Kiekvienas savo gyvenimo kelyje sutinkame Mokytoją, kuris tampa kelrode žvaigžde mūsų siekiuose, sektinu pavyzdžiu, mokant ir auklėjant vaikus. Apie tokį mokytoją pasakoja laiškai, atvirukai, fotografijos ir mokinių atsiminimai, rasti Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomame Juozo Mickevičiaus archyve. Tokį mokytoją Juozą Tarvydą prisimename, minėdami jo 125-ojo gimtadienio metines.
Irma Kontautienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinio saugotoja-kuratorė
Nelengvi vaikystės metai
Juozas Tarvydas – ketvirtas vaikas Juozo ir Onos šeimoje – gimė 1900 m. sausio 18 d. (sausio 6 d. pagal senąjį kalendorių) Kulių valsčiaus Palioniškių kaime, prie Reiskių tyro. Penki vaikai, žemė bloga, į tyrą įsmukusias karves už ragų reikėdavę ištempti – vien vargas ir skurdas. Mirus mamai, tėvas vedė Juliją Jucytę iš Putrių kaimo, Gargždų grafo Rönne miškų girininko padėjėjo dukrą, su kuria susilaukė dar penkių vaikų. Ji Juozuką išmokiusi lenkiškai kalbėti, tad tėvas pasiryžo nors jį vieną į mokslus išleisti. Budrių kaimo pradinėje mokykloje baigęs dvi klases, Juozukas persikėlė į Mikoliškių dvaro lietuvišką pradinę, kurią išlaikė buvęs carinės Rusijos armijos generolas Liucijonas Bronišas. Čia mokytoju dirbo Jonas Bražinskas iš Babrungėnų kaimo.
Pirmas pasaulinis karas nutraukė Juozuko mokslus. Teko eiti piemenauti pas ūkininkus, vėliau – bernauti pas Budrių kaimo kleboną. Tėvo namuose Palioniškyje apsigyveno vokiečių žandarai. Iš jų vaikas pramoko vokiečių kalbos. Tik pasibaigus karui, atsirado galimybė tęsti mokslus. 1919 m. vasario mėnesį Juozas Tarvydas išvyko mokytis į Plungės progimnazijos II klasę. Gabų mokinį netrukus perkėlė į III klasę, o 1920 m. rudenį jis mokslus pradėjo jau IV klasėje.
Du „valančiukai“
Baigęs penkias Plungės realinės gimnazijos klases, Juozas Tarvydas atvyko mokytis į Telšių gimnaziją. Čia rado talentingus mokytojus ir kūrybingus bendraklasius: Praną Genį, Apolinarą Radžių, Praną Meškauską, Mykolą Freimaną, Česlovą Liutiką, Aleksandrą Šimkevičių bei kitus būsimuosius jaunos Lietuvos valstybės pedagogus, mokslininkus. Gimnazistų pasaulėžiūrai ir gyvenimo kelio pasirinkimui didelę įtaką darė Vilhelmo Storostos-Vydūno, Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos paskaitos, o jaunuolių kūrybiškumą ugdė gimnazijoje statomi vaidinimai, rengiami literatūriniai vakarai. Buvęs gimnazistas Grigas Valančius straipsnyje „Juozas Tarvydas-Žagaras“ taip prisiminė savo draugystę su Juozu, septyneriais metais vyresniu ir klase aukštesniu mokiniu: „Mus suartino bendras darbas literatūros ir kraštotyros mėgėjų būrelyje, kuriam jis vadovavo. Jau tada jis jaunesniems buvo ne tik vadovas, bet ir autoritetas. Rašinėjo spaudai, kūrė eilėraščius, užsiėmė literatūros studijomis plačiau, kaip to reikalauta mokykloje. Susirašinėjome ir išsiskyrę. Laiškuose diskutavome rimtus klausimus. Su juo mažvaikiauti negalėjai“.
Jaunuoliai domėjosi ne tik lietuvių literatūra, bet ir Žemaitijos praeitimi. Galbūt tada abiem ir gimė idėja surinkti visą medžiagą apie žemaičių didžiuosius kultūros veikėjus Simoną Daukantą, Motiejų Valančių, Jurgį Pabrėžą. Grigo Valančiaus atmintyje įstrigo toks epizodas: „Labai apsidžiaugė, kai po vienerių vasaros atostogų perdaviau jam iš Zenono Ivinskio dėdės Jono Bražinsko gautus „Žemaičių vyskupystės“ I laidos abu tomus. Buvome įsipareigoję rinkti senas lietuviškas knygas. Pas jį patį jas ir krovėme. Kur jis jas vėliau padėjo, nežinau. Užgulęs graužė jis tą „Vyskupystę“ kaip vaikas riestainį. Man pačiam tik protarpiais vos „pauostyti“ teduodavo.“ Galbūt tada, susižavėję vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybe, abu nusprendė parašyti išsamią šio žemaičių vyskupo biografiją. Ir abu tai padarė: Juozas Tarvydas 1970 m. parašė išsamų darbą „Motiejus Valančius (medžiaga studijai)“, o Grigas Valančius 1978 m. išleido dvitomį „Žemaičių didysis“. Tačiau šie veikalai plačiajai Lietuvos visuomenei liko neprieinami iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – Juozo Tarvydo darbas mašinraščiu keliais egzemplioriais atgulė archyvuose (vienas jų rastas J. Mickevičiaus archyve Žemaičių muziejuje „Alka“), o Grigo Valančiaus buvo išspausdintas Los Andžele, JAV.
