Straipsnyje apžvelgiamos mūsų rajono teritorijoje XV-XX amžiuje veikusios žemiausios grandies administracinės struktūros: valsčiai, apylinkės. Neliečiamas administravimas apskričių, o nuo sovietinių laikų – rajono lygmeniu. Seniausi vietiniai teritoriniai-administraciniai dariniai buvo laukai ir valsčiai. Pastarieji veikė iki 1950 metų, kai buvo panaikinti.
Alvydas Ivoncius
(Pabaiga. Pradžia Nr. 40, 41, 42,43)
Valsčiai 1919-1940 metais
1918 metais atkūrus Lietuvos valstybę, buvo įsteigtos apskritys. Vietoje senosios Telšių apskrities atsirado Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskritys. Pietuose Telšių apskritis jau ribojosi ne senų laikų Raseinių, o nauja Tauragės apskritimi. Rytuose Telšių apskritis ribojosi su Šiaulių apskritimi. Jai priklausė Tryškių valsčius.
Telšių apskrityje buvo šie valsčiai: Alsėdžių, Luokės, Nevarėnų, Plungės, Rietavo, Telšių, Tverų, Varnių, Žarėnų. Carinėje Telšių apskrityje Rietavo valsčius priklausė Raseinių apskričiai. 1940 metais Telšių apskritis užėmė 2621 kvadratinio kilometro plotą. O carinė apskrities driekėsi 5 tūks. 306 kvadratinių kilometrų plote.
Apskričių valdymą, jų viršininkų santykį su valsčiais išnagrinėjo Mykolo Romerio universiteto studentė Jurgita Blaževičiūtė, o 2004 metais parengtame darbe „Apskričių viršininkų institutas Lietuvos Respublikos valdyme 1918-1940 metais“. Pasak J.Blaževičiūtės, „1919 metų spalio 10 dieną priimtas pirmasis Savivaldybių įstatymas nustatė tokią vietos savivaldos sistemą: valsčiai, apskritys, miestai. Miesteliai, kuriuose gyveno daugiau kaip 3 tūkstančiai žmonių, galėjo tvarkytis valsčių teisėmis, kaip atskira savivaldos grandis. Miestai, turintys nuo 10 tūkstančių ir daugiau gyventojų, savo valdomoje teritorijoje šeimininkavo apskričių teisėmis. Valsčiai reiškėsi kaip tam tikri teritorinio valdymo lygio, natūralūs viešos teisės, darbo bei ūkinio organizavimo, administracinio padalijimo vienetai. Savivaldybių įstatymas, suteikęs gana daug savarankiškumo vietos savivaldai, sukėlė valstybinių instancijų nepasitenkinimą. 1929 m. ir 1931 m. Vietos savivaldybės įstatymų įgyvendinimo laikotarpiu apskričių viršininkų institutas Lietuvoje buvo įgavęs pačias plačiausias teises ir pareigas vietos savivaldos organuose per visą 1918-1940 m. laikotarpį, o valsčių tarybos, viršaičiai galėjo spręsti tik nereikšmingus klausimus, viską lėmė centro valdžia tiesiogiai arba per savo statytinius – apskričių viršininkus“.
Po 1924 metų Savivaldybių įstatymo pakeitimo valsčių savivaldybės prarado galimybę išsirinkti tinkamiausią viršaitį, nes jo kandidatūros patvirtinimas viršaičiu dabar visiškai priklausė nuo apskrities viršininko valios.
Žmonės valsčių tarybas (komitetus) rinko tiesioginiuose rinkimuose. Tačiau į komitetų veiklą kišosi apskričių viršininkai, valsčiai visus finansinius ir dažnai kitus reikalus turėjo derinti su jais. Net rinkimuose į valsčių komitetus apskričių viršininkai galėjo iš sąrašų išbraukti jiems neįtikusius kandidatus. Taigi valsčių savivalda buvo smarkiai apribota, neskatino demokratijos plėtros ir pilietinės bendruomenės stiprėjimo.
Valsčių seniūnijos
Antrasis Lietuvos Respublikos Savivaldybių įstatymas, paskelbtas 1929 metų rugsėjo 7 dieną, įteisino valsčių seniūnijas. Jos tapo žemiausiu teritoriniu vienetu.
Seniūnijoje turėjo gyventi ne mažiau kaip 100 gyventojų. Seniūnus išrinkdavo visų gyventojų susirinkimas – krivūlė. Tačiau vis dėlto seniūnija, būdama pavaldi valsčiui, negalėjo reikštis kaip atskira vietos savivaldos grandis.
Pateikiame duomenis apie valsčių seniūnijas 1932 metais iš „Vikipedijos“.
Luokės valsčiaus seniūnijos: Baltakiškės, Dirvonėnų, Gintenių, Jucių, Kaunatavos, Luokės, Naujikų, Pašatrijos, Rūdupių, Upynos, Viekšnalių.
Nevarėnų valsčiaus seniūnijos: Dadotkų, Mitkaičių, Nerimdaičių, Nevarėnų, Petraičių, Skaudučių, Trimesėdžio, Virmėnų.
Telšių valsčiaus seniūnijos: Džiuginėnų, Eigirdžių, Gadūnavo, Juodsodės, Kalnėnų, Kiršių, Lieplaukės, Micaičių, Muitaičių, Pasvaigės, Purplių, Rainių, Rubežaičių, Ubiškės, Vembūtų, Viešvėnų I.
Tryškių valsčiaus seniūnijos: Balsių, Buišų, Dauginių, Dirmeikių, