Tegu nepraranda svarbos Telšiuose tie klecka lašinietė. Juos labai mėgo legendinis Juozas Kikilas, po šalelę Lietuvą Telšių Kikilu vadintas. Kaip ir buvo maloniems skaitytojams pažadėta, pargrįžtame dar kartą prisiminti šį veiklų senų laikų gatvės šauklį, gatvės artistą, išskirtinį telšiškį. Yra pasiūlymų įamžinti jo atminimą. (Publikacijų ciklas apie Juozapą Kikilą (1906-1971) „Kalvotojoje Žemaitijoje“ spausdintas nuo 2024 m. lapkričio 22 d. iki 2025 m. sausio 7 d.)
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 33, 35, 37, 39)
Žemaitėška – negražē!?..
Buvę vaikai prisimena, kad Kikilo pilni Telšiai buvo. Jis buvo Telšių dvasia. Vis gyvastingas štukorius. Ir vis kietai žemaitiškas. Nors tuo metu buvo įsigalėjęs žemaitiškos kalbėsenos menkinimas, niekinimas, žeminimas, įvarantis žemaičius, ypač mokyklinio amžiaus, į nepilnavertiškumo kompleksus. Kad žemaitiškai kalbėti yra negražē. Tai buvo didi nesąmonė. Ir ji tikrai buvo. Patys Telšiai buvo liūdnai nutautėję. Išskyrus autobusų stotį. Tik tas gražus žemaitiškas alasas iš čia taip ir išvažiuodavo, išvažinėdavo autobusais į kaimus… Telšių miestas vengė būti žemaitiškas. Kultūrininkai manė esant blogu tonu kalbėti, bendrauti žemaitiškai. Tik ne Telšių Kikilas. Jis buvo ir savos prigimtinės kalbos nepalenkiamas šauklys. Tuo dar labiau išskirtinis ir įsidėmėtinas įvairiems profesoriams, teatralams, įvairiems žinomiems žmonėms.
Viena šviesiausių šalelės Lietuvos asmenybių, buvęs ilgametis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys su bendradarbiais taip pat prisimindavo Telšių Kikilą. Vadino kiečiausiu kada nors matytu, sutiktu žemaičiu. Ir ypač neprilygstamu, nepralenkiamu kultūrinio, sportinio ir kitokio gyvenimo žinių skleidėju. Nebus per daug, jei sakysime, kad Telšių Kikilas, vardu Juozapas, yra įspūdingiausias, plačiai po šalelę Lietuvą garsėjęs savo meto savanoris žiniasklaidininkas! Tvirtai žemaitiškas!
Virginelės lašinietė
Na, dar ir apie tuos „kleckus lašinietus“, kuriuos labai mėgo Jūzapėlis, Telšių Kikilas. Klecka lašėnietė. Gražus ir vietiniams telšiškiams labai savas patiekalo pavadinimas. Ištarus, galima sakyti, ir skonis burnoje juntamas… Normine kalba tariant, tai tarkuotų bulvių cepelinai su naminių rūkytų lašinukų įdaru. Nemažai kantraus darbo. Bet padarius – ir džiaugsmo daug.
Pasitariau su tokių kleckų žinove, išmanytoja, padarytoja ir patarėja, kaip daryti, su Virginele. Su Virginija Savickiene. Daug telšiškių ją pažįsta ir myli už malonų būdą ir sugebėjimą suprasti žmogų bet kokioje jo situacijoje. Pirmiausiai paguos ir pastiprins jos gera šypsena. Tai bandžiau aiškintis su Virginele, ar gerai beprisimenu, kaip tuos lašinietus… Na, panašiai taip… Naminius rūkytus lašinukus smulkiai supjaustyti. Ir naminę cibulę kuo smulkiau, iki cibulinių ašarų… Pipiriukų. Ir viskas. Visa kita – gaspadinių subtilybės. Kaip daryti minklę iš išsunktų tarkių, su virtom bulvėm. Kaip gerai išminkyti… Kaip sutapšnoti, kad kleckai neliktų prasižioję ar neišsižiotų nelaiku.
Anais kuklaus kaimiško gyvenimo laikais kitokio įdaro cepelinams nelabai ir tebuvo. Bulvelių užderėdavo – tai šeimos džiaugsmui – vis kleckai lašinieti. Na, dar gali būti lašinieti su varške arba tik su varške, į kurią Tausalo krašto gaspadinės būtinai dėdavo peletrūnų. Žalių, tiesiai iš darželio patvorio nuskintų, smulkiai susmulkintų. Vaišino Virginelė kleckais lašinietais – kaip Kikilo laikais. Miela, paslaugi, visus namiškius, saviškius mylinti ir savo sugebėjimais apdovanojanti. Myli telšiškiai Virginelę Savickienę. Žino jos išmanymą apie daug ką, nuoširdumą. Pritaria ji, kad neblogai yra senuosius patiekalus atgaivinti. O jau Telšiai tikrai neturėtų likti be Telšių Kikilo kleckų lašinietu.
Neformalas. Ne kaip visi
Mylėjo senieji telšiškiai savo įspūdingąjį „neformalą“ Jūzapėlį. Kikilą. Dabar jau turime ir šiek tiek konkretesnių žinių. Kai ką teko sudurstyti iš kelių išlikusių nuogirdų. Kai kurios labai atitiko viena kitą. Pavyzdžiui, kokia proga žymus daktaras Zienkovičius kas pavasarį, vis tuo pačiu metu jam puikius pietus organizuodavo.
