Telšių „Džiugo“ gimnazijos etikos ir gyvenimo įgūdžių dalyko mokytoja, dviejų klasių vadovė ir gimnazijos mokinių savivaldos kuratorė Vilma Žutautienė ne tik dalijasi žiniomis, bet ir ugdo jaunosios kartos moralines vertybes, padeda paaugliams atrasti savo vietą pasaulyje. Jos kelionė į pedagogo profesiją buvo tarsi ilgas ir vingiuotas kelias, kupinas atradimų ir iššūkių, tačiau būtent ši kelionė ir sukūrė ją kaip asmenybę ir kaip mokytoją. Pasak jos, etikos specialybę pasirinko atsitiktinai, tačiau šis pasirinkimas buvo praktinis ir gilus gyvenimo sprendimas, atspindintis jos gyvenimo filosofiją ir siekį ugdyti dorus, sąžiningus, empatiškus ir atsakingus žmones.
Ernesta Dačkevičienė
Nuo vaikystės svajonės iki pedagogės karjeros
Jog nori būti mokytoja, Vilma suprato tikriausiai jau tada, kai ją, pasak moters, tėvai „po prakaitu“ tempdavo klykiančią į darželį ir kai iš balkono moterys šaukdavusios, prašydamos nekankinti vaiko. „Gal ne taip tiesiogiai susiję su pedagoginiu troškimu, bet aiškiai suvokiau, kad noriu į mokyklą MOKYTIS. O jau antroje klasėje mokytoja Virginija Vaidvilienė man tapo autoritetu: jautri, rūpestinga, leisdavusi parvesti jos vaikus iš darželio… Turbūt čia ir prasidėjo pirmosios svajonės apie romantiškąją mokytojo profesiją“, – prisiminusi pirmuosius išgyvenimus ir įkvėpimą tapti mokytoja, šypsodamasi pasakojo pedagogė.
Paklausta, kokia buvo asmeninė kelionė link mokytojo darbo ir ar kilo abejonių, moteris nusijuokė ir atsakė, jog panašių klausimų dažnai sulaukianti ir iš mokinių. „Kartą net juokiausi balsu, kai klasės gale sėdintis mokinys, kurio mama mokytoja, „skėlė“, ar taip blogai mokiausi, kad tapau etikos mokytoja… Iki pat studijų jokių abejonių nebuvo: žaisdavom „mokyklomis“ su draugais kieme, susikūrėme su klasiokėmis dienynus, kur rašydavome tikrus pažymius.“ Dar rimčiau apie pedagogės profesiją Vilma pradėjo mąstyti, kai mokykloje jai pasiūlė stoti į jaunojo pedagogo mokyklą. „Sužavėjo tai, kad, gavusiems I laipsnio diplomą, nereikės laikyti stojamųjų egzaminų. Taip prasidėjo rimtas darbas: važinėjimai į Šiaulius, pamokų vedimai, ataskaitos, darbų pristatymai.“
Kelias į etikos mokytojo profesiją
Bebaigiant mokyklą, mergina jau žinojo, kad yra priimta į Šiaulių universitetą, pradinių klasių mokytojo specialybę. Tai buvo laikotarpis, kai jaunoji Vilma intensyviai svarstė, kokia kryptimi pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią. Kadangi visus dalykus mokėsi puikiai, mintyse svarstė apie matematikos, lietuvių kalbos mokytojo darbą. Vis dėlto pasiliko ties pradinio ugdymo pedagogika. „Kai nuvežiau į universitetą dokumentus, pamačiau, jog vyksta pokalbis su stojančiaisiais į papildomą etikos specialybę. Ai, galvoju, užeisiu, dvi specialybės – geriau. Stojamasis pokalbis pavyko labai gerai, net ir nepasiruošus iš anksto“, – pasakojo Vilma. Nors pradinių klasių mokytojo profesija Vilmai buvo artima, tačiau, kaip pati sako, jos gyvenimas pasuko į etikos mokytojo kelią, o etikos dėstymas tapo jos tikruoju pašaukimu. Su pradinukais taip ir neteko niekada dirbti – iš pradžių dėl mokytojų pertekliaus, vėliau, pasak jos, ir noro nebebuvo. Dėl pirmosios priežasties ir etiką pradėjusi dėstyti tik praėjus šešeriems metams po studijų baigimo. Per tą laiką Vilma įgijo ir socialinės pedagogikos studijų diplomą, dirbo ir socialine pedagoge, ir bibliotekininke, yra tekę vesti neformalaus švietimo programas mokiniams „Šiandien paauglys – rytoj lyderis“ ir „Sąmoningo dėmesingumo pradžiamokslis“, o šiuo metu yra ir gyvenimo įgūdžių dalyko mokytoja.
