„Turiu tris vaikus ir dukrą“, – taip visada sakydavo Jūratės Beržinienės tėtis Bonifacas Ročius, kai kas nors paklausdavo, kiek jis turi vaikų. Iš keturių Ročių šeimos atžalų – trys sūnūs ir viena duktė. Ir ta viena – ypatinga. Ne todėl, kad mylima labiau, bet todėl, kad jųdviejų ryšys nuo pat pirmų akimirkų buvo kitoks. Glaudesnis. Intymesnis. Neišardomas.
Minint Tėvo dieną, Jūratė dalijasi savo širdies istorija apie žmogų, kuris visada yra šalia – tėtį, kurio rankose darbai tirpsta, o žodžiai – verti gyvenimo kompaso.
Ernesta Dačkevičienė
„Kur tik važiuodavo tėvai, – visur ir aš kartu, – sako Jūratė. – Tėtis eidavo į mokyklos susirinkimus, šventes, talkas darže, uogauti ar grybauti. Visada kartu.“ Ji pasakoja, kad net plaukus vaikystėje tėtis pindavo, kai mama negalėdavo, o ji pati dar nemokėjo. „Kasos būdavo tokios laisvos, greitai susiveldavo, bet negi savo mažajai peši plaukus?“ – šypsosi prisiminimams moteris. Iš jo – ne tik pagalba, bet ir švelnumas, jautrumas, kurio dažnai nesiejame su vyriška figūra šeimoje.
Jūratės tėtis – autokranistas, dirbęs šį darbą beveik 40 metų. „Kai važiuojame kur nors, jis vis rodo vietas: čia tiltą statėme, čia akmenį kėliau, čia komandiruotės metu miegojome…“ – pasakoja Jūratė. O prisiminimus iš daržo, sodo ar miško, pasak moters, nors vežimu vežk!
Bonifacas prisimena: „Tėvu tapau būdamas 22 metų, buvau jaunas, bet jau brandus vyras. Didžiavausi – gimė sūnus Petras. Po jo antras sūnus Virgilijus, trečias sūnus Bonifacas. Ieškojome mergaitės. Suradome. Trys broliai gavo sesutę Jūratę. Buvau laimingas, turėdamas būrį vaikų, už kuriuos ir dabar tebedėkoju žmonai Petronelei.“
Bonifaco gyvenimo darbai – ne tik technika ir statiniai. Jo rankos – tarsi tvirtas pamatas, kuriuo remiasi visa šeima. „Iš tėčio daug ko norėčiau išmokti. Jo rankose darbai tiesiog tirpte tirpsta. Regis, jam niekas nesunku ir jis viską sugeba. Jam visi darbai pasiduoda. Reikia sumūryti krosnį, iškloti plyteles, išdrožti vazą, suvirinti vartus, sutaisyti mašiną, išvalyti kaminą, įskiepyti medelį – viską jis moka ir viską gali.“
Bonifacas sako: „Sunkiausia buvo, kad nuolat trūko pinigų. Keturi vaikai, namo statyba – nuolatinis galvosūkis. Pasiskolini nuo brolio ar tetos plytoms ar šiferiui, gauni atlyginimą – skolas grąžini, vėl skoliniesi. Taip ir augo namo sienos ir vaikai. Nebadavome, bet ir pertekliuje negyvenome. Gal tai ir išugdė visų taupumą, mokėjimą dalintis – net saldainį pjaunant į šešias dalis.“
Jūratei tėtis iki šiol – didžiulis autoritetas, iš kurio sklinda ramybė, ištvermė, atkaklumas. „Sąžiningumas, duoto žodžio ištęsėjimas, meilė šeimai, darbui, užsispyrimas, kantrybė – pagrindinės vertybės, kurias mačiau augdama ir kurias stengiuosi išlaikyti savo šeimoje.“
Bonifacas apie auklėjimą kalba paprastai: „Niekada nieko specialiai nemokiau ir nieko nereikalavau. Vaikai stebėjo, ką dariau, patys bandė, o aš jiems nedraudžiau. Pamažu ir išmoko. Manau, kad labiausiai moko pavyzdys – ką mato, tą kartoja.“
