Telšių Žemaitės dramos teatro direktorius Deividas Rajunčius – žmogus, kuris gyvena teatru ir mato jį kaip svarbų kultūrinį bei socialinį reiškinį. Su juo kalbamės apie regionų teatrų iššūkius, kokybiško meno prieinamumą ir publikos kaitą. Interviu metu Deividas atskleidžia savo požiūrį į šiuolaikinį teatrą, kokybę, komerciją ir teatrų komunikaciją su publika.
Ernesta Dačkevičienė
Rimtesnio teatro problema: žiūrovų skonis ir reklama
Pasak Deivido Rajunčiaus, rimtesnių spektaklių apibrėžimas yra subjektyvus dalykas. „Tai, kas vieniems gali pasirodyti rimta, kitam – tai menkos vertės produktas, tad negalėčiau teigti 100 procentų, kad rimti spektakliai nesulaukia dėmesio, galbūt priešingai“, – sako jis. Nepaisant to, teigia, kad šiuo metu rajone ir regione vyrauja kokybės poreikis, todėl komerciniam turiniui taip pat reikia prisitaikyti ir siūlyti kažką naujo bei įdomaus, kad patrauktų platesnę auditoriją.
Kai kalbame apie problemą, susijusią su žiūrovų skoniu, D.Rajunčius pabrėžia, kad tai nėra vienintelė kliūtis. Jis nepritaria nuomonei, kad problema slypi žmonių skonyje, nes jis nuolat formuojasi ir ugdomas per patirtis ir susidūrimus su įvairiais menais bei kultūriniais turiniais. „Kuo daugiau žmogus įgauna patirčių ar prisiliečia prie skirtingų turinių, tuo jis daugiau lavina savo kritinį mąstymą ir tokiu būdu suformuojamas jo skonis“, – aiškina Deividas.
Kalbėdamas apie reklamos svarbą, jis pabrėžia, kad geram turiniui dažnai didelės reklamos ir nereikia, nes žinia apie jį pasiekia auditoriją per rekomendacijas ir gerą žodį. Tačiau be reklamos, sako jis, „mes apskritai atsiduriame aklavietėje, kai norime parduoti produktą, o informacijos neduodame“.
Teatro pokyčiai ir meninis kokybiškumas
Deividas pažymi, kad Telšių Žemaitės dramos teatre žiūrovų požiūris į teatrą akivaizdžiai keičiasi, nes žmonės galiausiai gali pasirinkti teatrą, kuris jiems labiausiai patinka – ar tai būtų spektakliai vaikams, jaunimui, šokio spektakliai, draminiai pastatymai, ar tai būtų profesionalus, ar mėgėjiškas turinys, ar galų gale – laikas, kuriuo žiūrovui patogu apsilankyti spektakliuose. Jis taip pat pabrėžia, kad teatro poreikis Lietuvoje didėja, ypač sudėtingu laikotarpiu, kai žmonės pavargę nuo įtampos pasaulyje, skaudžių temų, nežinomybės, ieško atsakymų per meną ir kultūrą.
Kalbant apie „gerą teatrą“, Deividas Rajunčius akcentuoja, kad jis neturi pataikauti auditorijai ir turi būti provokuojantis mąstyti, atpažinti, susitapatinti bei išgyventi tam tikras emocijas ir jausmus. „Tokį teatrą, kuris pirmiausia kalba ne infantiliai, ne stengiasi tik pamėgdžioti, bet siekia natūraliai išgyventi tai, kas yra norima išgyventi spektakliu“, – pasakoja jis. Ir tikrai nėra svarbu, koks tai kūrėjas, ar jis turintis patirties, ar jis tik pradedantis, svarbiausia yra sceninė tiesa, kuomet aktorius, būdamas scenoje, nemeluoja pirmiausia pats sau, tada ir jo kalba nemeluoja, o žiūrovas tą puikiausiai mato ir atpažįsta.
