Miesto kultūriniu gyvenimu besidomintiems telšiškiams Badrio Tseredianio pristatinėti nereikia. Jau ne vienerius metus Telšių Žemaitės dramos teatre dirbantis režisierius, kurio paskutinį spektaklį „Geismų tramvajus“ (pagal T. Williamso pjesę) neseniai galėjo matyti Žemaitijos sostinės žiūrovai, neblogai kalba lietuviškai. Visgi daugeliui įdomu, kokie keliai iš Sakartvelo kilusį menininką atvedė į mūsų miestą.
Stasys Katauskas
Gimė Abchazijoje
„Tikriausiai daugelis Lietuvoje ir Žemaitijoje nežino, kad esu kilęs iš teritorijos, kuri dabar yra okupuota. Iš Abchazijos, Gagros miesto, esančio prie Juodosios jūros“, – šypteli B. Tseredianis. Ten jis gimė, tačiau būdamas 11-12 metų, turėjo palikti šį miestą ir su šeima persikelti į Tbilisį. „Tapau pabėgėliu dėl įvykių, kurie dešimtojo dešimtmečio pradžioje įvyko Abchazijoje“, – prisimena menininkas, pabrėžiantis, kad šis laikotarpis tapo didžiuliu išbandymu jam ir jo šeimai, formavusiu požiūrį į pasaulį, kultūrą, galiausiai, į meną.
Skaitytojams čia reiktų priminti, kad Abchazija – nedidelė teritorija, daugumos valstybių nepripažįstama kaip nepriklausoma valstybė. Ilgą laiką buvusi autonominiu regionu sovietų okupuoto Sakartvelo sudėtyje, žlugus Sovietų Sąjungai, Abchazija atsiskyrė nuo Sakartvelo. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykusiame kare abchazų pusę rėmė Rusija. Pilietinio karo nualintas Sakartvelas tada pralaimėjo. Karo rezultatas – keli šimtai tūkstančių kartvelų karo pabėgėlių, tarp kurių buvo ir B. Tseredianio šeima, daugiau nei per pusę sumažėjęs Abchazijos gyventojų skaičius (iki karo didesnę pusę Abchazijos gyventojų sudarė kartvelai) ir stipriai išaugusi Rusijos įtaka (Abchazija tapo beveik visiškai priklausoma nuo Rusijos) bei didelė ekonominė našta likusiai Sakartvelo daliai, kuriai reikėjo integruoti karo pabėgėlius.
Karo ir politinės izoliacijos nualintas B. Tseredianio gimtasis regionas yra vieta, turinti labai seną istoriją. Per amžius ji buvo tiltas tarp Kaukazo ir Juodosios jūros regiono, jungdamas kartvelų ir Europos civilizacijas. Istoriškai Juodoji jūra visada buvo Europos pasaulio dalis. „Šis regionas – senovinės Kolchidės karalystės teritorija, vienos pirmųjų Sakartvelo valstybių, kurioje antikinė Graikija susitiko su kartvelų civilizacija. Kolchidė – ta pati žemė, į kurią, pasak legendos, atvyko Jasonas su argonautais ieškoti Aukso vilnos. Dar antikos laikais Graikijos miestai-valstybės buvo įkurti pakrantėje, ir šie kultūriniai mainai tapo svarbia kartvelų tapatybės formavimosi dalimi“, – pasakojo B. Tseredianis.
Šaknys Svanetijoje
Tačiau nepaisant to, kad menininko vaikystė prabėgo prie Juodosios jūros, B. Tseredianio šaknys siekia Svanetijos kalnus. Svanetija – unikalus Sakartvelo regionas, vienas seniausių ir autentiškiausių šalies kampelių. „Daugelis jį pažįsta kaip kalnų kraštą su viduramžiškais gynybiniais bokštais, snieguotomis viršūnėmis ir senovinėmis tradicijomis, kurios beveik nepakito per šimtmečius. Užsienio turistams Svanetija – viena iš labiausiai atpažįstamų ir gražiausių vietų šalyje, su įspūdingais peizažais ir jausmu, tarsi prisiliestum prie kažko itin seno“, – akcentavo menininkas.
