Straipsnyje apžvelgiamos mūsų rajono teritorijoje XV-XX amžiuje veikusios žemiausios grandies administracinės struktūros: valsčiai, apylinkės. Neliečiamas administravimas apskričių, o nuo sovietinių laikų – rajono lygmeniu. Seniausi vietiniai teritoriniai-administraciniai dariniai buvo laukai ir valsčiai. Pastarieji veikė iki 1950 metų, kai buvo panaikinti.
Alvydas Ivoncius
Pilys ir senosios gyvenvietės
Seniausius rajone mums žinomus teritorijų centrus mena piliakalniai. Dauguma jų – I tūkstantmečio – XIII amžiaus. Gentinės visuomenės laikotarpiu, o dažnai ir vėliau, pilys nebuvo konkretaus feodalo tvirtovės, o priklausė vietos bendruomenėms. Joms pilys buvo reikalingos kaip slėptuvės karinių antpuolių metu. Suprantama, pilies negalėjo pasistatyti viena kuri nors gyvenvietė. Taigi pilys vienijo platesnes bendruomenes.
Rajone žinomi šie piliakalniai: Biržuvėnų, Buišų (Tauragio), Buožėnų, Džiuginėnų, Getautės, Girgždūtės, Kalnėnų, Lauko Sodos, Miksodžio, Moteraičio, Pagirgždūčio, Paplienijos, Sėbų, Skurvydiškės, Sprūdės (Šaukštelio), Šatrijos, Vembūtų. Deja, dauguma piliakalnių ir gyvenviečių šalia jų tyrinėti tik žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų lygmeniu, kas suteikia nedaug informacijos.
Prie visų piliakalnių aptinkamos senovinių gyvenviečių liekanos. Tačiau tai nereiškia, kad nebūta nuo pilių nutolusių gyvenviečių. Šiaip ar taip pilys buvo gyvenviečių bendruomeninių junginių centrai. Istoriografijoje įprasta tokius junginius vadinti pilių apygardomis.
1253 metais Kuršo vyskupas ir Livonijos ordinas dalijosi kuršių žemes, tarp jų ir – Ceklio. Būtent šiai žemei priklausė ir dalis mūsų rajono teritorijos. Dalintasi ne konkrečiomis gyvenvietėmis, o apygardomis. Dalybų akte minimos šios mūsų rajono vietovės: Lieplaukė, Nevarėnai, Žarėnai, Biržuvėnai, Žąsūgalas, Viešvėnai. Dėl Nevarėnų, paminėtų kaip Newarie, esama abejonių. Lieplaukės apygardos pilis galėjo būti Džiuginėnų, Žarėnų – Plinijos, Žąsūgalo – Sėbų, Viešvėnų – Getautės pilys. Nevarėnuose ir aplinkui nėra piliakalnio. Kai kurių tyrinėtojų manymu, Nevarėnų apygarda galėjo būti be pilies.
Ne visai pagrįstai įsitvirtino nuomonė, kad 1253 metų akte minima Duzene – Degeniai, tapę pagal dvarininkų Gadonų pavardę Gadūnavu. Reikėtų šį spėjimą atmesti. Turint omenyje, kad kai kurie vietovardžiai dalybų akte smarkiai iškraipyti, Duzene galėjo reikšti Buožėnus. Lotyniškai rašytose Telšių bažnyčios metrikų knygose Buožėnai įvardijami kaip Buzeny. Be to, Buožėnuose yra ir piliakalnis.
Aptariamam dalybų akte minima mažiau pilis turėjusių apygardų nei Ceklio žemėje (šiaurės – vakarų Žemaitijos dalyje) likę piliakalnių. Gal kai kurios pilys jau priklausė stambesnėms apygardoms.
Jokia bendruomenė negali egzistuoti be savo organizacinės struktūros. Ikifeodaliniu laikotarpiu turėjo veikti administraciniai dariniai, vadovavę bendruomenėms, pagal paprotinę teisę sprendę bylas, prižiūrėję tvarką, pilis, kelius, tiltus ir organizavę gynybą.