Finansavimas, komunikacija ir švietimo įtaka
D.Rajunčius taip pat pasisako už rimtesnio teatro finansavimo pokyčius. Jo nuomone, regionuose komerciniai teatrai dažnai turi daugiau galimybių reklamuotis ir turėti didesnį biudžetą, o aukštesnio meninio lygio spektakliai praranda žiūrovų skaičių, nes negali konkuruoti su komercinių teatrų finansais. „Mūsų teatras tikrai yra prieinamas didžiajai daliai lankytojų, skirtingo amžiaus, skirtingų socialinių grupių ar skirtingų poreikio grupių lankytojams“, – teigia jis, tačiau pripažįsta, kad visada yra kur pasitempti, ypač kalbant apie spektaklių pritaikymą skirtingoms neįgaliųjų grupėms, užsienio turistams ar paaugliams.
Klausiamas apie teatrų komunikaciją su publika, Deividas pabrėžia, kad kiekvienas teatras taiko skirtingą strategiją ir nusistato skirtingus prioritetus įstaigos diskursui su publika, juolab, kad skirtinguose regionuose, skirtinguose teatruose yra jau susiformavusi tam tikra žiūrovų grupė, kurie lankosi spektakliuose, renginiuose, kuriuos įgyvendina toji įstaiga, tačiau norint papildomai turėti tikslinės auditorijos, teatrai ryžtasi skirtingoms komunikacijos priemonėms, taiko „partizaninį“ marketingą, spekuliuoja ir savo turimais žmogiškaisiais resursais, stengiantis papildomai užsitikrinti auditoriją. Tuo tarpu mažesni teatrai, kaip Telšių Žemaitės dramos teatras, turi ribotus išteklius ir stengiasi, ką gali, tačiau dažnai pritrūksta specialistų, kurie galėtų efektyviau įgyvendinti marketingo užduotis. „Mes turime tik tris darbuotojus administracijoje, ir stengiamės daryti viską, ką galime“, – sako jis.
D.Rajunčius neabejoja, kad švietimo sistema taip pat turi įtakos žmonių pasirinkimams. Jis mano, kad švietimas ir kultūra formuoja mūsų kritinį mąstymą ir atveria vartus į platesnį pasaulį. „Žmonių savimonė ir jų pasirinkimas – tai yra tai, kokia aplinka jį formuoja ir kiek jis imlus tokiai ar kitokiai aplinkai, todėl vienareikšmiškai galima teigti, kad edukacija ir švietimas – tai pamatas mūsų visų ateičiai“, – pabrėžia teatro direktorius.
Kokybiškas teatras ir komercinė sėkmė
Teatro vadovas įsitikinęs, kad meninį kokybiškumą ir komercinę sėkmę galima suderinti. „Meniškai kokybiškas produktas kitą kartą daug daugiau sulaukia komercinės sėkmės bei pripažinimo, nei tik komercinis produktas“, – teigia Deividas, turėdamas mintyje ypatingai sudėtingus bei reikšmingus pasaulinius ar Lietuvos teatro pastatymus, kurie komerciškai tampa vieni sėkmingiausių tik dėl to, kad jų sukurtas turinys gerokai augina žiūrovų suvokimo ribas, prisiliečia prie naujų ar naujai atgimstančių formų, atliepia laikmečio ar aktualijų temą, įsigilina į konkrečios bendruomenės pasąmones. „Tokiu atveju dažniausiai teigiame, kad tai atsirado pačiu laiku ir reikiamoje vietoje, kad rezonuotų su mūsų pačių ar konkrečių bendruomenių, grupių poreikiais, o kuomet poreikis matuojamas ne tik finansine sėkme, bet ir kokybės reikalavimu – tai tokie projektai sulaukia ypatingo pripažinimo.“
Į klausimą, ką galėtų daryti teatrai ar kūrėjai, kad pritrauktų daugiau žiūrovų į rimtesnius spektaklius, teatro direktorius atsakė, jog segmentuoti savo auditoriją ir pasiūlyti jai pritaikytą reikiamą produktą, arba sukurti vertę, kurios paklausa ne tik atlieptų vietos bendruomenes, bet ir sutrauktų platesnę rinkos dalį, pvz., turistus iš kitų regionų, didmiesčių ar net užsienio – tai pasakytina apie patį teatrą, o kūrėjai turėtų daugiau orientuotis ne į pataikavimą auditorijai, kitiems kūrėjams ar bendruomenei, o į savo vizijos ir perspektyvos numatymą, skirtingą pasiūlą ir turinį žmogui.
