Taip apie poeziją galvojau eidamas iš „Poezijos pavasario“ festivalio, kuris kaip ir kasmet gegužę aplankė Telšių kraštą. Be lietuvių poetų jame šiemet svečiavosi ir dvi viešnios iš užsienio. Eilės skaitytos Telšiuose prie paminklo Vytautui Mačerniui ir Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapijos namuose vykusiame baigiamajame skaitymų vakare. Poezijos skaitymai taip pat vyko ir Varniuose, Žemaičių vyskupystės muziejuje.
Stasys Katauskas
Ukrainos tema
Poezijos pavasario renginiai tradiciškai prasidėjo nuo diskusijos Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje, kurią, kaip ir kiekvienais metais, moderavo Ieva Sigita Naglienė. Šiųmetės diskusijos tema – ėjimas. Ėjimas ir tiesiogine prasme, kaip (ar) jis veikia mąstymą ir kūrybą, ir kaip metafora, kur link eina poetas, poezija? Išgirdęs temą, poetas Marius Burokas šyptelėjo, kad „vaikščiojimas baisus dalykas“.
Viešnia iš Ukrainos Iryna Šuvalova pastebėjo, jog vaikščiojimą ir poeziją vienija ritmas, jog ir ėjimas, ir rašymas turi savus ritualus, kurie padeda susidėlioti yrantį pasaulį, susitvarkyti savo gyvenimo ritmą. Poetas Povilas Girdenis svarstė, jog kiekviena menininkų karta savaip suvokia poeziją ir tai, kur ši eina, o Dominykas Norkūnas pasidžiaugė, kad patys poetai, ypač jaunoji karta, pamažu nusiima nuo galvos kiek sureikšmintą poeto, kaip kūrėjo, aureolę ir ima save suvokti tiesiog kaip žmones, savo eilėraščiais pasakojančius kokias nors istorijas.
Poetinių istorijų tądien išties girdėjome daug. Mariaus Buroko skaitytų eilių tematika itin plati. Nuo savaip intymių, dedikuotų patiems brangiausiems žmonėms, iki eilėraščių, kuriuose tiesiogiai girdimi rusų agresijos Ukrainoje aidai. „Vis stebiuosi, kaip, nepaisydama nuovargio, švyti, tau paklūsta avietės ir astrai/ kaip tavęs laukė vanduo, koks švelnus jis tau, kaip saulei plieskiant ištirpsti ežeruos ir vėl atsikuri/ ir nėra tarp tavęs ir peizažo nė menkiausios siūlės ar plyšelio, čia tik aš jame kreivai priklijuotas, atspuręs ir nesuderintas“, – rašo poetas. Visai kitokia tema kitame M. Buroko eilėraštyje „Černihivo vyšnia“: „Gaudžia gaudžia sirenos virš cerkvių drobulių, virš upės, virš istorijos. Ten, kur pastatėm mašiną – duobė ir kolonų skeveldros“. M. Burokas kartu su kitais lietuvių poetais ne sykį lankėsi karo apimtoje Ukrainoje, gabeno už žmonių suaukotus pinigus nupirktus automobilius fronto reikmėms. Černihivo mieste išties yra vieta, kurioje poetai buvo palikę vieną tokių automobilių. Tiksliai į tą vietą po savaitės pataikė bomba.
Ukrainos tematika dažnai minėta ir dalies kitų Telšiuose apsilankiusių poetų skaitymuose. Benediktas Januševičius tądien apskirtai tepaskaitė tik vieną savo paties eilėraštį, tačiau išgirdome keletą ukrainiečių poeto Dmitro Lazutkino kūrinių. Tuo tarpu išraiškingais gestais savo skaitymus paįvairinusios poetės iš Ukrainos Irynos Šuvalovos eilės labiau apie individualius išgyvenimus. „Visada nori kur nors pasprukti, niekaip neatsivalgai laisvės/ matyti, kad sutemos kiekvienam savo ir sutemos tokios gilios, kad jose kas nors ims ir nuskęs“, – rašo poetė.
Poetinės istorijos
Jurgita Jasponytė kai kuriuos savo eilėraščius papildė įdainuotais posmais. Vienas jos skaitytas kūrinys skambėjo telšiškiams neįprasta rytų aukštaičių tarme: „jo(a)ja par šytų laukų, o(a) vakaras vejas vejas, niekaip nepaveja žilo pakaušio“, – rašė poetė. Daugelyje skambėjusių J. Jasponytės eilėraščių fiksuojami gilesnę prasmę slepiantys kasdienybės momentai: „Nežinau, ar tai depresija, senatvė, budizmas – senelis žiūrėjo žiūrėjo į lietų, į tyškantį vandenį ant viščiukų galvų ir nieko nedarė, nes viskas jam buvo gražu“.
Savita ir poetės iš Baltarusijos Maryjos Badzej kūryba. Nuo savotiškos mistikos, užgriebiančios kažką archajiško eilėraštyje „Aš didžiojo miško žmogus“, kur rašoma: „žvelgiu į žmonės didžiosios upės, žmonės atsargaus į erdvę besiliejančio stebuklo, žmones, kuriems iš delnų auga irklai. Ant irklų tupia žuvėdros, baltos kaip obuoliai, krintantys vandenin“. Iki eilių, kuriose galima justi sudėtingos krašto istorijos dvelksmą: „Toks aštrus kraštas, jog iš oro auga kryžiai bei varnalėšos, bažnyčios statomos paslėpti ginklams, vaikai žaidžia pralaimėtų sukilimų kaulais, kraštas pamirštų durų ir pamirštų lango stiklų“, ar matyti lengvos auto(?) ironijos: „Žvelgiam su šuniu į veidrodį. Ką jis ten mato?“.
Telšiškio poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus eilėse per asmeninių patirčių filtrą perleistos gyvenimo išminties atspindžiai. „Nulupi tošį, pakuždi griekus ir – į ugnį. Šnypšdami lekia pro kaminą prie susėdų zlasčių. Tik kažin tokioj maišaty ar Dievas atskirs manuosius, ar tiesiog užrašys kaimo paveldui“, – rašo poetas eilėraštyje „Paveldėtojai“.
Povilas Girdenis skaitymus paįvairino dainomis pagal Vytauto Mačernio ir Alekso Girdenio eiles. Skambėjo ir dainos pagal paties P. Girdenio tekstus – tikras žemaitiškas bliuzas „Velni kryžiaus meta“ bei savotiškas žemaitiškas kantri apie daug menantį senąjį vieškelį. Pastarąją dainą poetas sakėsi parašęs žiūrėdamas, kaip bendrose poetų kelionėse po Lietuvą menininkas Alius Balbierius fotografuoja pamažu nykstančius žvyrkelius.
Lenkijoje gyvenantis Sigitas Birgelis poetinės prasmės ieško kasdienybės detalėse. „Namie nėra duonos, žmonės viską išpirko. Biedronka uždaryta dėl jų. O gal dėl kitų priežasčių“, – rašo S. Birgelis. Dominykas Norkūnas skaitė daugiausia Lietuvoje gyvenančio amerikiečio Kerio Shono Keaso eilėraščių vertimus, taip pat savo verstas latvių poeto Tomo Treibergo eiles. Paties D. Norkūno tądien teskambėjo tik vienas eilėraštis: „Paskutininysis pilies gynėjas tą naktį aiškiai suprato, kad viskas baigta/ įsitaisė beginklis, gurkšnodamas vyną ir plėšdamas cigaretę/ uniformuoti romėniškai, o visgi barbarų barbarai, pagalvojo gurkšnodamas vyną ir plėšdamas cigaretę/ barbarai buvo supratingi, juk jis išties grėsmės nekelia, kai guli ant grindinio. Iš jo perskeltos kaukolės teka vynas, o pirštuose smilksta cigaretė“.
Poetų skaitymus papildė ir įvairūs muzikiniai pasirodymai. Itin išskirti norėtųsi varniškių Jogminų šeimos, Sauliaus, Olios, Mato, Luko ir Kotrynos Varniuose atliktą dainą. O Telšių krašte plevenanti poezijos paukštė varniškių šiemet perduota Degaičių atstovams.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Palikite komentarą