Tegu nepraranda svarbos Telšiuose tie klecka lašinietė. Juos labai mėgo legendinis Juozas Kikilas, po šalelę Lietuvą Telšių Kikilu vadintas. Kaip ir buvo maloniems skaitytojams pažadėta, pargrįžtame dar kartą prisiminti šį veiklų senų laikų gatvės šauklį, gatvės artistą, išskirtinį telšiškį. Yra pasiūlymų įamžinti jo atminimą. (Publikacijų ciklas apie Juozapą Kikilą (1906-1971) „Kalvotojoje Žemaitijoje“ spausdintas nuo 2024 m. lapkričio 22 d. iki 2025 m. sausio 7 d.)
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 33, 35)
Toks aukojimo būdas
Kalvos viršuje – lyg statybų aikštelė. Tylūs, susikaupę vyrai ruošia skiedinį paminklui. Kažkieno dūšelę vėl „įregistruos“ čia nauju paminklu. Gyviesiems, kol gyvi, tai svarbu. Tai toks dabartinio aukojimo mirusiesiems būdas. Pirkti, brangiai mokėti už akmenį, brangiai mokėti už darbą ir palikti ženklą dūšelei. Toks aukojimo būdas, negailint kainos. Tik tuo nesibaigia aukojimas. Dažnai dėl jo eina blogų darbų dirbti: medžius iškerta, jei jie arti kapo. Net nuo poeto kapo „testamentinę vyšnią“ nupjauna. Tai didi nuodėmė. Net pati saulelė imtų raudoti dėl tokios tamsybės žmonių sielose.
Saulelė… Ji kad ir po ūkanos uždanga, duoda mums šviesą. Dabar ji mums šviečia iš po ūkanos, kai einame Juozapo Kikilo kapo rasti. Šviesdama per amžių amžius, saulelė visokių aukojimų matė. Ji matė ir žino, kaip ir ko prieš tūkstančius metų čia žmonės kilo. Į šią dūšelių kalvą Telšiuose. Plačiai saulelės kelias matyti nuo šios kalvos. Aplink – vienodu ratu horizontas. Kol niekas už kapinių ribos nesulapoję, saulelės kelias nuo patekėjimo iki laidos – visais metų laikais čia taip gerai matytųsi. Keliauja saulelė, laimindama dūšelių buveinę šiame kalne. Gal kuriuo nors tūkstantmečiu čia ir buvus regykla, kad taip viskas tarsi „arčiau dangaus“. Pagal dangaus šviesulių judėjimą žyniai žinių gaudavo. Ką mes bežinom, kaip kas kada buvo. Nebežinos ir apie mus. Apie mūsų gyvenimo gerybes ir negerybes. Kaip mes čia dabar esame. Vis mažiau Išminties mokytojų turime. Žyniai seniai pasmerkti. Jų, jeigu ir yra, tai mažai kas apie juos žino.
Pro poeto kapą…
…Niekada nekirskite, nepjaukite vyšnios nuo poeto kapo – kaip nupjauta Telšiuose nuo poeto Butkų Juzės kapo. Praėjome jį su Staseliu. Bėkite nuo tokių žmonių, kurie vyšnią nuo poeto kapo pjauna, kurie drasko, kurie pyksta dėl lapo nukritusio, dėl paukštelio ką užtėškusio. Kokios smulkmenos… Sergantis, labai kenčiantis poetas, žinodamas, kad mirs, puikius posmus parašė. Rašė prašydamas vyšnios medelio ant kapo. Kad žmonės būtų mintinai jo eiles apie mirtį išmokę, ne su pjūklais ir kirviais prie vyšnios medelio ant kapo atėję. Tik bėgti nuo tokių žmonių. Toli bėgti. Jų dvasia tamsi ir nelaiminga…
Kam ruošiama žemelė mūsų? Kokiai ateičiai? Jeigu nuo jos taip daug gamtos gražumo kertama, pjaunama, skutama, užverčiama… Žmonės nebenori mokytis išminties. Taip trinamas, keičiamas ir mūsų pasaulėvaizdis, tradicijos, prigimtinė kultūra. (Galbūt kas nors piktdžiugiškai stebi tai…) O juk gali būti kada nors ateis laikas, kai kitų kartų žmonės neatsistebės mūsų šiandienėmis ydomis. Ateis rauti šių „įtvirtinimų“ ant dūšelių kalno. Sunkiai darbuosis, kad vėl išpurentų žemelę, kad sodintų vyšnias ant dūšelių kalno. Šios žydės lyg rojaus sodelis aukštai. Paukšteliai čiulbuonėliai čiulbės danguje, dūšeles taip linksmins. Saulė švies, lietutis lis, vėjelis siūruos šakeles. O šios nužydėjusios uogas raudonas sirpins. Paukšteliai jas les, plačiai išnešios… Naujos vyšnelės augs ir žydės… Dūšelės džiaugsis danguje laimingos…
Tai tyliosios mintys vis, pagarbiai einant didžiuoju dūšelių kalnu Telšiuose. Per senąsias kapines, vis spraudžiantis tarp susikimšusių paminklų. Ėjome Juozo Kikilo Amžinosios Buveinės aplankyti. Savitas, labai savitas jo gyvenimo būdas po Telšius buvo. Einame vis. Jau greitai prieisime. Saulelė, net jei nesimato jos, vis tiek kur nors yra. Ji visada regi mus, lydi, duoda mums šviesą ir patį gyvenimą.
