Julita Švėgždavičienė – Telšių krašto kultūros saugotoja, bibliotekininkė, kraštotyrininkė, viešosios atminties puoselėtoja. Jos gyvenimo ir profesinis kelias, apaugęs tiek asmeniniais sentimentais, tiek istorinėmis įžvalgomis, veda per Žemaitijos kalvas, dvarus ir žmonių likimus. Šiame interviu – atvira ir prasminga kelionė į kultūros laukus, kur dokumentuojamas ne tik regiono paveldas, bet ir vidinis pašaukimas dirbti tyliai, kantriai, su meile. Tai pokalbis apie moters balsą viešojoje erdvėje, apie atsakomybę už žodį ir vaizdą, apie istorijos gyvastį šiandienos skaitmeniniame pasaulyje – ir apie tai, kaip gimtinės dvasia tampa tapatybės šerdimi.
Algirdas Dačkevičius
– Koks buvo Jūsų kelias į bibliotekininkės profesiją ir kultūros istoriją – ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas nuo pat pradžių, ar ilgainiui subrandintas vidinis pašaukimas?
– Atrodo, viskas susidėliojo taip, kaip ir turėjo būti. Nežiūrint, kad nešiau stojimo dokumentus į istorijos specialybę, buvau įkalbėta pasirinkti naują, šiuolaikišką ir moterišką specialybę. Gavusi universitetinių žinių (teko laikyti net aukštosios matematikos egzaminą), padirbusi šiek tiek Klaipėdoje, grįžau į Telšius. Vilniaus Saulėtekio žiedo troleibuse lemtingai susitikę žvilgsniai su būsimu vyru Kęstučiu Švėgždavičiumi nulėmė mano grįžimą į Telšius.
1982 m. muziejus šventė savo jubiliejų, kaip ir Telšių viešoji biblioteka, iškart patekau į stiprią kultūrinę aplinką. Netrukus tapau skyriaus vedėja. Laikinai dirbau direktore ir pavaduotoja, bet su malonumu grįžau į kraštotyros barus. Ilgokai užtruko, galima sakyti, „nuleistas“ nemažas kruopštus straipsnių bibliografavimo, kartotekų pildymo, teminio-atrankinio informacinio aptarnavimo darbas, bet ilgainiui apsistojome ties neabejotinos vertės darbu – kraštotyrinę vertę turinčiais spaudiniais.
– Žemaitija – ne tik Jūsų veiklos laukas, bet ir dvasinė erdvė. Kaip gimė tas gilus ryšys su šiuo regionu ir kuo jis Jums ypatingas?
– Aš tikra žemaitė. Ne tik dėl to, kad gimiau Telšiuose, o tėvai ir protėviai gimė/gyveno Buožėnų geomorfologinio draustinio (įsteigto 1992 m. siekiant išsaugoti raiškų Žemaičių aukštumos ruožą) ribose ar visai šalia, Buožėnų ir Eidintaičių kaimuose. Dar visai mažutė tiek viename, tiek kitame kaime vasarodavau pas babą (mamos mamą) Eidintaičiuose, bet dažniausiai tėčio tėviškėje Buožėnų kaime, beveik centre, bet kartu ir nuošaliai, ant kalno. Akis galėjo toliuose aprėpti vakarinėje ir šiaurinėje pusėse tamsių miškų vietomis drėgnas pamiškes. Tai stirnas pamatydavai, tai pelėda suūkdavo… Kai nuščiūdavo temstant, būdavo kiek nejauku, nes miško gyvenimas buvo paslaptingas. Visa plati nuokalnė buvo skirta sėjai, pievoms šienauti ir karvutei ganyti. Nieko netikėto, kai prisimenu savo babūnelę sakant, kad mano pusseserės akys „platės kap dirvuona“. Bočelis Stanislovas buvo žinomas meistras, labiau – medžio (apie tai sužinojau vienos muziejinės ekspedicijos metu iš gana tolimo kaimyno), pats pastatė neblogą namelį ir kitus pastatus. Be to, turėjo nemažai muzikos instrumentų: būgną, smuiką, armoniką. Kiek žinau, mano tėtis su broliu Vytautu eidavo užsidirbti grodami vakaruškose. Pas bočelius būdavo vaišių su dainomis, tačiau jau naujoviškomis, nes jaunimui reikėjo ko nors mandresnio. Trečioji tėčio šeimoje buvo sesuo Judita, jau pamenu, kad ištekėjusi už aukšto laibo aukštaičio Vytelio, skulptoriaus iš Vilniaus. Vėliau