Straipsnyje apžvelgiamos mūsų rajono teritorijoje XV-XX amžiuje veikusios žemiausios grandies administracinės struktūros: valsčiai, apylinkės. Neliečiamas administravimas apskričių, o nuo sovietinių laikų – rajono lygmeniu. Seniausi vietiniai teritoriniai-administraciniai dariniai buvo laukai ir valsčiai. Pastarieji veikė iki 1950 metų, kai buvo panaikinti.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 40, 41)
Bajorai – kariai
Kaip minėta, yra išlikę 1528, 1567 ir 1621 metų kariuomenės sąrašai. Jie, be kitos teikiamos informacijos, nustato ir tarsi valsčių ekonominį pajėgumą bei galimą dydį.
1528 metų kariuomenės sąraše valsčiuose įrašyti bajorai: Viešvėnų – 47, Telšių – 71, Biržuvėnų – 6, Dirvėnų (valsčius dar nebuvo suskaidytas į Mažųjų ir Didžiųjų) – 43, Medingėnų – 32, Žarėnų – 28, Patumšių – 26, Pavandenės ir Karklėnų (yra abiejų valsčių vien bendras sąrašas) – 118.
1567 metų kariuomenės sąrašuose valsčiuose įrašyti bajorai: Viešvėnų – 72, Telšių – 160, Biržuvėnų – 12, Dirvėnų – 49, Medingėnų – 51, Žarėnų – 38, Patumšių – 17, Pavandenės ir Karklėnų – 119.
1621 metų kariuomenės sąrašuose valsčiuose įrašyti bajorai: Patumšių – 5, Pavandenės – 42, Žarėnų ir Medingėnų (surašyti kartu abiejų valsčių) – 62, Telšių – 105, Viešvėnų – 39, Biržuvėnų – 4, Dirvėnų – 27.
Kariai buvo skirstomi į lengvuosius raitelius (kazokus) ir sunkiuosius (husarus). Lengvieji raiteliai buvo mažiau pasiturinčio bajorų luomo nei sunkieji. 1621 m. kariuomenės sąraše matome, kad vyravo lengvieji raiteliai.
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad karo prievolės dydis tiksliai reglamentuotas 1502 metų Naugarduko seime: bajoras į karą turi išrengti vieną raitelį nuo 10 valstiečių tarnybų. Raitelis turėjo būti šarvuotas, turėti šalmą su antveidžiu, skydą, ilgąją ietį, kardokšnį, gerą žirgą (Edvardo Gudavičiaus teigimu, tokio raitelio išrengimas galėjo kainuoti apie 11 kapų grašių, tiek, kiek vidutinis bajoro ūkis). Taigi atlikti karinę tarnybą galėjo anaiptol ne visi bajorai: daugelio jų turtas buvo menkesnės vertės nei būtinas viskam, ko reikia kariui, įsigyti.
Vieną valstiečio tarnybą sudarė 2-3 valstiečių ūkiai (dūmai). Taigi bajorui karį parengti reikėdavo, jei turėdavo 20-30 pavaldinių. Kaip rodo 1667 metų padūmės rejestras, dauguma bajorų pavaldinių ūkių neturėjo, todėl mokėjo padūmės mokestį, skirtą kariuomenei išlaikyti. Šį mokestį mokėjo valstiečiai ir smulkieji bajorai.
Ūkių skaičius
Minėtame G.Blaščyko parengtame ir išleistame Žemaitijos kunigaikštystės 1690 metų padūmės rejestre) pateikiami bajorų, turėjusių mokėti padūmės mokestį, sąrašai pagal valsčius. Iš pateikiamų lentelių sužinome, kiek bajorų ir karališkųjų valstiečių dūmų būta 1667 ir 1690 metų padūmės rejestruose.
1667 metais valsčiuose būta atitinkamai bajorų ir karališkųjų valstiečių dūmų: Telšių – 4 tūkst.628 ir 719, Mažųjų Dirvėnų – 227 ir 763, Patumšių – 111 ir 0, Medingėnų – 346 ir 0, Viešvėnų – 179 ir 319, Pavandenės – 243 ir 0, Biržuvėnų – 28 ir 247.