Jis pavyzdžiu pateikia pasaulinius teatro gigantus, tokius kaip „Shakespeare‘s Globe“ teatras Londone, „La Scala“ teatras Milane, „Royal Theatre Carre“ Amsterdame, ar net teatrine revoliucija tapęs anksčiau Estijoje gyvavęs teatras Theatre NO99, kurio siekis buvo savo gyvavimo metu sukurti 99 skirtingus spektaklius ir baigti savo misiją. Šie teatrai sugebėjo išlaikyti savo populiarumą būtent dėl kokybiško turinio ir gebėjimo pritraukti platesnę auditoriją. O mažesnieji teatrai visuomet turi remtis ne tik istorija, bet savitumu, kuris padėtų užtikrinti tą įstaigos gyvavimo tąsą. Viso to pavyzdžiai galėtų būti anksčiau ir dabar kuriantys didieji menininkai – tai ir Juozas Miltinis (beje, tikras žemaitis), kuris Panevėžio teatrą iš esmės sukūrė tokį, kokio sovietiniu laikotarpiu nebuvo niekur aplinkui; ar Eimuntas Nekrošius, kurio novatoriškas bei įvaizdžiais paveikus teatras ilgus metus augino Lietuvos teatro žiūrovą; Oskaras Koršunovas, Anželika Cholina, jaunosios kartos augantys kūrėjai, tokie kaip Aleksandras Špilevojus, Kamilė Gudmonaitė, Jokūbas Brazys ir t.t.
Jaunesnė karta ir teatras
Paklaustas apie tai, ar jaunesnė karta domisi teatru, D.Rajunčius atsako, kad mūsų rajone tai, deja, dažniau yra tik šeimos tradicijų tęstinumas. Jis pastebi, kad jaunimo pasirinkimai dažnai priklauso nuo lengvai prieinamo turinio, pavyzdžiui, „StandUp Comedy“ šou, „YouTube“ ar televizijos reklamų. D.Rajunčius siūlo, kad teatrai galėtų kurti ne tradicinius, atpažįstamus spektaklius, o ieškoti naujų išraiškos formų, kurios būtų patrauklios jauniems žmonėms. „Aišku, tikrai pasitaiko vienetinių atvejų, kai niekuomet su teatru nesusidūręs jaunuolis pasirenka šią meno kryptį, atranda ir užsikrečia jos „bakterija“, bet statistiškai didelę dalį jaunosios kartos vartotojų dabar pritraukia lengviau pasiekiamas ir prieinamas turinys.“
Pabaigoje Žemaitės dramos teatro direktorius Deividas Rajunčius kreipiasi į tuos, kurie renkasi lengvą, komercinį turinį vietoj rimtų spektaklių. „Norėčiau palinkėti surasti, pažinti ir atskirti kokybę, net ir tais atvejais, kai apie ją nėra itin garsiai kalbama, rėkiama ar komunikuojama. Negalvoti, kad patys žinomiausi ar televizijoje nuolat rodomi veidai gali sukurti genialiausius dalykus, o vietos bendruomenę nuolatos papildantys ir skirtingus „vėjus“ atnešantys kūrėjai gali prisidėti prie Jūsų kiekvieno, kaip asmenybės augimo ir Jūsų požiūrio pokyčio, kuris leis pažiūrėti į save iš šalies“, – sako jis. Direktorius kviečia visus susidomėti Telšių Žemaitės dramos teatru, sekti Telšių rajono savivaldybės Žemaitės dramos teatro puslapį bei Feisbuko profilį, kuris, pasak jo, gali pasiūlyti įdomaus ir vertingo turinio visai šalia mūsų ir pastebėti, kiek naujo, skirtingo bei įdomaus sukuria visai šalia Jūsų esantis teatras.
Deivido Rajunčiaus požiūris į teatrą atskleidžia gilią meilę šiam menui ir aiškią misiją skatinti kokybiško teatro plėtrą regionuose. Jo pasakojimas apie teatrų iššūkius, reklamos svarbą ir jaunosios kartos požiūrį į kultūrą atveria naujas diskusijas ir skatina pagalvoti, kokią reikšmę teatras turi mūsų kasdieniame gyvenime.