Įsitvirtinant feodalizmui, pilys tapo vietinių kunigaikščių atramos centrais. Kuriantis centralizuotai valstybei, dauguma pilių nunyko, kadangi jos nebeturėjo ankstesnės gynybinės reikšmės, stambesnės priklausė valdovui kaip jo administraciniai centrai.
Lietuvoje feodaliniai santykiai pradėjo formuotis XII amžiuje. Iš XIII amžiaus jau žinome žemaičių kunigaikščius Vykintą, Gerdvilą, Alminą. Tačiau archeologiniai tyrimai, nors ir neišsamūs, patvirtina daugumą pilių ir gyvenviečių prie jų jau buvus iš ankstesnio gentinės visuomenės laikotarpio.
Piliakalniai, nors ir miglotai, atskleidžia kažkada buvusius teritorijų ir jų bendruomenių centrus.
Tomo Čelkio monografijoje „Valdžia ir erdvė: Lietuvos didžiosios kunigaikštystės
teritorializacijos procesas XIV-XVI a.“ aptariamos teritoriniai vienetai kaip pilių apygardos, laukai, valsčiai, žemės. Monografijoje pateikiama Gintauto Zabielos pozicija, kad XII-XIV amžiais piliakalnių-slėptuvių žinoma nedaug, šaltiniuose dažnai minima, kad žmonės slėpėsi giriose, pelkėse, bet tuo metu vyravusios medinės pilys savo reikšmės neprarado. Tačiau, anot istoriko, egzistavusių piliakalnių nykimo procesas pastebimas. Kuriantis Lietuvos valstybei, iš gentinės teritorinės organizacinės struktūros palaipsniui pereita į valstybinę.
Istoriko Rimvydo Petrausko manymu, XIV amžiuje pilys statomos jau tik valdovo regalijos pagrindu, jam leidus. Jos funkcionavo labiau kaip buvusios gentinės teritorinės bendruomenės centrai ir nebeatitiko valstybinės teritorijos realijų – jas keitė valdovo pilys, pritaikytos valstybės teritorijos valdymui ir gynybai. Pilys buvo valdovo nuosavybė ir valdomos monarcho vietininkų (arba vasalų).
Laukai
Pati sąvoka orientuoja į lauko, kaip dirbamos žemės ploto, suvokimą. Tačiau iki XVII amžiaus dar minimi laukai, kaip kaimų teritorinių bendruomenių vienetai. Lauką sudarydavo keli ar keliolika gyvenviečių. Laukininkai kiekvienas turėjo savo dirbamos žemės plotus, tačiau ganyklos, pievos, vandens telkiniai, miškai naudoti bendrai.
T.Čelkis minėtoje monografijoje perteikia lenkų istoriko Henriko Lovmianskio apibrėžimą dėl lauko: „Vientisas žemių kompleksas, susidėjęs iš gyvenviečių ir ūkių su arimais, pievomis ir bendro naudojimo naudmenomis (visiems laisvomis almendomis), apsuptas miškų, o visi lauko gyventojai buvo vienijami giminystės. Laukai turėjo kelis kelius, prie kurių koncentruotai buvo išsidėstę ūkių sambūriai, tai buvo žemesnio statuso teritorijos lauke. Kartais į jo sąstatą įeidavo gynybiniai įtvirtinimai (įtvirtintas ūkis ar didiko kiemas), turėjo iškilusį nobilį (stambesnį žemvaldį). Pasak H.Lovmianskio, laukas apytiksliai apėmė apie 10 kv. km plotą, jame galėjo gyventi apie 20 šeimų, kitais duomenimis, laukas yra didelis arba tankiai gyvenamas – 30-40 šeimų. H. Lowmianskis pastebi, jog kai kuriuose XII-XIV amžių Vokiečių ordino dokumentuose nurodoma, kad Lietuvoje vienoje lauku vadinamoje teritorijoje galėjo gyventi 50-70 ar net 150 šeimų.