1690 metų tarife valsčiuose įrašyta atitinkamai bajorų ir karališkųjų valstiečių dūmų: Mažųjų Dirvėnų – 112 ir 71, Viešvėnų – 149 ir 78, Biržuvėnų – 33 ir 163, Telšių – 1 tūkst. 214 ir 633, Pavandenės 87 ir 0, Patumšių – 58 ir 33, Medingėnų – 163 ir 0, Žarėnų 52 ir 5.
G.Blaščyko pateiktoje lentelėje tikriausiai įsivėlusi klaida. Telšių valsčiuje 1667 metais buvo 4 tūkst. 628, o 1690 metais – tik 1 tūkst. 214 bajorų dūmai. Matyt, klaidos esama 1667 metų duomenyse.
Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje saugomas nežinomos datos Žemaitijos valsčių dūmų skaičiaus 1690 ir 1717 metais sąrašas. Deja, jame trūksta kai kurių valsčių, tarp jų – ir Telšių. Be to, čia pateikiami duomenys tik apie bajorų dūmu skiriasi nuo G.Blaščyko skaičių. Taigi, pagal šią lentelę, valsčiuose atitinkamai 1690 ir 1717 metais buvo bajorų dūmų valsčiuose: Biržuvėnų 27 ir 12, Mažųjų Dirvėnų – 109 ir 58, Pavandenės 88 ir 44, Patumšių 58 ir 29, Medingėnų – 91 ir 45. Duomenys apie Telšių ir Viešvėnų valsčius šioje lentelėje neįrašyti.
1717 metais matome ryškų dūmų skaičiaus sumažėjimą. Tai Šiaurės karo, badmečio ir 1709-1711 metų pačios didžiausios Lietuvoje maro epidemijos rezultatas.
Pagal 1775 metų padūmės rejestrą, valsčiuose būta atitinkamai karališkųjų valstiečių, bajorų, dvarų ir klebonijų dūmų: Telšių – 4 tūkst. 535, 500, 109, 12, Medingėnų – 171, 156, 23, 1, Mažųjų ir Didžiųjų Dirvėnų – 1 tūkst. 668, 184, 61, 9, Pavandenės – 195, 81, 27, 1, Viešvėnų – 489, 170, 25, 4, Žarėnų – 138, 34, 8, 2, Patumšių – 108, 31, 8, 0. Magdeburginiame Telšių mieste buvo 323 dūmai. Padūmės rejestro lentelėje nebuvo įrašyti Biržuvėnų valsčiaus duomenys.
Pagal šį rejestrą, valsčiuose turėjo būti sumokėti padūmės mokesčio zlotais: Medingėnų – 2 tūkst. 900, Didžiųjų ir Mažųjų Dirvonėnų bei Biržuvėnų – 10 tūkst. 610, Pavandenės – 3 tūkst. 147, Viešvėnų – 6 tūkst. 363, Žarėnų – 1 tūkst. 706, Patumšių – 1 tūkst. 366, Telšių – 51 tūkst. 185. Beje, Telšių valsčiuje šio mokesčio buvo sumokama daugiausiai Žemaitijos kunigaikštystėje.
Valsčių bajorkaimiai
Iš 1775 metų padūmės rejestro galima nustatyti ne visus valsčių kaimus, o vien bajorkaimius.
Medingėnų valsčiui priklausė šie bajorkaimiai: Kontaučių parapijoje – Smilgių, Sausdravėnų, Ataičių, Medingėnų, Klaišių, Užminijų, Eidinikų, Tverų parapijos – Kaupų, Šiuraičių kitaip Pošeikių, Adomaičių Kivaičių, Adomaičių, Velaičių, Gelžyčių Kuitaičių, Barsteigų, Jaušaičių.
Mažųjų Dirvėnų valsčiui priklausė šie bajorkaimiai: Luokės parapijoje – Pašatrijos, Gudiškės, Jonaičių, Petrelių Staurylų, Pakalniškių, Žeimuvėnų, Povilaičių Petrikų, Grytkių Vertelių, Vertelių, Tryškių parapijos – Pabalvės, Meškių.
Biržuvėnų valsčiui priklausė šie bajorkaimiai: Luokės parapijos Jucių, Levenčių, Pavandenės valsčiui priklausė šie bajorkaimiai: Laukuvos parapijos – Vankių, Kaltinėnų parapijos – Beržės, Varnių parapijos – Nevardėnų Šaltmirių, Skrandėnų, Drobūkščių. Pavandenės valsčiui priklausė ir magdeburginis Varnių miestas.
Viešvėnų valsčiui priklausė šie bajorkaimiai: Kalvarijos parapijos – Padegimų, Šornelių, Stankaičių, Platelių parapijos – Puškorių, Mikitų, Alsėdžių parapijos – Pakauskių, Česnaičių, Rubežaičių, Telšių parapijos – Galkantų, Pakauskių, Viešvėnų parapijos – Mileikių, Burnių, Putelių, Dargvainių, Kungių Kryžaičių, Jamontų.
Žarėnų valsčiui priklausė šie bajorkaimiai: Tarvydų, Vidmantų Pocaičių.
Patumšių valsčiui priklausė šie bajorkaimiai: Luokės parapijos – Viekšnalių, Pašatrijos.
Telšių valsčiui priklausė šie bajorkaimiai: Telšių parapijos – Gaudikaičių, Užupės, Jonaičių Birikų, Gerulių, Dumytrų, Mitkaičių, Taučių, Degenių ir Stulpinų, Dimaičių, Gintalų Stirpeikių, Pasvaigės, Siraičių, Berkinėnų, Kontrimų, Kumpikų ir Keturnagių, Patausalės, Norvydų, Virmėnų, Luokės parapijos – Dūseikių, Platelių parapijos – Mačukų, Godelių Girkantų, Mosėdžio parapijos – Pržylgavos, Tirkšlių parapijos – Jonaičiių Pašilės, Daubarių, Vitkaičių, Gaurylių, Žemelėnų parapijos – Lelaičių, Bugenių, Montvydų, Sudimtų, Pocaičių, Pikelių parapijos – Dabšių Laukaičių, Beniušaičių, Kukių, Ukrinų, Petrelių, Bukantės, Giniočių, Gaurės; Sedos parapijos – Pukių, Tiškų kitaip Grūstės, Laumių Progulbių, Gintilaičių.
Administravimas
Senuosiuose valsčiuose, kaip minėta, jokios savivaldos nebuvo. Valsčius administruodavo valdovo paskirti tijūnai, tačiau praktiškai juos pasirinkdavo Žemaitijos seniūnai. Nuo 1527 metų apribota Žemaitijos seniūnų Kęsgailų dinastijos valdžia. Seniūnui tiesiogiai administruoti buvo palikta 10 valsčių, o likusius perėmė valdovas. Medingėnų, Patumšių, Pavandenės, Žarėnų valsčius administravo Žemaitijos seniūnas, o valdovas sau pasiliko Didžiųjų ir Mažųjų Dirvonėnų, Telšių, Žarėnų valsčius. Čia minimi tik tie valsčiai, kurių žemės buvo ir dabartinio mūsų rajono teritorijoje.
Žemaitijos seniūnas turėjo vaivados teises, taigi valstybėje buvo aukšto rango pareigūnas. Beje, Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje iki jos žlugimo vien Žemaitija buvo vadinama seniūnija arba kunigaikštyste, o kitos sritys – vaivadijomis. Iš pradžių Žemaitijos seniūną skirdavo valdovas, o nuo 1443 metų jį rinkdavo Žemaitijos kunigaikštystės bajorai, vėliau patvirtindavo valdovas.
Pagal 1529 metų Pirmąjį Lietuvos statutą, valsčiaus pareigūnų jurisdikcijai nustojo priklausyti bajorai. Valsčių tijūnai nebegalėjo spręsti jų bylų. Baudžiauninkų bylas sprendė patys dvarininkai, vadinamųjų karališkųjų valstiečių – seniūnijų (tenutų) valdytojai. Bajorų bylos buvo sprendžiamos valdovo teisme, o nuo 1575 metų – įsteigtuose Žemaičių (Raseinių) žemės ir pilies teismuose.
XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valsčiai, išskyrus Žemaitijos seniūniją, išnyko. Nors ir Žemaitijoje valsčiai didelės reikšmės nebeturėjo, vis dėlto jie buvo svarbūs sudarant bajorų pašauktinės kariuomenės, mokesčių mokėtojų sąrašus. Teismų bylose, valdų dovanojimo, pardavimo dokumentuose, testamentuose bei kituose aktuose nurodoma, kokiam valsčiui bajoras ar vietovė priklausė.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Palikite komentarą