Įdomu, kad kartvelų pavardės kalba ir apie regiono istoriją. Kiekviena pavardė turi gilų ryšį su kraštu, iš kurio kilusi, jos šaknys siekia senovę. Sakartvelo kultūrą pažįstantys žmonės vien pagal būdingas kartveliškų pavardžių priesagas gali atpažinti, iš kurio šalies regiono žmogus kilęs. „Nors gimiau ir užaugau Gagroje, mano pavardė iš Svanetijos, iš senovinės Goro giminės“, – pasakojo B. Tseredianis.
Gyvenimas Tbilisyje
Persikėlęs į Tbilisį, tada dar tik būsimas režisierius susidūrė su nauja realybe. Tačiau būtent čia pradėjo formuotis susidomėjimas teatru. Pabėgėlio patirtis, namų netektis ir naujos prasmės paieškos galiausiai vedė į meną. Tbilisis B. Tseredianiui tapo naujaisiais namais, miestu, kuris priėmė ir suteikė galimybę tobulėti.
Menininkas pabrėžia, kad Gagra ir Tbilisis – du absoliučiai skirtingi pasauliai. Gagra tai jūra, subtropinis klimatas, saulė, tyla. Tbilisis – sostinė, kur moderni architektūra ir senovinis istorinis paveldas susilieja, kur vingiuotos gatvelės, teatrai, triukšmingi turgūs, kur Azija sutinka Europą. „Tam tikra prasme ir mano gyvenimas visada balansavo tarp ramybės ir chaoso, gamtos ir urbanizmo, tarp praradimų ir naujos pradžios“, – sakė B. Tseredianis, svarstantis, kad galbūt būtent tai ir yra jo teatrinė prigimtis, kontrastų balansas, pusiausvyros paieškos ir noras pasakoti istorijas, kurias pačiam teko išgyventi arba pajausti per kitų žmonių likimus.
Tbilisyje prasidėjo ir menininko kelias į teatrą. Dar studijų metais Šotos Rustavelio vardo Tbilisio Teatro ir kino universiteto Režisūros fakultete jam teko bendrauti su lietuviais. Pasirodo, ten studijavo keletas mūsų tautiečių, net buvo įkurtas lietuviškas šešėlių teatras. Taip dar Tbilisyje į B. Tseredianio gyvenimą pradėjo belstis Lietuva.
Prasidėjo nuo tarptautinių teatro projektų
Visgi, pirmieji kūrybiniai ryšiai su Lietuva užsimezgė vėliau, 2007 metais, kai Panevėžio teatras „Menas“ pakvietė tada Zugdidyje (Sakartvelo miestas) dirbusį režisierių pastatyti spektaklį „37 atvirukai“ pagal Marko McKeveerio pjesę. Šis bendradarbiavimas tapo stiprių kūrybinių ryšių su Lietuva pagrindu. „Vėliau su savo teatru atvykau į Lietuvą gastrolių, pasirodėme Panevėžyje, Kaune ir Telšiuose, kur vietos publika turėjo galimybę išvysti mano spektaklį „Baudėjas 14“ pagal Adelio Hakimo pjesę“, – prisimena B. Tseredianis.
Bendradarbiavimas su Lietuva toliau plėtėsi. B. Tseredianis turėjo galimybę pakviesti žymų lietuvių režisierių Gytį Padegimą į Počio miestą, kur kartu vestos aktorinio meistriškumo dirbtuvės tarptautiniame teatro festivalyje. Pats taip pat ne kartą lankėsi mūsų šalyje ir vis labiau susipažino su lietuviško teatro gyvenimu.
„Kelias į Telšius prasidėjo 2017 metais, kai Žemaitės dramos teatras pakvietė mane į tarptautinį jaunimo teatro festivalį „Teatras – tautos sparnai“, kuriame vedžiau kūrybines dirbtuves. Tuo metu taip pat buvo pasirašytas bendradarbiavimo memorandumas, peraugęs į tarptautinę koprodukciją – spektaklį „Nepriklausomybės diena“, skirtą Lietuvos ir Sakartvelo nepriklausomybės šimtmečiui“, – pasakojo B. Tseredianis. Kitas svarbus etapas buvo menininko dalyvavimas, kuriant dokumentinį-meninį filmą „Dievo krėslas“.
„Po šių projektų gavau kvietimą likti dirbti Telšiuose. Mane įkvėpė šio miesto unikali etnokultūra, grožis ir turtingos teatro tradicijos, todėl 2020 m. nusprendžiau persikelti į Žemaitiją ir tapti Telšių Žemaitės dramos teatro režisieriumi. Tikiu, kad Telšių Žemaitės dramos teatras gali atrasti savo vietą ir profesionaliame Lietuvos teatro žemėlapyje“, – sakė pašnekovas.
