Lauryną Kulikauską daugelis Telšiuose pažįsta kaip futbolo žmogų, FC „Džiugas“ klubo administratorių ir kultinį dainos „Ace ace baby“ šokėją svarbiausiame komandos rituale po futbolininkų pergalių „TOPsport“ A lygos varžybose. Tačiau L. Kulikauskas užsiima ne tik tuo. Jis ir puikus fotografas, ypatingą dėmesį skiriantis gatvės fotografijai bei reportažui. L. Kulikausko nuotraukos ne sykį puošė ir „Kalvotosios Žemaitijos“ puslapius. Tad šį kartą jį kalbinome būtent kaip su fotoaparatu beveik nesiskiriantį žmogų. Siūlome pokalbį savo skaitytojams.
Stasys Katauskas
– Koks buvo Tavo kelias į fotografiją? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Didelę reikšmę tam turėjo COVID-19 pandemija. Jei ne karantinas, net nežinau, kur dabar būčiau ir ką veikčiau. Tuo laikotarpiu atradau seną sesers fotoaparatą, kuris tiesiog gulėjo stalčiuje. Iki tol visada buvau įsisukęs į veiklas, o per karantiną – viskas sustojo. Tąkart tiesiog išėjau pasivaikščioti su fotoaparatu. Patiko. Ir po truputį supratau, kad tai rimtai įtraukė. Taip nuo pirmosios karantino savaitės prasidėjo mano kelias fotografijoje.
– Iš pradžių tai buvo tik hobis?
— Taip, iš pradžių buvo tik pomėgis. Bet kuo daugiau domėjausi, tuo labiau supratau, kiek dar daug nežinau. Ieškojau informacijos, mokiausi, gilinausi. Vėliau jau Klaipėdoje pradėjau studijuoti fotografiją. Ir vis dar mokausi – čia niekada nepabaigi.
– Kaip gimsta idėjos Tavo nuotraukoms – ar tai labiau spontaniška, ar planuota?
– Dažniausiai išeinu į gatvę ar gamtą nežinodamas, ką rasiu. Stebiu šešėlius, šviesą, ieškau detalių. Daug kadrų atsiranda tiesiog einant. Bet pasitaiko, kad galvoje jau turiu tam tikrą kadrą, kurio einu „medžioti“. Daugybę kartų tenka grįžti tuščiomis, kol pagaliau pagauni tai, ko ieškojai.
– Kiek ilgai esi „medžiojęs“ vieną kadrą?
– Ilgiausiai tai užtruko apie metus. Turėjau viziją – norėjau užfiksuoti, kaip virš Telšių daugiabučių kyla didelis mėnulis. Atrodė paprasta, bet prireikė metų, kol tiksliai supratau, kada ir kaip tai padaryti. Pavyko tik prieš kokius penkis mėnesius. Dar yra nepagautų, neišsipildžiusių kadrų.
– Dažnai Tavo nuotraukos reportažinės. Ar teko artimiau prisiliesti ir prie fotografijos meno pasaulio, parodų?
– Kol kas mano darbus daugiausia galima pamatyti internetinėje erdvėje. Išskyrus gal tik Žemaitės dramos teatrą – ten eksponuojamos beveik visos mano darytos nuotraukos. Yra minčių rengti tikslingesnę parodą ateityje. Kai studijavau Klaipėdoje, buvau gavęs pasiūlymų, bet iki baigimo visko nespėjome įgyvendinti. Visgi fotografijos menas ir skirtingi jo žanrai man labai įdomūs.
– Kurie fotografijos žanrai Tau artimiausi?
– Kai pradėjau, maniau, kad labiausiai trauks sporto fotografija – dėl veiksmo, greičio, emocijų. Ir pradėjau nuo krepšinio, bet netikėtai perėjau prie futbolo. Vis dėlto ilgainiui supratau, kad labiausiai mane žavi gatvės fotografija. Tai žanras, kuris labiausiai prie širdies – išeini į miestą ir niekada nežinai, ką pamatysi.
– Taigi – tai ir menas, ir socialinė dokumentika?
– Taip, turbūt galima taip pasakyti. Eini ta pačia gatve kiekvieną dieną, bet supranti, kad niekada nefotografuosi tos pačios akimirkos du kartus. Tai mane labiausiai ir žavi.
– Kas, Tavo nuomone, yra gera nuotrauka?
– Gera nuotrauka turi iškart patraukti dėmesį, sukelti emociją. Joje turi būti kažkas tikro, nuoširdaus. Gal todėl nespalvotos nuotraukos tokios mėgstamos – jos nuima viską, kas papildoma, ir palieka tik esmę – emociją.
– Ar dirbti su spalva – sunkiau?
– Galbūt iš pradžių atrodo, kad su spalva sunkiau, bet, tiesą sakant, ir nespalvotai fotografijai reikia labai daug – gero rakurso, šviesos, kontrasto. Paprastai pašalinus spalvas, kadras dar netampa geras. Tad tiek spalvota, tiek nespalvota fotografija turi savo iššūkių.
– Fotografuojant gatvėje, ypač žmones – ar reikia drąsos?
– Tikrai taip. Žmonės net ir iš tolo jaučia, kai į juos žiūri. Gatvės fotografijoje dažnai reikia būti arti, kad pagauti emociją. Mažesniuose miestuose, kaip Telšiai, žmonės ne visada supranta, kodėl juos fotografuoji. Bet man drąsos netrūksta – jei kam nors nepatinka, gali pasakyti, kad nenori būti viešinamas. Didesniuose miestuose – viskas paprasčiau. O natūraliausios nuotraukos – kai žmogus net nepastebi, kad jį fotografuoji.
– Ką manai apie komercinę fotografiją, mokamas fotosesijas?
– Esu daręs ir tokias. Bet supratau, kad jei nori fotografuoti dėl savęs, komercija gali greit „užmušti“ džiaugsmą. Kartais dar padarau vieną kitą fotosesiją, bet vengiu vestuvių ar režisuotų fotosesijų. Man svarbu natūralumas. Mieliau stebėčiau žmones bendraujančius, o ne statyčiau juos pozuoti.
– Sporto fotografijoje turbūt natūralumo ir emocijų labai daug?
– Taip, dėl to man tai taip patinka. Tu fiksuoji žmogų tikrą – jo emociją, kūno kalbą, įtampą, pergalės ar pralaimėjimo akimirką. Gal sportininkams ne visada patinka tas „sulaužytas“ veidas nuotraukoje, bet tai – tikra, nesuvaidinta. Man tai labai įdomu.
– Ar yra fotografų, kurie Tave įkvepia?
– Taip. Pirmiausia – mano mokytojas Gediminas Juška, kuris ir paskatino mane eiti į gatvės fotografiją. Mados fotografas Dainius Ščiuka labai įkvepia tuo, ką daro studijoje ir su juosta. Yra sporto fotografas Vytautas, lydintis olimpinę rinktinę, važiuojantis į Dakaro ralį – nuostabus kruopštumas. Internete taip pat seku vieną estą, kuris kasdien publikuoja įspūdingas gatvės fotografijas – neįtikėtinas jo matymas.
– Ko palinkėtum „Kalvotosios Žemaitijos“ skaitytojams?
– Tiems, kurie fotografuoja, palinkėčiau eiti ir daryti. Spausti mygtuką. Nesidairykit į naujesnį fotoaparatą – net ir senesni ar pigesni gali labai daug. Svarbiausia – išnaudoti tai, ką turi. Ir nebijoti kritikos. Ji visada bus, bet daug geriau daryti ir klysti nei nieko neveikti ir galvoti.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