Į ežero pusę
Įkopę į dūšelių kalną, apėję nedidelį pusratuką, jau ir esame prie Kikilų šeimos kapo. Stovime atgręžę veidus į ežero pusę. Tos nuokalnės, kuri į ežero pusę, pradžioje, maždaug ties viduriu yra senovinis juodas paminklas, žymintis mūsojo Kikilo artimuosius. Dvi didesnės antkapinės plokštės, o trečioji – mažesnė. Su įcementuota balto marmuro plytele, į kurią įrėžta pavardė, data: „Juozas Kikilas 1906-1971“. Kuklu. Patvaru. Telšių Kikilo dūšelė nepalikta nepaženklinta šiame didžiuliame miesto dūšelių kalne.
Tylus apžadas buvo…
Jaučiau dėkingumą geranoriškajam atlydėtojui Stasiui Alvinskui. Tikėjosi žmogus, kad visą pulkelį žmonių atves čia. Ne taip lengva sukviesti. Tikiu, kad kitą kartą atlydės čia pulkelį telšiškių ar svečių. Kas nors juos surinks, kas nors papasakos, kad buvo Telšiuose toks plačiai žinomas Kikilas, kurs liūdna mirtimi mirė 1971 metais. Dabar atvedė tik buvusią Kikilaitę.
Jaučiau ir palengvėjimą, koks jaučiamas atlikus mintyse įsisenėjusį pažadą: pastovėjau prie to kapo, prie kurio seniai tikėjausi ateiti. Patylėti. Žvakelę uždegti. Uždegėm žvakelę. Plevena liepsnelė maža, lyg pati dūšelė joje būtų. Ryšys su Amžinybe. Gyva balta gėlelė… Ir proga buvo: Juozo Kikilo gimimo diena. Gimęs 1906 m. kovo 27 d. Dabar tą dieną minima tarptautinė Teatro diena.
Per teatro dieną
Taigi 2025 m. kovo 27 d., per Teatro dieną, 119-ųjų gimimo metinių proga, dviese su telšiškiu Stasiu Alvinsku pagerbėme Juozo Kikilo, legendinio, balsingojo gatvės šauklio, artistiškojo iliuzionisto Telšių Kikilo kapą. Po metų, 2026-aisiais, sukaks 120 metų nuo šio žmogaus gimimo. Jis buvo susijęs su teatru, su teatralais, ir šie jo nebuvo pamiršę.
Blizguoja ten už visų miesto pakalnių pasislėpęs ežeras. Jis visas lyg savas kiemas Juozo Kikilo iširstytas buvo… Tebestovi senų pamatų namai su šlaitiniais stogais. Jų palei ežerą daug buvo. Su kaimiškais kiemais, su daržais. Daug dar tebėra. Daug ir nebėra. Ir naujovių daug, kurių Jūzapėlis nebūtų įsivaizdavęs. Vis nerimdamas, kur čia pavalgius, pas kurią gaspadinę netoli autobusų stoties užėjus… Pažinojo jį visi. Puikiai su kaimynais sugyveno. Pavalgydavo pas ką nors – susimokėdavo.
Sąžiningai, patvariai padarytas savo meistrystes pardavęs, pinigėlio taip užsidirbęs, eidavo pas kurią nors gerą moterį kaimynę paprašyti: „Išvėrk mon klecku lašinietu“.
