Straipsnyje apžvelgiamos mūsų rajono teritorijoje XV-XX amžiuje veikusios žemiausios grandies administracinės struktūros: valsčiai, apylinkės. Neliečiamas administravimas apskričių, o nuo sovietinių laikų – rajono lygmeniu. Seniausi vietiniai teritoriniai-administraciniai dariniai buvo laukai ir valsčiai. Pastarieji veikė iki 1950 metų, kai buvo panaikinti.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 40)
Valsčiai: pirmieji paminėjimai
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad valsčiai Lietuvoje žinomi nuo 14 amžiaus pabaigos. Valsčiai susidarė iš senųjų žemių ar ankstyvųjų sritinių kunigaikštysčių. Kiekviename valsčiuje buvo keli ar keliolika laukų (laukininkų bendruomenių), bajorų kiemų (dvarų).
T.Čelkis rašo, kad valsčius suvokiamas, kaip sudėtinis didesnio teritorinio vieneto – žemės dalis. Pasak H. Lovmiańskio, valsčių sudarė didelė, apgyvendinta, planingai užstatyta, paprastai ne mažesnė už lauką teritorija (plotas svyravo nuo 80 iki 370 kv. km ir daugiau), kuri buvo tam tikros gentinės teritorijos provincija.
H. Lovmiańskis, atlikęs skaičiavimus, nustatė, kad, pavyzdžiui, XIII amžiuje Žemaitijoje buvo 32 valsčiai – vieno plotas apie 300 kv. km. Šis skaičius skiriasi nuo iš XVI amžiaus žinomų 28 Žemaitijos kunigaikštystės valsčių.
Pasak T.Čelkio, valsčiuje didžiausia gyventojų grupė buvo giminė, gyvenusi vienoje koncentruotoje bendruomenėje – lauke, bet ši aplinkybė netrukdė valsčiuje būti ir kitokioms gyventojų grupėms (pavyzdžiui, kolonistams). Į tokį giminės sąstatą galėjo įeiti ir tos pačios giminės asmenų grupės, gyvenusios toli viena nuo kitos (kitame lauke), nes kolonizuojant teritoriją giminių atšakos išsikeldavo. Pasak H. Lovmiańskio, valsčiuje vieną tokią grupę sudarydavo vidutiniškai 30-40 šeimų (150-200 asmenų).
Istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad valsčiai buvo didžiųjų genčių žemių sandaros dalys.
Ankstyviausia informacija apie valsčius mūsų rajono teritorijoje yra iš XV amžiaus. 1421 metais Vytautas Žemaičių vyskupui ir kapitulai suteikė privilegiją į kai kurias žemes. Privilegijos vertimas iš lotynų kalbos į lietuvių pateiktas Vincento Juzumo knygoje „Žemaičių vyskupijos aprašymas“. Knyga išleista A.Ivinskio iniciatyva ir rūpesčiu 2013 metais.
Pagal V.Juzumo privilegijos vertimą, vyskupui buvo padovanoti Viržuvėnų, Maivėnų pavietai (valsčiai), Krakių ir Medininkų, vadinamųjų Varnių, gyventojai. Kaltinėnų, Kražių, Viduklės, Raseinių pavietuose atiduoda po 10 žmonių su žemėmis. Medininkų paviete prie Lūksto ežero taipogi atiduota dešimt gyventojų. Kanauninkams Baltininkų paviete užrašyta 60 gyventojų.
1493 metų didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje Luokės bažnyčiai minimi Biržuvėnų, Dirvonėnų, Viešvėnų valsčiai.
1494 metais didysis kunigaikštis Aleksandras tenkino bajoro Martyno Jakubavičiaus prašymą jam paskirti Viekšnalių (Vekšnevski) dvarą (dvorec) ir 5 žmones tame dvare, Pavandenės paviete – valsčiuje. Greičiausiai buvo apsirikta dėl Pavandenės valsčiaus, kadangi Viekšnaliai priklausė Patumšių valsčiuje. Arba tuo metu dalis Viekšnalių galėjo priklausyti Pavandenės valsčiui.
Apie valsčius, ypač Žemaitijos, daugiausia informacijos likę iš XVI amžiaus pirmosios pusės. Tuo metu Žemaitijoje nusistovėjo 28 valsčiai. Dalis jų, sprendžiant iš valsčių pavadinimų, turėjo pradėti formuotis mūsų rajone: Telšių, Žarėnų, Biržuvėnų, Pavandenės, Patumšių, Viešvėnų, Mažųjų Dirvėnų. Neaišku, kada tie valsčiai susiformavo, bet, akivaizdu, iki XVI amžiaus pradžios. Regis, minėti valsčiai plėtėsi, įtraukiant į juos kitus mažesnius valsčius ir tai jau vyko XV amžiuje.
Matome, kad 1421 metų privilegijoje išvardinti mažesnieji pavietai (valsčiai), kurie vėliau tapo didesnių dalimi. Privilegijoje minimas Medininkų pavietas leidžia jį sieti su 1417 metų vyskupystės steigimo akte įvardintu Medininku „districtu“. Ši privilegija dar vienas patvirtinimas, kad vyskupystės steigimo akte minima ne Medininkų žemė, o Medininkų valsčius.
Jano Jokubovskio žemėlapis
Yra sudaryti keli Žemaitijos valsčių žemėlapiai, ir visi (ar ne keista?) vien lenkų istorikų. Pagal Jano Jokubovskio valsčių žemėlapį, XV-XVI amžiais Telšių valsčius prasidėjo Telšiais ties Masčio ežeru ir tęsėsi į šiaurę per dabartinius mūsų ir Mažeikių bei Skuodo rajonus iki Latvijos. Lygiai taip pat, tik siauras ir išsirangęs, į šiaurės vakarus nuo beveik Biržuvėnų buvo išsidriekęs Viešvėnų valsčius. Siaura juosta nuo Biržuvėnų link Latvijos pro Viekšnius tęsėsi Biržuvėnų valsčius. Jis vakaruose ribojosi su Telšių, o rytuose – su Mažųjų Dirvėnų valsčiais. Mažųjų Dirvėnų valsčius nuo Dirvonėnų kaimo vėlgi siaura juosta buvo išsidriekęs iki Latvijos. Rytuose jis ribojosi su Didžiųjų Dirvėnų valsčiumi, taipogi siauru, siekusiu Latviją. Dalis dabartinio rajono teritorijos (Upyna, Kirkliai, Besčiai, Ginteniai ir kai kurie kiti aplinkiniai kaimai) priklausė Didžiųjų Dirvėnų valsčiui. Jis taipogi iš pietų buvo nusidriekęs į šiaurę ir rytuose ribojosi su Šiaulių valsčiumi.
Beveik vien mūsų rajono teritorijoje buvo Patumšių valsčius, nors jam priklausė ir keli dabartinio Kelmės rajono kaimai. Pavandenės valsčiaus didžioji dalis būta mūsų rajono teritorijoje, bet jam priklausė ir dalis kaimų, dabar esančių Šilalės ir Kelmės rajonuose. Žarėnų valsčiaus teritorijos didžioji dalis buvo mūsų dabartiniame rajone, tačiau priklausė ir kai kurie kaimai, dabar esantys Plungės rajone. Mūsų rajono vakarinės Lūksto ežero pusės kaimai (Gelžyčiai, Jaušaičiai, Vembūtai, Kaupai) priklausė Medingėnų valsčiui. Dabar jo teritorija yra Telšių ir Plungės rajonuose.
Valsčių pavadinimai leidžia spėti, kad tikriausiai XV amžiaus antrojoje pusėje Telšių, Žarėnų, Viešvėnų, Pavandenės, Biržuvėnų, Mažųjų Dirvėnų, Patumšių valsčių centrai buvo tokiais pat pavadinimais vadinamose vietovėse. Neaišku, kada prie šių mažesnių valsčių buvo prijungti kiti.
