Tapyba, kalbanti sielos balsu

Neseniai Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios bendruomenė rinkosi į ypatingą šventę – buvo atidaryti nauji Parapijos namai, kurių sienoje puikuojasi menininkės Živilės Mimgaudienės tapytas kūrinys – „Paskutinė vakarienė“. Šis paveikslas – gyva dovana bendruomenei, kviečianti sustoti, apmąstyti, susitelkti. Ta proga su dailininke kalbamės apie jos kūrybinį kelią, paveikslo istoriją bei tai, ką reiškia būti menininku Žemaitijos širdyje.

Ernesta Dačkevičienė

Kūrybinio kelio pradžia
Živilė kilusi iš Plungės, bet likimas ir meilė ją atvedė į Telšius. Čia, besimokydama dailės, susipažino su būsimu vyru, čia liko ir toliau gilinosi į kūrybą. Baigusi aukštesniąją dailės mokyklą, pasirinko baldų dizaino bakalauro studijas Telšiuose duris atvėrusiame Dailės akademijos Telšių fakultete. Nors pirmoji meilė – tapyba – visuomet liko širdyje.
Živilės tėtis – tautodailininkas: juvelyras, kalvis, medžio drožėjas, tad visa aplinka buvo susijusi su menais. „Kai buvau dar visai maža, mane žavėjo tėčio draugo tapytojo dirbtuvės – dažų kvapas, teptukai. Tėtis, pastebėjęs mano norą piešti, atnešė knygelę ir pasakė: jei nupieši šį drambliuką – gali galvoti apie meną rimtai“, – prisimena menininkė.
Mergaitė kantriai mokėsi, darė kaip nurodyta, ir jai pavyko. Jos kūrybinis pasaulis formavosi greta šeimos, per vaikystės bandymus piešti net ant šaldytuvo ar po tapetais. „Buvau netradicinė piešėja. Pvz., šakute ant šaldytuvo esu išpiešusi karalaitę ir man ji atrodė be galo graži. Arba atplėšusi tapeto gabaliuką, po juo nupiešiau pelėdžiuką ir vėl užklijavau. Po kiek metų tėvai, nuėmę tapetus, rado tą piešinį“, – pasakojo Živilė. O kai mergaitei buvo jau kokie 9 metukai, ji tvirtai žinojo – bus dailininkė. Taip nuėjusi pas tėvus ir pareiškė. „Ir niekada nebuvau suabejojusi, kad galėčiau studijuoti kažką kitą. Labai patiko tapyba“.

Studijos ir meistrystės paieškos
Studijos, pasak dailininkės, jai davė bendrą supratimą apie kompoziciją, spalvas, technologijas, technikas, išmokė piešimo pradmenų, pradedant natiurmortais, baigiant portretais. Įtaką darė stiprios Telšių akademijos asmenybės, dėstytojai – didžiausią pagarbą Živilė jiems jaučia iki šiol. „Galiu atskirai paminėti Andrijauską, kai mokiausi daiktų dizaino, Zitą Inčirauskienę, mokiusią šrifto meno, davusią supratimą, kad nereikia nieko standartiško, išmokiusią daryti ką jaučiame, pasitelkiant laisvę mintims, Loretą Valužienę ir jos vyrą, kurie išmokė skulptūros, medžiagiškumo, kompozicijos, Vaičaitį, išmokiusį piešimo, tapybos, Neniškį, koregavusį diplominį darbą, Vaičiūną.“