Etika nėra tik pamoka
Paprašyta palyginti, kuo etikos mokytojo darbas ypatingas, lyginant su kitais mokomaisiais dalykais, V.Žutautienė atsakė, jog apskritai pedagogo darbas – ypatingas, bet jos dėstomas dalykas neretai yra nuvertinamas tiek mokinių, tiek jų tėvų, tarsi papildomas, nereikalingas krūvis. „Ypač, kai švietimo sistemoje vis dar sureikšminami egzaminai, tai tenka pasitelkti visą savo kūrybingumą, žinias prieš tokius pasakymus kaip „juk egzamino nelaikysim“, „ai, čia tik įskaita, ne pažymiu vertinsit…“. Nepaisant tokio požiūrio, etika nėra tik pamoka, tai platus mokslas apie dorovę ir dorą žmogaus elgesį, sudėtingas, nes niekada nežinai, kurią išmoktą formulę pritaikysi bendraudamas su kitais ir su savimi, aktualus, nes jis lydės visą žmogaus gyvenimą: tiek asmeninį, tiek profesinį. Todėl mano, kaip mokytojos, kaip tiesiog žmogaus, tikslas yra išlydėti empatiškesnį, tolerantiškesnį, pagarbos, sąžiningumo, tiesos principais besivadovaujantį mokinį arba bent jau etikos dalyko žinias gebantį panaudoti per lietuvių kalbos ar anglų kalbos egzaminą. Čia ir yra didžiausias iššūkis bei atsakomybė. Ir galvos skausmas…“, – mintimis dalijosi etikos mokytoja.
Iššūkiai motyvuoja
Mokytojai tenka ne tik mokyti, bet ir būti pavyzdžiu savo mokiniams. Griežtu tonu, pasak pedagogės, šiuolaikinio mokinio nebepriversi mokytis, todėl rezultatų galima pasiekti tik savo gyvenimo būdo pavyzdžiu, atvirumu, gebėjimu suprasti paauglio jausmus ir tuo pačiu drąsa parodyti savo silpnumą, netobulumą, nežinojimą. „Per 24 darbo metus ne vienas atvejis išgyventas, kai mokiniai ir jų tėvai nepasitikėdavo ir netikėdavo mano, kaip mokytojos, klasės vadovės kompetencijomis, tad yra tekę imtis ir nepriimtinų toms šeimoms sprendimų, tačiau siekiant kitų mokinių saugumo. Žinoma, tai negali užgožti malonių įvertinimų, kai mokiniai pasilieka po pamokos, norėdami pasidalinti savo išgyvenimais, pasitarti, padėkoti, kai pritariamai linksi išgirdę „teisybę“, kai gaunu padėkos žinutes socialiniuose tinkluose iš buvusių mokinių, ar net, kai einant koridoriumi, išgirstu „ta tai faina mokytoja“, „labas rytas, super mokytoja“, kai per pertraukas kartu su mokiniais geriame kavą, kai net automobilio raktelį gali patikėti auklėtiniams, nes žinai, kad automobilis bus saugiai ištrauktas iš sniego ir dar atsiųstas smagus video. Šypsena tikrai atsiranda! – prisiminusi malonias situacijas, pasakoja V.Žutautienė ir priduria, kad malonu, kai pastangas įvertina gimnazijos administracija, kolegos. Džiaugiuosi beveik 18 metų dirbdama „Džiugo“ gimnazijoje.“
Svarbu mokytis visą gyvenimą
Vilma Žutautienė, kalbėdama apie savo vaidmenį mokinių profesijos pasirinkimuose, sako, kad mokytojas turi būti pavyzdys. Jos nuomone, svarbiausia – skatinti mokinius siekti savo pašaukimo, nes tai yra kelias į laimingą ir prasmės kupiną gyvenimą. Ypač svarbu, pasak Vilmos, kad mokiniai suvoktų, jog mokymasis yra visą gyvenimą trunkantis procesas. „Labiausia akcentuoju mokymąsi visą gyvenimą ir nebijojimą bandyti bei klysti. Tikiuosi, kad tuo ir vadovausis mano auklėjamųjų klasių (11 ir 12) mokiniai, nes viskas, ko mokomės, vienaip ar kitaip praverčia gyvenime. Tą galiu patvirtinti savo patirtimi: pradinių klasių mokytojos specialybė, socialinė pedagogika, neformaliosios lyderystės studijos LL2 projekte, fotografijos kursai, siuvėjo specialybė, įgyta prieš keletą metų, viskas tik į naudą, nebūtinai finansinę, bet akiratį – tikrai plečia“, – pabrėžia ji.