Teatro vaidmuo
Mūsų pokalbį trumpam nutraukė telefono skambutis. Kol B. Tseredianis kalbėjosi, galvojau, kokios tolimos, bet kartu ir kažkuo artimos yra mūsų šalys. Matyt, dėl tam tikra prasme panašaus likimo. Būti maža tauta didžiųjų pašonėje, būti ar bent laikyti save civilizacinio paribio, bet Europos valstybe. Kartvelams šiandien sunkiau. Jų geopolitinė padėtis itin nedėkinga. Ir dabartinė politinė situacija B. Tseredianio gimtojoje šalyje neraminanti. Bet tėvynei neabejingi žmonės, ypač jaunoji kartvelų karta, nenuleidžia rankų.
B. Tseredianiui baigus kalbėtis, klausiu jo apie teatrą. Kokį jį mato, ką iš viso teatras dar reiškia šiandienos žmogui? Režisierius svarsto, kad teatras vis labiau maišo skirtingus stilius, žanrus, formas, tampa eklektiškas. Kad psichologijos, kino, kitų menų raida žiūrovą padarė reiklesnį. Žiūrovas laukia tiesos, atpažįstamų emocijų, tikslaus pataikymo į asmenines patirtis. Todėl teatre vis daugiau dėmesio skiriama socialinėms temoms, asmeninėms istorijoms. Teatras ieško naujų formų, kad kalbėtų su žiūrovu taip, jog šis ne tik žiūrėtų, bet jaustų.
Tačiau teatras, pasak B. Tseredianio, negali užsidaryti savyje. Jis turi būti tiltu tarp kultūrų, mokyklų, tradicijų. Gyvas teatras yra tas, kuris sugeria įvairių teatro krypčių patirtį, mokosi, tobulėja, ieško naujų prasmių ir naujos kalbos bendrauti su žmonėmis. „Šiandien, šioje chaoso atmosferoje, paprasti žmogiški dalykai, galimybė pamatyti vienas kitą, pasikalbėti, pajusti kito skausmą ar džiaugsmą tampa dar svarbesni. Tokioje situacijoje teatras išlieka vieta, kur žmogus gali prisiminti, kas iš tiesų yra vertinga. Kur galima kartu išgyventi tikras emocijas. Juk menas egzistuoja žmogui. Dabar, kaip niekada anksčiau, svarbu, kad teatras to nepamirštų“, – sakė menininkas.
Miestas prie vandens
Mūsų pokalbis eina į pabaigą. „Kai pirmą kartą atsidūriau šiame mieste, pamačiau ežerą. Miestas prie vandens visada turi kažką ypatingo. Aš tiesiog stovėjau ir stebėjau, kaip atsispindi dangus, kaip lėtai slenka laikas. Tada supratau, kad ši vieta turi savo istoriją. Ją galima išgirsti, jei tik sustoji ir leidi sau įsiklausyti“, – paklaustas, kokie jam atrodo Telšiai, pasakojo B. Tseredianis ir tęsė, kad gyvendamas kitoje šalyje, kitoje kultūroje, susitikdamas su jos žmonėmis, junta, kaip tas kraštas tampa svarbia jo paties dalimi.
„Galiu pasakyti, kad viskas čia tapo man artima – gatvės, žmonės, jų kalba, jų tyla. Ir pradedi tai iš tikrųjų girdėti“, – sako režisierius. Anot jo, žmonės dažnai patys nepastebi to, kas juos supa. Mes priprantame prie savo miestų, prie jų ritmo, prie istorijos, kuri atrodo savaime suprantama. Tačiau žmogus iš šalies gali pamatyti tai, ko vietiniai jau seniai nebejaučia. Režisierius sako pats ne kartą esąs tai patyręs. Kartais tai detalės, vakarinė šviesa languose, žingsnių aidas grindinyje, vandenyje atsispindinti saulė. Kartais patys žmonės, jų istorijos, jų paprastos, bet tikros emocijos. Jos, taip pat asmeninės patirtys vienaip ar kitaip įsipina ir į B. Tseredianio teatrinį audinį, įnešantį papildomų spalvų į mūsų miesto gyvenimą.