Gadūnavo kapinėse atsirado jo didelė akmeninė skulptūra – „Rūpintojėlis“. Mamos giminėje buvo didelių šeimų tradicija. Vienos mamos giminaitės mylintis vyras parengė geneologinį giminės medį ir surado senų nuotraukų. Vienoje jų – dar jauna, graži, greičiausiai jau ištekėjusi, mamos mama Leokadija. Šovė į galvą paika mintis, kad nuotraukoje esantis kunigas galėtų būti garsusis Vaižgantas, nes panašiais metais buvo kilnojamas po Žemaitijos įvairias vietas. Guvios buvo dvynukės, mama su seserimi, nes jos pabėgo ir išsisuko nuo kelionės Sibiran. Gal paveldėjo genus iš tėvo Dovydo Rutkaus nuo Varduvos, buvusio puikaus raitelio, tarnavusio cariniame garbės pulke. Žemaitijos dvasia glūdi mano genuose, ji neapleido ir susiklosčiusiame mano gyvenime.
– Jus matome keliuose laukuose – esate ir istorikė, ir publicistė, ir nevengiate filmuoti. Kaip šios trys kryptys papildo viena kitą ir kur labiausiai jaučiatės „namuose“?
– Istorike savęs niekada nelaikiau. Pamenu, istorikas R.Petrikas kraipė galvą, koks čia būtų mano straipsnių žanras…? Tai kraštotyriniai, švietėjiški straipsniai, kuriuose rėmiausi ir dokumentais, ir publikuotais moksliniais straipsniais, ir literatūriniais, literatūrologų straipsniais, ir gyvais prisiminimais. Pamenu, žavėjausi V. Daujotytės žodžiu, rašiau straipsnelį „Būti su jos mylimaisiais…“. Labai įdomu buvo pačiai susipažinti su Antano Klemento Jackaus gyvenimu ir kūryba Telšiuose, jo Silva rerum, didžiulį rankraštinį palikimą saugomą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Apie Juliją Beniuševičiūtę Džiuginėnuose, pas Gorskius, naudojausi visiškai mažai kam žinoma kraštotyrininko Juozo Normanto surinkta, ilgai tyrinėta medžiaga. Rasti nemaži iškraipymai vien vestuvių metrikoje kėlė visokių abejonių. Kartu su Normantu tapau Gorskių gerbėja. Tikrai buvo už ką juos gerbti. Gaila, kad visa XX a. pirma pusė buvo dvarų reikšmės menkėjimo laikotarpis, neigiamai atsiliepė ir žemės reforma, vykdyta 1919-1939 m.
Kažkodėl teko būti ir Bibliotekininkų draugijos, ir profsąjungos lydere bei priklausyti teisininko gerb. Kęstučio Čilinsko vadovaujamam JDJ (Jungtiniam demokratiniam judėjimui) bei vadovauti „Civitas“ klubo veiklai (Pilietinės visuomenės institutas, vad. D. Kuolys). Straipsniukus pilietiniais, politiniais klausimais spausdino vietos laikraščiai. Filmavimai prasidėjo 2011 metais, sudalyvavus projekte „Skaitmeninio turinio kūrimas“. Nors buvo suburta visuomeninė komanda, po truputį ji išsisklaidė. Teko pabūti gerokai užsispyrusiai, padirbėti netgi atostogų sąskaita. Reikėjo išmokti ne tik naudotis vaizdo kamera, fotoaparatu, diktofonu, montavimo programa Pinakle, bet ir kurti skaitmeninį turinį, pilną Telšių istorinių nuotraukų. Žymiai lengviau buvo filmuoti ir montuoti 2012 m. filmuką „Saulius Mušinskas: štrichai portretui“. Jie buvo paskelbti Youtube paskyroje bei kurį laiką „Graži tu mano“, internetinėje kraštotyros enciklopedijoje apie Lietuvą. Filmavimo specifika yra tokia, kad daug lemia išorinės aplinkybės, kurias tu nelabai valdai, tiesiog turi prie jų prisitaikyti. Per trumpas minutes sugebėk „pagauti kampą“, arba apsikrauni nemaža juodraštine medžiaga. Labiausiai patiko būti pačiai filmuojamai… Tai J. Lingio dokumentinis filmas (2017 m.) „Karolina Praniauskaitė“ iš serijos „Moterys vyrų šešėlyje“ ir kaunietės D. Bunikienės vienas iš filmų ciklo TV laidai „Brydės“ – „Džiuginėnų dvaras“ (2012 m.).
