Gydytojas – tai daugiau nei profesija. Tai pašaukimas, kuriame susitinka žinios, atjauta ir gebėjimas išgirsti žmogų net tada, kai jis tyli. Kalbamės su gydytoju iš Maroko Hamza Bouboual, kuris savo gyvenimo kelią, kupiną iššūkių, meilės ir pasirinkimų, atvedė į Lietuvą. Jo istorija – tai liudijimas, kaip nuoširdus noras padėti, asmeninės patirtys ir meilė šeimai gali pakeisti ne tik žmogaus likimą, bet ir visą jo gyvenimo kryptį. Šiandien jis – Regioninės Telšių ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje dirbantis gydytojas, kasdien atiduodantis visą save pacientams. Apie tai, kaip tapti empatišku gydytoju, prisitaikyti prie svetimos kultūros ir kurti gyvenimą svetur – šis nuoširdus pokalbis.
Algirdas Dačkevičius
– Kaip susiklostė Jūsų kelias į mediciną – kodėl pasirinkote tapti gydytoju?
– Nuo mažens nebuvau tas, kuris svajoja tapti gydytoju. Tačiau visada jaučiau stiprią atsakomybę už kitus – ypač kai jiems skauda. Studijuodamas Maroke, patekau į sunkią avariją ir kelis mėnesius praleidau ligoninėje. Tai mane pakeitė iš esmės. Suvokiau, koks svarbus yra gydytojo žodis, dėmesys ir rūpestis dar prieš gydymą. Ši patirtis paskatino mane tapti tokiu gydytoju, kuris ne tik gydo, bet ir palaiko. Šiandien šią patirtį vis dar nešuosi su savimi dirbdamas Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje.
– Kas paskatino Jus atvykti dirbti į Lietuvą, ir kodėl pasirinkote būtent Telšius?
– Į Lietuvą atvykau kaip svečias ir čia sutikau savo žmoną – mano pirmąją meilę. Dėl jos nusprendžiau perkelti studijas iš Rabato į Vilnių ir čia baigiau medicinos mokslus. Lietuva tapo mano antraisiais namais. Pasirinkau Telšius, nes norėjau dirbti vietoje, kur galiu tiesiogiai prisidėti prie bendruomenės gerovės. Man svarbu, kad kokybiška medicina būtų prieinama visiems, o mažesni miestai tam suteikia tikrą prasmę.
– Kaip vertinate Lietuvos ir Maroko sveikatos sistemas?
– Abi šalys turi savų stiprybių ir iššūkių. Maroke – daugiau gyventojų, tad didesnis krūvis, mažiau asmeninio dėmesio. Lietuvoje pacientui gali būti skiriama daugiau laiko, technologijos pažangios, o sistema gerai organizuota. Tai leidžia užtikrinti pacientų saugumą ir geras darbo sąlygas.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte pradėjęs dirbti Lietuvoje?
– Didelių sunkumų nebuvo – tik natūralus prisitaikymas prie naujos tvarkos ir aplinkos. Labai padėjo kolegų palaikymas, jų draugiškumas ir pasirengimas padėti. Dėl to net ir iššūkiai tapo augimo galimybėmis.
– Ar buvo kultūrinių skirtumų, kurie Jus nustebino?
– Didelių kultūrinių skirtumų nepastebėjau. Tiesa, lietuviai iš pradžių gali pasirodyti uždari, tačiau vėliau bendrauja nuoširdžiai ir šiltai. Ryšys su kolegomis ir pacientais vystėsi natūraliai.
– Kaip jautėtės pirmosiomis dienomis Lietuvoje?
– Buvo šiek tiek sunku priprasti prie klimato ir svetimos aplinkos, bet žmonos palaikymas man padėjo greitai įsilieti į bendruomenę.
– Ar sunku buvo mokytis lietuvių kalbos?
– Lietuvių kalba tikrai nėra lengva, bet man patinka mokytis kalbų. Vis dar mokausi kasdien, o mano mėgstamiausios frazės – „Aš tave myliu“ ir „Labai ačiū“.
– Kaip Jus priėmė kolektyvas ir bendruomenė?
– Labai šiltai. Žmonės draugiški, darbo aplinka bendradarbiaujanti. Jaučiuosi kaip namuose, o tai labai svarbu, ypač naujokui.
– Ką Jums reiškia lietuvių kultūra?
– Pagarba asmeninei erdvei ir nuoširdumas – tai, kas mane ypač sužavėjo. Lietuviai moka padėti, kai labiausiai reikia, bet kartu gerbia vienas kitą. Tai kuria gražią socialinę aplinką.
– Kaip pailsite po sunkių budėjimų?
– Man geriausias poilsis – būti su žmona. Mūsų laikas kartu – ar tai būtų pokalbis, ar pasivaikščiojimas – leidžia atsipalaiduoti ir atgauti jėgas.
– Kas Jus motyvuoja sunkiausiais momentais?
– Žmona. Jos palaikymas ir meilė man suteikia jėgų net sunkiausiomis akimirkomis. Taip pat mane motyvuoja noras tobulėti ir padėti žmonėms.
– Ar palaikote ryšį su šeima Maroke?
– Taip, labai glaudų. Su mama kalbuosi dažnai, taip pat palaikau ryšį su tėvu ir kitais artimaisiais. Stengiuosi juos aplankyti, kai tik galiu.
– Kokios Jūsų svajonės, susijusios su gyvenimu Lietuvoje?
– Noriu, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę gauti kokybišką medicinos pagalbą. Tai mano misija – būti šalia, kai labiausiai reikia, ir net viena išgelbėta gyvybė man reikštų labai daug.
– Kokią svarbiausią pamoką davė gydytojo darbas?
– Kad gyvenimas yra labai vertingas ir trapus. Reikia branginti laiką su artimaisiais, parodyti meilę, kol dar yra tam galimybė. Mūsų buvimas šalia kartais gali išgelbėti gyvybę.
– Ar norėtumėte likti Lietuvoje ilgiau?
– Taip, planuoju čia specializuotis ir dirbti. Noriu kurti stabilų gyvenimą Lietuvoje – tai mano dabartinis planas ir kryptis.
– Ką patartumėte kitiems jauniems gydytojams?
– Būkite kantrūs ir atviri. Mokykitės, prisitaikykite ir nebijokite prašyti pagalbos – kolegos gali tapti jūsų stipriausia atrama.
– Koks būtų Jūsų palinkėjimas skaitytojams, kolegoms ir pacientams?
– Kolegoms linkiu vienybės ir sėkmės. Pacientams – sveikatos ir gerovės. Visiems skaitytojams – pozityvumo ir šilumos. Net maža šypsena sunkiu metu gali pakeisti pasaulį.
– Ačiū už pokalbį.