H.Lovmianskio manymu, lauko formavimosi ištakos buvo individualių ūkių grupė, kuriai plečiantis, jis susidarydavo. Todėl socialinis lauko pagrindas buvo giminė. Ilgainiui nuo vieno lauko atskilusi kolonija įsikurdavo kitur, bet ryšiai su „metropolija“ nenutrūkdavo tol, kol kolonija nevirsdavo nauju lauku.
Pasak T.Čelkio, XVI amžiaus antroje pusėje lauką sudarė ne tik laukininkai, bet ir bajorai.
Laukai teismo aktuose
Fragmentiškos informacijos apie mūsų rajono teritorijoje buvusius laukus išliko Žemaičių (Raseinių) žemės teismo 1575-1600 metų knygose, kurių aktų anotacijos paskelbtos XX amžiaus pradžioje išleistuose penkiuose teismo aktų knygose. Jose minimi Baudaukiai, Beinaičiai ir Visginiai Judėjų lauke, Biržuvėnų valsčiuje; Barzdžių laukas, priklausęs Pavandenės dvarui; Burgailiškės dvaras Berkinėnų lauke, Telšių valsčiuje; Brėvikių laukas Šornelių dvare, Viešvėnų valsčiuje; Maivėnų laukas; Gerulių laukas Dumytrų dvare, Telšių valsčiuje; Jaušaičių laukas Medingėnų valsčiuje; Pagirgždūčio laukas Pavandenės valsčiuje; Pluotinės laukas Žarėnų valsčiuje; Taučių laukas Telšių valsčiuje; Džiuginėnų dvaras – laukas Telšių valsčiuje.
Deja, šie paminėjimai ne ką leidžia spręsti apie laukams priklausiusius kaimus. Visgi matome, kad Judėjų (dabar kaimas Tryškių seniūnijoje) laukui priklausė išnykusi Beinaičių vietovė, Badaukių ir Visginių kaimai, kurie, nors ir beveik nunykę, tebėra ir dabar. Visi kaimai išsidėstę palei Virvytę.
1493 metų privilegija Luokės bažnyčiai didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo Paškuvėnus ir Pateklėnų lauką. Iš XVII amžiaus Žemaičių vyskupo stalo valdų generalinių inventorių žinome, kad Luokės bažnytiniam dvarui priklausė ne tik Pateklėnai, bet ir Sviraičiai bei Pervainiai – gretimi kaimai. Nėra kito patvirtinimo, kad tie du kaimai būtų padovanoti atskirai. Vadinasi, jie Luokės bažnyčiai atiteko kaip Pateklėnų lauko dalys.
XVI-XVII amžiaus dokumentai patvirtina, kad valdovas Luokės bažnyčiai padovanojo tik dalį Pateklėnų lauko su dalimi Pateklėnų kaimo. Padovanota buvo rytinė šio kaimo dalis, kuri ir dabar ribojasi su Sviraičiais bei Pervainiais. Tuo tarpu vakarinėje Pateklėnų dalyje buvo įsikūrę bajorai ir pagal jų pavardes nuo Pateklėnų kaimo atskilo Levenčių bei Liauzginų (panaikintas) kaimai. Tai patvirtina, kad XVI amžiuje laukuose buvo įsikūrę ne tik valstiečiai, bet ir žemionys, vėliau pradėti vadinti šlėkta – bajorais.
XVI amžiuje galutinai susiformavo bajorų luomas, valstiečiai tapo valdovo, privačių ir bažnytinių dvarų pavaldiniais. Jų tarpusavio santykius reguliavo ir ginčus sprendė dvarų tijūnai. Laukai prarado ankstesnę savo bendruomeninę paskirtį ir nunyko.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Palikite komentarą