1924 m. birželio mėnesį vykę abitūros egzaminai parodė kas ko vertas. Iš trisdešimties abiturientų ir trijų eksternų egzaminus sėkmingai išlaikė dvidešimt keturi, iš jų tik Juozas Tarvydas ir Domas Jurkus baigė aukso medaliu. Dauguma abiturientų pasirinko studijas universitete. Laikraštyje „Žemaičių prietelius“ 1925 m. kovo 18 d. išspausdinta žinutė patvirtina: „Paskutiniais metais Lietuvos universitetan įstojo nemažai studentų ir iš žemaičių, daugiausia Telšių gimnaziją baigusių. Jų čia bus per 40“.
Kūrybinio kelio pradžia
Juozas Tarvydas savo poeziją pradėjo publikuoti dar būdamas gimnazistu 1920 m. žurnale „Aušrinė“. Vėliau, studijuodamas Kaune ir dirbdamas mokytoju gimnazijose, rašė teatro kritiką, knygų recenzijas, straipsnius pedagogikos ir lituanistikos klausimais „Lietuvių katalikų mokslo suvažiavimo darbuose“, periodiniuose leidiniuose „Ateitis“, „Židinys“, „Lietuvis“, „Rytas“, „Lietuvos mokykla“ ir kituose, pasirašydamas J. Žagaro, J. Žgrs., J. Žg., J. Trs. slapyvardžiais bei kriptonimais. Studijavo Teologijos ir filosofijos fakultete kartu su Antanu Miškiniu, Salomėja Bačinskaite-Nėrimi, Antanu Venclova, Broniumi Raila, Kaziu Inčiūra. Aktyviai įsitraukė į žemaičių studentų visuomeninę veiklą. „Katalikai žemaičių studentai […] šio mėnesio 2 d. padarė pasitarimą bendro veikimo reikalu. Čia jų prieita išvados bendrauti kultūriniame ir visuomeniniame žemaičių darbe, t. y., padaryta užuomazga būsimai žemaičių katalikų studentų draugovei. Išrinkti ir šio darbo vadovai iš studentų: A. Salio, J. Tarvydo, D. Jurkaus“,– rašoma „Žemaičių prieteliaus“ laikraštyje.
Juozas Tarvydas parašė pjesę „Per audrą“, kurią 1925 m. režisavo Borisas Dauguvietis Valstybės teatre Kaune. Joje aukštinama lietuvių kova už laisvę. Ši pjesė „[…] po premjeros, vokiečiams užprotestavus, išimta iš repertuaro. Girdi, per tirštais jiems priekaištais atvaizduotas Lietuvos gyvenimas I pasaulinio karo metais. Tarvydas dėl to daug kentėjo. Kentėjo ir bendrai dėl Lietuvos, apkarpytomis sienomis ir be savo sostinės atsikūrusios. Jis tai pergyveno giliau ir jautriau kaip mes, jaunikliai. Turėjo pranašo žvilgsnį, patrioto širdį“,– taip savo draugą prisimena Grigas Valančius.
Plungės „Saulės“ gimnazijoje
Dar nebaigęs studijų, 1927 m. rudenį Juozas Tarvydas pradėjo mokytojauti Plungės „Saulės“ gimnazijoje. Prisimindamas tą laiką, buvęs jo mokinys Juozas Mickevičius rašė mokytojo 70-mečio proga: „Jūs atnešėte daug pedagoginių naujovių ir metodų dėstydamas pamokas ir mokinių ugdyme mokykloje. Buvau tada septintoje klasėje. 1928-1929 m. m. dėstėte istoriją, pasaulinę, lietuvių literatūrą, lietuvių kalbą ir buvote klasės auklėtojas, o 1929-1930 m. m. aštuntoje klasėje dėstėte pasaulinę, lietuvių literatūrą ir lietuvių kalbą. Tamsta pamokas dėstėte meistriškai, turiningai, sistemingai, aiškiai, vaizdžiai, suprantamai“. Tarp mokytojo ir mokinio užsimezgusi bičiulystė tęsėsi daugiau nei keturis dešimtmečius. Abu gimę tais pačiais metais ir krikštyti tuo pačiu vardu, užaugę tarp Žemaitijos kalvų, turėję bendrų interesų puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą, Antrojo pasaulinio karo audrų blaškyti po įvairias mokyklas, sovietų valdžiai neįtikę tremti Sibiran, brandžiame amžiuje vėl susitikę Kretingoje, dirbo Lietuvos kultūros labui, palaikydami vienas kitą moraliai ir materialiai.
Mokytojaudamas Plungėje, Juozas Tarvydas pradėjo užrašinėti lietuvių tautosaką, skatino ir savo mokinius tai daryti. Iki 1931 m. rudens surinko ir išsiuntė Lietuvių tautosakos archyvui Kaune 1940 tautosakos tekstų iš Plungės krašto: 493 dainas, 693 patarles, 432 mįsles, 210 burtų, 49 pasakas, 63 padavimus. Plungėje pradėtos rašyti ir studijos apie Šatrijos Raganos gyvenimą, pedagoginę veiklą, kūrybą. Jos publikuotos leidinyje „Athenaeum“ 1931-1937 m.
(Bus daugiau)