Darbas persipina su pomėgiais
Moteris teigia, kad svarbiausia vertybė tiek mokytojo darbe, tiek gyvenime yra pagarba žmogui. „Nemažiau svarbu – išlaikyti vidinę ramybę ir gyventi oriai“, – sako ji. Mokytoja pripažįsta, kad ilgą laiką daug savęs atiduodavo darbui, dėl ko jaučia kaltę prieš artimuosius (dukras: studentę Ievą ir abiturientę Gretą bei vyrą Valdemarą) ir nori tikėti, kad turi laiko grąžinti dėmesio skolas. „Metams bėgant, bandau daugiau sugrįžti į šeimą, bet vien tik namų šeimininke, atleiskit, nepavyks būti“, – šelmiškai nusišypso Vilma.
Vilmos laisvalaikio pomėgiai yra įvairūs ir stipriai susiję su jos darbo stiliumi. „Po darbo man reikalinga meditacija. Viename seminare išgirdau mintį, kad lietuviška meditacija – ne sėdėjimas lotoso poza. Mano meditacija – kelionių planavimas, keliavimas, dainavimas dainų ir šokių ansamblyje „Mastis“, žygiai, fotografija, važinėjimas motociklu (vairuoti nesimokysiu, bet ant galinės sėdynės su malonumu gaudau vėją, pasineriu į apmąstymus, generuoju idėjas, tam reikalui turiu nuosavą vairuotoją), spektaklių, koncertų lankymas, socialiniai tinklai, ko neketinu atsisakyti, nes ką bedaryčiau, iš visur gaunu naudos“, – kalbėdama apie laisvalaikį, sako moteris.
Tokie hobiai ne tik padeda jai atsipalaiduoti po darbo dienos, bet ir atveria naujų idėjų, kurias ji vėliau pritaiko pamokose. Kelionės, ypač susijusios su kitų šalių kultūromis, praverčia Vilmai kalbant apie žmonių santykius, stereotipus, toleranciją. Motociklų tema tapo puikiu būdu, kai reikia sukurti ryšį su vyriškąja auditorija pamokoje, ypač tais, kurių interesai kartais būna nutolę nuo įprastų mokyklos temų.
Norint „neperdegti“, reikia atsipalaiduoti
Kaip ir dauguma mokytojų, Vilma susiduria ir su „perdegimo“ momentais, tačiau puikiai žino, kaip atgauti energiją ir grįžti į darbą su nauju entuziazmu. „Būna „perdegu“, bet kai turiu tinkamų atsipalaidavimo būdų, kai visa nauja patirtis „nusėda“ tinkamai ir laiku, kai viskas vėl susidėlioja į savas lentynas, tada jau su entuziazmu ir degančiomis akimis vėl pradedu sukti galvą: „ką čia dar sugalvojus…“, – pasakoja entuziazmo ir pozityvumo nestokojanti moteris.
Neretai mokytojus Vilma pavadina aktoriais, nes, dirbant su paaugliais, kurie dažnai būna linkę į netikėtus ir netgi provokuojančius klausimus, reikia pasitelkti įvairius vaidmenis, „stand up“ stilių (pedagogei praverčia ir mokyklos laikais lankyta teatro studija pas režisierę L. Adomaitienę bei studijų laikais – aktorės O. Dautartaitės aktorinio meistriškumo kursai būsimiesiems pedagogams). „Smagu prisiminti, kai, aiškinant temą, vienas mokinys pertraukė: „Atsiprašau, kad ne į temą, bet ar jūs negalvojot apie aktorės darbą“? Kita mokinė mestelėjo repliką: „bet tie keliaujantys mokytojai kažkokie kitokie, įdomesni pašnekovai“…, – juokdamasi pokalbį baigė Telšių „Džiugo“ gimnazijos mokytoja Vilma Žutautienė, kurią galima apibūdinti kaip pedagogę, savo darbu įkvepiančia ir formuojančia jaunosios kartos vertybes, kurios požiūris į pedagogiką yra gilus ir daugiaplanis.
Leave a Reply