„Kantrybės pamoka – viena svarbiausių, – pabrėžia Jūratė. – Jau vaikystėje iš tėvų gavome svarbiausią išsilavinimą – būti tikru, patikimu ir ištikimu Žmogumi. Už viską, ką išmokome iš tėčio, esame dėkingi. Už jo kantrų pavyzdį, kad reikia tik luktelėti ir besimokančiam pavyks, o ne griebti ir pačiam daryti, nes juk taip greičiau. To dar man mokytis ir mokytis!“
Šeima, pasak moters, yra tėvų namai – jų centras ir stiprybė. Ten gimsta ir gyvuoja tradicijos, kurių svarba – ne materiali, bet dvasinė. „Kasmet tėtis su žentu Kęstučiu ir anūku Jokūbu raugia kopūstus. Tai pas mus griežtai vyriškas darbas. Moterys neprileidžiamos, kad kopūstai nebūti minkšti.“
Bonifacas šypsosi: „Tradicijos raugti kopūstus ir marginti kiaušinius jau tęsiasi daug metų. Kasmet man darbo vis mažiau – iniciatyvą perėmė anūkas Jokūbas. Sėdžiu, stebiu ir širdyje džiaugiuosi.“
Panašiai ir su kiaušinių marginimu per Velykas. „Anūkai ir proanūkiai suvažiuoja iš visos Lietuvos. Prie vieno stalo susėda kelios kartos. Ir tas šurmulys, tas klegesys, džiaugsmas – tai mūsų šeimos širdis.“
Kai kalba pasisuka apie tėčio santykį su anūkais, Jūratės akys sušvinta. „Kai girdi: „bočius padarė, bočius pasakė…“, – apima jausmas, kad viskas gyvenime klostosi teisingai.“ Ji pabrėžia ir mamos vaidmenį: „Mamos meilė – begalinė. Ji visada buvo šalia. Jie abu – dovana mums visiems.“
Bonifacas atviras: „Daug veiklos ir su anūkais, ir su proanūkiais (turiu 10 anūkų, 10 proanūkių ir laukiu 11 proanūkės Barboros). Tai agurkus, burokėlius marinuoju, žinau, į kurios anūkės namus jie važiuos. Tai ką nors konstruoju su proanūkiais ar padedu butą įsirengti. Žodžiu, esame vieni kitiems reikalingi!“
Klausiama, ar yra jam kada padėkojusi, o gal yra dalykų, kuriuos norėtų pasakyti, Jūratė prisipažino, kad nelengva padėkoti garsiai. Žymiai lengviau, pasak jos, parašyti ar papasakoti kitiems, kokį lobį ji turi ir kokia yra Dangaus apdovanota. „Bet mintyse dėkoju kasdien. Ir žinau – dar suspėsiu ištarti tuos žodžius garsiai.“
Paklausta, kaip apibūdintų savo tėtį, Jūratė sako: „Unikalus – nes kito tokio nepažįstu. Mylintis – nes meilė lydėjo kiekvieną tėvelių 63-ejų metų santuokos dieną. Pavyzdys – nes jis visada buvo tas, į kurį norėdavosi lygiuotis, nes iš jo mokomės, juo sekame, naudojamės jo patarimais ir jo pagalba.“
Bonifaco širdyje – paprasta išmintis: „Laikas greitai bėga. Skirkite kiek įmanoma daugiau laiko savo vaikams, dalinkitės patirtimi, mėgaukitės bendra veikla ir nekelkite balso – kantrybė ir ramybė nugali bet kokius nesutarimus.“
Šiandien, kai Tėvo dienos proga daugelis stengiasi priminti apie tėvų svarbą, Jūratės Beržinienės žodžiai tėčiui tampa ne tik asmenine išpažintimi, bet ir tylia duokle visiems tėvams, kurie moko ne šūkiais, o pavyzdžiu.
„Tėtis – mano gyvenimo herojus“, – sako ji. Ir šie žodžiai skamba ne kaip metafora, o kaip gilus, tikras, įsišaknijęs jausmas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Palikite komentarą