Prie dziegoriaus
Aplankome ir poeto Butkų Juzės kapą, kur nauja vyšnia privalėtų dar būti pasodinta, kad užaugtų, žydėtų, kad paukšteliai jos uogas lestų… Gražu būtų čia kaip nors aiškiai užrašyti tą jo poetinį testamentą. Kol dar turim mokančių skaityti. Gal tada nebekiltų tada prieš vyšnią nei pjūklai, nei kirviai.
Šviesiausios pagarbos atodūsis, einant pro aukštą paminklinį stogastulpį su kalvystės saulute viršuje. Žymiajam Telšių muziejininkui Vitui Valatkai. Tarsi pati jo dvasia šiame itin iš aplinkos išsiskiriančiame paminkle budėtų gyva… Dūšelių kalne nedaug ko panašaus likę.
Judame žemyn – į pagrindinius dūšelių kalno vartus, kurie iš Gėlių gatvės Telšiuose. Čia sutinkame dar vieną malonų prigimtinį telšiškį Edvardą Kibartą. Mielai prisijungia prie mūsų. Spartiname žingsnį. Šiek tiek į gatvės įkalnę, paskui vėl ilgokai pakalniui… Juk taip ir banguoja visi Telšiai. Reto grožio miestas. Vėjas šaltokas. Buvo pasirodžiusi ir vėl prapuolė pavasario šiluma…
Jau netrukus bus tas susitartas Teatro dienos ir Telšių Kikilo gimtadienio dienos laikas, kai prie miesto laikrodžio – prie dziegoriaus, kur su meška bokšte – pažadėjo ateiti dar keli telšiškiai.
Ir jie atėjo. Buvusi Telšių Kikilo kaimynė Zita Ramančiauskienė, puikių jo nuotraukų išsaugojusi Angelė Budginienė, mano primygtinai pakviestas gražaus amžiaus Vladas Ryžakovas, kuris jauname amžiuje kultūros namuose su Kikilu susitikdavo. Kartu su Stasiu Alvinsku, Edvardu Kibartu, su manimi – buvusia Kikilaite – šešių žmonių būrelis. Oras šaltas, žvarbus. Nepavaikštinėsim palei ežerą pasišnekučiuodami…
Nuoširdūs telšiškiai
Pasirinkome užuovėją „Senojoje kvortoje“. Susėdome po jaukiais rūsio mūro skliautais. Ir prie kavos puodelių nuoširdžiai paminėjome 119-ąsias Juozo Kikilo gimimo metines. Tylos minutėle. O paskui pagarbia mintimi, pagarbiais žodžiais. Ir begale įdomių įspūdžių, koks jis buvo, kaip atrodė, ką kalbėjo, kaip visokias keistenybes rodydavo.
Visi nebejauni, visi buvom su Kikilu bendravę. Ypatingai miela buvo klausytis Edvardo Kibarto, Vlado Ryžakovo pasakojimų apie jų vaikystės, jų jaunystės Telšius. Jau ir tada Telšių Kikilas buvo. Jau ir tada po kultūros namus savas buvo. Jau ir tada bet kokioje situacijoje savo neprilygstamus iliuzionisto ir kitokias artistiškas gudrybes rodė. Išskyrus kaimynus, kaip ir niekas daugiau nežinojo jo tikrojo gyvenimo, jo padėties. Zita Ramančiauskienė, Kikilo kaimynė, žinojo ir liūdnąją jo gyvenimo pusę. Bus apie tai toliau. O Vlado Ryžakovo pasiklausyti – tai lyg gyvai istorinių įvykių vingiais pakeliauti. Visi šnekūs, visi paprasti ir nuoširdūs. Visi įdomiai ir vien žemaitiškai kalba.
Kilo mintis, kaip būtų šaunu, jei po šiais rūsio skliautais ir susiformuotų senų telšiškių pašnekovų klubas. Taip dera viskas: ir skliautai, ir senos nuotraukos, ir ta vieta, kur visais laikais Telšių gyvenimo įvykiai į šią kelių kalvų pakalnę tarsi tekėte sutekėdavo. Sau sueina pagyvenusių telšiškių nedidelis ratelis ir pasakoja, ir kalbasi – laiką tarp bendraamžių praleidžia.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