Vyresni žmonės nemažai dar daug ką prisimena iš savo patirties. Bet dažniau minėjo, ką girdėję iš savo tėvų. Girdėjo, kad Kikilas, būdavo, sliekus pro nosį įsilandina, per burną ištraukia… Ir jam tai visai nebaisu, lengvai sekasi. Tai, kad nebaisu, ir stebino visus. Galima tik įsivaizduoti, kiek šis žmogus buvo visko atlaikęs, ištvėręs, išbandęs, kad jam jau niekas nebebuvo nei baisu, nei atgrasu. Įveikdavo save. Pasakodavo, kad jis akis „išverčia“, tuščia balta vieta akių vietoje belieka – lyg „neregys“. Kad ranką ar koją akimirksniu išsinarina ir guli lyg negyvas. Ir vėl sąnarius lyg koks patyręs daktaras į vietą „įmuša“, nueina lyg nieko nebuvę… Pasakojo, kad jis blogo ūpo niekada nerodė, blogų žodžių jo kalboje niekada nebuvę. Nors moteris autobusų stotyje ar gatvėje auklėdavo nuolat, kam šios be sijonų, vien su kelnėm ilgom. Bet neužgauliai. Artistiškai! Stipriu žemaitišku balsu aiškino, kad šios ima panašėti į vyrus. Tai moterims nepritinka. Jos gražios tik, kai su sijonu. Ir tai ne per trumpu. Siūlydavo net pinigų medžiagai nusipirkti, sijoną pasisiūdinti. Arba taikydavosi žirklėmis į kelnes įkirpti. Zita Ramančiauskienė žino atvejį, kai tikrai įkirpo žirklėmis moteriai į ilgas kelnes. Bet nupirko medžiagos sijonui. Kad neturėtų žalos, nuostolio. Garbingai! Moterys neturinčios vyriškėti. Tai prie gero neprivesią.
Kikilo performansai
Kaip dabar sakytų, Kikilas nuolat atlikinėjo performansus – viešus trumpučius vaidinimus. Išraiškingai! Su žaviu talentu. Įvairiausių iliuzionisto triukų mokėjo. Tai pinigų saują iš kieno nors apykaklės ištrauks, tai kapeikas nurydavo ir atrydavo… Rodydavo, kaip sau žandą didele adata persiveria, ir jokios žymės nelieka. Monetą iš delno išmušti liepdavo, bet niekam nepasisekdavo. Pasakojo garbingo amžiaus telšiškė, kad prisimindavę žmonės, kurių jau nebėra tarp gyvųjų, kaip senais laikais Telšių restorane, tame name, kur dabar „Pitlius“ yra, pauliavoti mėgstantys vyrai kviesdavę ir Kikilą. Šis turėdavo jiems, jau įkaušusiems, visokių tų savo fokusų rodyti, žemaitiškas šaradas užduoti spręsti, įdomybes pasakoti. Už tai būdavęs pavaišinamas.
Kur nors vyrų pašnekintas, pasiūlydavo: „A nenuori? – aš tau tujau akmėnoka atryso“. Kaip jis ten tuos akmenukus kur laikė, ar kaip karvė gromulį kad atryja, – atrydavo. O tų akmenukų buvę didis trūkumas. Deficitas. Reikalingi jie buvę to meto bindzinūpkoms. Benzininiams žiebtuvėliams.
Naudingas įnamis
Teko girdėti, kad jau vėlesniais laikais jis padėdavo rasti, pakviesti telšiškius dalyvauti meno saviveiklos ir kitokiuose kolektyvuose. Mokėjo paprastai, įtaigiai įkalbėti. Žemaitiškai!
Jis buvo ir savotiškas kultūros namų įnamis. Namuose jam sąlygos buvo labai nekokios. Tai jau geriau išeina „į svietą“. Ten randa žmonių. Pajuokauja vis. Nustebina vis. O ir įvairios pagalbos kultūros namams prireikia. Čia jau priprastas jis. Mylimas, nemylimas – nieks nesuko galvos. Bet labiau mylimas, nes buvo naudingas. Na, kai kurių nelabai mylimas tik dėl to, kad… nepasipuošęs. Ir kad vien žemaitiškas. Juk ir tai ne visiems patiko. Juk iki šiol matome, girdime garbingo amžiaus Telšių žymius kultūrininkus – jie iki dabar nekalba vietine, prigimtine telšiškių kalba, nekalba žemaitiškai! Kažkodėl tai… Atprato.
Per renginius Kikilas būdavęs prie durų. Linksmu sąmoju ir triukais visiems pataisydavo ūpą. Dažnai basnirčias. Net žiemą. Į tą savo ilgą, plačią kareivišką milinę ar lengvesnę burką įsivilkęs… Neužsegiotą, nes guzikų gal ir nėra… Bet jam nerūpi! Jis laisvas ir nepriklausomas! Širdis jo veržlumo ir laisvės pilna. Prigimtinis telšiškis. Į žmones veržiasi. Negali kitaip – kaip atsidavę aktoriai be publikos… Dar turėjau progos pati tokį Kikilą matyti. Ir jo kvietimus girdėjau. Balsas itin raiškus. Žodžiai su pakiliai išraiškinga intonacija. Žemaitiškai. Su pauzėmis, su paspaudimais… Aktoriams turėjo jis būti gera mokykla.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Palikite komentarą