Gžegožo Blaščyko žemėlapis
Lenkų istoriko G.Blaščyko atskira knyga išleistame Žemaitijos kunigaikštystės padūmės 1690 metų rejestre „Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego księstwa Žmudskie 1690 r.“ yra Žemaitijos valsčių XVII-XVIII amžiais žemėlapis. Jis skiriasi nuo minėto J.Jakubovskio valsčių XV-XVI amžiais žemėlapio.
G.Blaščyko žemėlapyje matome ryškiai pakitusią kai kurių valsčių teritorinę struktūrą. Telšių valsčius rytuose ribojasi ne tik su Biržuvėnų, bet ir Mažųjų Dirvėnų valsčiais. Labai pakitusi pietinė riba, kadangi valsčius išsiplėtęs iki pat Palangos valsčiaus, užimdamas Kretingos apylinkes. Vakaruose valsčius jau aprėpė Mosėdį, Skuodą iki Livonijos, net turėjo „salą“ Palangos valsčiuje apie Laukžemę. Telšių valsčius pagal šį žemėlapį – jau didžiausias Žemaitijoje.
Viešvėnų valsčius G.Blaščyko žemėlapyje sutrumpėjęs – nebesiekia pro Skuodą Livonijos. Jis tęsėsi tik iki Prialgavos prieš Mosėdį dabartiniame Skuodo rajone. Taigi dalis Viešvėnų valsčiaus jau patekusi į Telšių valsčių. „Aptrupėjęs“, net į dvi dalis skilęs Platelių valsčius, vėlgi jo nemaža teritorijos dalis atsidūrusi Telšių valsčiuje.
Į dvi dalis perskeltas ir Medingėnų valsčius: „salą“ apie Medingėnus ir teritoriją palei vakarinę Lūksto ežero pusę. Žarėnų, Pavandenės valsčiai daugmaž likę nepakitę.
Biržuvėnų valsčius suskaidytas Mažųjų Dirvėnų valsčiaus naudai į dvi viena kitos nesiekiančias dalis: teritorija apie Biržuvėnus iki dabartinių Badmakių už Pateklos Tryškių seniūnijoje, ir plati teritorija dabartiniame Akmenės rajone iki Livonijos sienos apie Viekšnius, Leckavą, Auksuodį. O Tryškių ir Kapėnų apylinkės jau atsidūrusios Mažųjų Dirvėnų valsčiuje. Būtent šios teritorijos atskyrė pietinę ir šiaurinę Biržuvėnų valsčių dalis.
Abiejuose žemėlapiuose – J.Jakobovskio ir G.Blaščyko – valsčių ribos tikriausiai yra apytikslės. Norint nustatyti, kurie kaimai kuriems valsčiams tiksliai ir kuriais laikotarpiais priklausė, būtina sukaupti plačią duomenų bazę.
Nustatyti valsčių ribas ir kaimus pagal kariuomenės sąrašus neįmanoma, kadangi nenurodytos vietovės, iš kurių įrašyti bajorai – kariai. Yra išlikę 1528, 1567 ir 1621 metų pašauktinių kariuomenės sąrašai. Juose bajorai – kariai surašyti pagal valsčius.
Yra išlikę 1667, 1690, 1775 metų Žemaitijos kunigaikštystės padūmės rejestrai, į kuriuos daugiausia surašyti smulkūs bajorai, gyvenę bajorkaimiuose. 1775 metų rejestre jau įrašytos ir dvarininkų bei bažnytinės valdos, tačiau nurodant dažniausiai tik dūmų skaičių, ne vietoves. Bažnytinių ir dvarininkų valdų inventoriai vėlgi aprėpia tik dalį vietovių. Išlikusiuose valsčių inventoriuose dažniausiai surašyti tik valdovui priklausę (karališkieji) kaimai ir jų valstiečiai su prievolėmis.
Pagal G.Blaščyko žemėlapį, valsčių „sostinės“ sutapo su taip pat vadinamomis vietovėmis: Telšiai, Žarėnai, Medingėnai, Pavandenė, Biržuvėnai, Dirvonėnai, Patumšiai. Iš visų šių vietovių į miestelius neišaugo vien Dirvonėnai, Biržuvėnai ir Patumšiai, esantys netoli Luokės.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Palikite komentarą