Kūrybos procesas ir vidinė tyla
Tapymas – Živilės kasdienybė, kartais tyli, kartais intensyvi. Kūrybos diena jai prasideda nuo kavos puodelio. Tada – atsijungimas nuo aplinkos ir ėjimas į studiją. Jei tapoma viešose erdvėse, kaip Mažojoje bažnytėlėje ar Lurdo koplyčioje, norisi tylos, bet dažnai darbai vyksta tarp žmonių, šurmulio. „Kartais net pirštų galiukuose juntu kutenimą – taip noriu kuo greičiau perkelti vaizdą į drobę“, – šypsosi dailininkė.
Paklausta, ar būna dienų, kai įkvėpimo visai nėra ir ką tuomet daro, moteris atsakė, jog tuomet kimba į kitus darbus, kuriuos spaudžia laiko terminas. „Tada tapau kokį foną ar ąsotėlį. Tai darau kaip eilinį darbą, kurį tiesiog reikia pabaigti, bet nereikalauja didelio įkvėpimo, azarto. Štai, kai tapiau Jėzaus veidą, pajutau, kad net nekvėpuoju, tai vadinu užsidegimu.“
Prieš pradedant tapyti, dailininkė neslepia, visada turinti viziją. Bet tapybos procese, pasak jos, viskas kinta. Būna, kad nutapiusi pastebi, jog jis labai panašus į tavo aplinkos žmogų, pamato tėčio, sūnaus bruožų. Tuomet stengiasi tai pakeisti. „Juk kitaip ir būti negali, kai esi su jais užaugęs ar juos užauginęs.“
Idėją tapyti dailininkė būna numačiusi iš anksto, o visos kitos detalės, pasak jos, gimsta „procese“. „Man labai svarbus yra pats procesas. Artėjant prie pabaigos, vis norisi kažką perdaryti. Tuomet kažkiek sulėtėju, nes noriu pasimėgauti galutiniu rezultatu. Būna labai gaila atsisveikinti su tuo savo „kūdikiu“, ypatingai, jei tie darbai išvažiuoja kažkur į privačius namus. Stengiuosi nufotografuoti juos, kad liktų asmeniniame archyve.“

Paveikslas, gimęs iš jautrumo
Paveikslas „Paskutinė vakarienė“ buvo tapomas ilgai ir jautriai – net keturis mėnesius. Jo idėją pasiūlė vyskupas Linas Vodopjanovas. „Bekalbant su vyskupu apie planus, prasitariau, kad nenorėčiau tapyti Da Vinčio varianto, nes tai tokia klasika, toks šedevras, kad tiesiog nedrįsau jo kopijuoti. Tada jis atsiuntė kažkur pamatytą šio varianto interpretaciją, kurią ir pasirinkau.“ Darbo pabaigoje menininkė sako net apsiverkusi – dėl sukauptos įtampos, atidumo, atsakomybės. „Tai buvo pirmas kartas, kai užbaigus tapybą susigraudinau. Gal todėl, kad šis darbas man – ypatingas, sudėtingas dideliu plotu, jaučiau didelę atsakomybę prieš dvasininkus, dėstytojus, kad nepavadintų to kažkokiu kiču“, – prisipažįsta ji.

Technikos, įkvėpimai ir temos
Živilei labiausiai imponuoja dailininkas Mikelandželas Merizis, pravarde žinomas kaip Karavadžas, nes žavi šviesos ir tamsos kontrastai jo darbuose. Tačiau nemenkina ir kitų menininkų, palikusių gilių pėdsakų savo technkoje, tapyboje. Religiniai motyvai jos darbuose – dažni: Švč. Mergelė Marija, Šv. Antanas, vienuolis ar „Paskutinė vakarienė“ – tai darbai, kuriems reikalingas ne tik meninis jautrumas, bet ir pagarba kanonams. „Tapant religine tematika, negali sugalvoti ko nori – šventieji turi savo ikonografiją, spalvas, laikyseną. O laisvoji kūryba – visiškai nepriklausoma“, – pasakoja ji. Švč. Mergelės Marijos paveikslas – pirmasis jos religine tema tapytas darbas, kurį užsakė prelatas Juozas Šiurys ligoninės koplyčiai, kai ši buvo atstatyta po gaisro.
Živilės paveiksluose nereligine tema dažnai atsispindi tai, kas artima ir tikra: motinystė, švelnumas, prisiminimai. Tapytoja prisipažįsta, kad jai labai patinka, kas susiję su senove: rūbai, baldai, aplinka, interjeras. Tai, pasak jos, labai paslaptingas, prabangus laikotarpis. Viename iš jos restoranų kabo paveikslas su jos seserimi ir dukterėčia – dovana seseriai jubiliejaus proga. Seniai puoselėja mintį nutapyti savo močiutę su anūkais, mezginiu rankose ir gyvūnais – kaip amžiną ryšio ir jaukumo prisiminimą.

