti.“ Ji tiki, kad menas yra paveldimas genetiškai, o kūrėjiška dvasia slypi giliai viduje. „Mano mergautinė pavardė yra Griciutė, o dabartinis „Dviračio šou“ režisierius Augustinas Gricius – mano tolimas giminaitis. Tad gal visgi genai kažkur slypi… Meninė veikla persiduoda genais, kūrybiniai dalykai tiesiog eina iš vidaus.“
Julija nesiruošia sustoti. Ji aktyviai dalyvauja LPS „Bočiai“ teatro studijos „Talėja“ veikloje, kartu su kolegomis statys naujus spektaklius, planuoja pasirodymus su šokių kolektyvu „Džiugas“ ir dalyvavimą festivaliuose. „Man trūksta laiko. Ir tuos darbus vis pamėtėja man likimas, su viskuo sutinku“, – sako ji su šypsena.
Palinkėjimas jauniesiems menininkams
Julija linki jauniesiems aktoriams, choreografams ir pedagogams tikėti savo jėgomis ir nebijoti iššūkių: „Patikėti savo jėgomis, o tie norai, kurie ateina į širdį ir smegenis, kad išsipildytų. Kad nebijotų gyvenimo iššūkių, kad imtųsi to darbo, juk viskas pasiekiama darbštumu. Niekada nenusivilti, neatstumti galimybių.“
Julijos Kneitienės gyvenimas ir veikla – tai išskirtinis kūrėjiškos aistros, atkaklumo ir pasišventimo menui pavyzdys, kuris ir toliau įkvepia tiek jos buvusius mokinius, tiek jaunuosius menininkus.
Leave a Reply