– Ką, Jūsų manymu, reiškia saugoti kultūros atmintį šiandien – kai gyvenimo tempas didelis, o vertybės dažnai tampa fragmentuotos?
– Technologijų pagalba skaitmenizuoti dideli kultūros lobynai muziejininkų, bibliotekininkų pagalba. Tai gerai, bet neturėdami tiek laiko, kiek norėtųsi, tampame panašiais į greito maisto vartotojus. Visko gausu, skubama užkrauti vis naujais vaizdais. Kai stojome į Sąjungą, Europa buvo dar tradicinių vertybių. Nežinau, kur toks tempas mus nuves. Jau išgyvename globalizacijos pasekmes. Fragmentiškumą lemia ne tik didėjantis tempas, bet ir programinės, tikslinės lėšos. Atrodo taip ir siekiama supaprastinti žmogaus sielą.
– Kaip keitėsi Žemaitijos kultūrinis vaizdas per pastaruosius dešimtmečius, žvelgiant iš Jūsų perspektyvos?
– Žemaitijos kultūrinis vaizdas pasikeitė dvejopai. Iš vienos pusės – daug kas privatizuota, institucionalizuota, aprobuota, skirta pinigų, pagražinta, labiau prieinama, iš kitos pusės – autentika susitraukė, kartais iki minimumo. Bet žmonės dabar daugiausia – vartotojai, jie laimingi vien vieša prieiga. Norėjau paburnoti, pavyzdžiui, dėl Lopaičių pažintinio tako nejautraus sutvarkymo, kai šventvietėje atsirado nežmoniškas kiekis metalo, kai trūksta kai kurių buvusių akmenų ir panašiai, bet žiūriu, kad niekam tai nebeįdomu.
– Ką Jums reiškia viešas žodis – tiek rašytas, tiek ištartas filme ar interviu? Ar jaučiate atsakomybę už tai, ką ir kaip pasakojate?
– Žinoma, jaučiu atsakomybę už tai, ką ir kaip pasakau. Visada norėjosi, ką nors teigti ar neigti, deja. Sakyčiau, mano nuomonė buvo reiškiama saikingai, bet, žinoma, jaučiau palankumą vienai ar kitai minčiai. Todėl ją ir pasirinkdavau. Mėgau idėjų pasaulį. Įrašytas balsas filmukuose, be abejo, neša savo informaciją…
– Kokios temos ar asmeniniai motyvai Jus skatina filmuoti – net ir po tiek metų darbo?
– Jau ketinau „paleisti“ bet kokią veiklą kultūros baruose. Paveikslavau savo malonumui lankomus piliakalnius, bažnyčias, Lietuvos miestus ir miestelius, kuriuose dar nebuvau buvus. Bet atsirado facebook‘o draugas, tūlas Kęstutis Urba, kuris vis pasakoja man apie kultūros svarbą šiandien, mūsų paveldo sklaidai skirtus jo ruoštus „Telšių kultūros akcentus“, būtiną Lietuvai kultūros kanoną, sekant danų, latvių pavyzdžiais, apie artėjantį Lietuvos kultūros kongreso šimtmetį ir 35-metį. Šiaulių kongresininkų konferencijos įraše „Lietuvos kultūros kongresas“ Youtube ir Facebook paskyrose Arvydas Juozaitis, kaip visada, įtikinantis ir kviečiantis. Ten buvo įkeltas ir mano pafilmuotas „Telšių kultūros akcentų“ skaitymas.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