Kūrybos prasmė ir dovana kitiems
Prieš 9 metus Oginskių rūmuose buvo surengta Živilės darbų paroda. Po to surengta paroda Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Į klausimą, kaip įsigyti jos darbų, menininkė atsakė kukliai – žmonės patys kreipiasi. „Man labai didelė garbė, kad darbai gali kabėti bažnyčioje, kad žmonės mato, pasimeldžia ir už mane. Jei galiu savo paveikslais kažką nudžiuginti – tai yra didžiausia prasmė“, – sako ji.
Savo stilių menininkė įvardija realistiniu. „Jaunystėje labai mėgau „pasitaškyti“, piešti kompozicijas. Po to ėmė patikti portretizmas, senovė, žmonės. Patinka, kai klausia, kaip nupiešėte akis, į kurias pažvelgus iš bet kurios pusės, atrodo, jog žvilgsniai susitinka. Taip, tai yra specialus tapymo būdas, kur reikia teisingai „įstatyti“ vyzdžius, atspindžius, šešėlius“, – tapymo technikos subtilybes atskleidžia dailininkė.
Paklausta, ar yra darbas, kuris asmeniškai svarbiausias, moteris atsakė, kad visi vienaip ar kitaip yra svarbūs, visi kažką primena. Žinoma, dabar svarbiausi, nes šviežiausi – „Paskutinė vakarienė“ ir „Žolinė“, besipuikuojantis tos pačios salės sienose.
Šiandien Živilė planuoja naują darbą – Parapijos namų rūsio salėje nutapyti keturis metų laikus. O ateityje svajoja apie didelę parodą Plungėje, Oginskių rūmuose, kurioje atsiskleistų jos dar niekam nerodyti darbai.

Kūryba – kaip kava
Savo kūrybą menininkė sulygina su kava – ir kvapu, ir spalvomis. Ji gali būti karti kaip espresso, švelni kaip latte, tamsi ar šviesi kaip kava su pienu. Kartais ji šilta, jauki, o kartais – šalta ir gaivi. Įvairių skonių, nuotaikų, konsistencijų… „Tokios ir mano tapymo spalvos – gyvos, besikeičiančios, neapibrėžtos, kaip kiekvienas kavos gurkšnis.“
Pabaigai Živilė palinkėjo visiems, kurie svajoja apie meną, bet nedrįsta pradėti: „Tiesiog išdrįskite. Nebūtinai gyvenimas turi būti susietas tik su menu, tačiau menas yra visame kame. Net jei žmogus kada lankė būrelį ar piešė vaikystėje – ta dalelė jo viduje visada liks. Meno gyslelė gyvenime padeda: ji ugdo jautrumą, matymą, gebėjimą kurti, mąstyti kitaip. O tai praverčia visur – ne tik drobėje ar scenoje, bet ir kasdienybėje“,– pokalbį baigė Živilė Mimgaudienė, kurios kūryba – tai šviesa, sklindanti iš vidaus, kurios darbai tyliai kalba apie tai, kas amžina, trapu ir tikra.
O naujausias paveikslas „Paskutinė vakarienė“ – dar viena dovana, kurią menininkė atiduoda savo kraštui, nes tai ne tik meninis akcentas, bet ir dvasinis atspirties taškas visai bendruomenei. „Nuoširdžiai esu dėkinga prelatui Juozui Šiuriui už suteiktą galimybę ir palaikymą!“ Tokie kūriniai neprašo dėmesio – jie kviečia žiūrėti giliau.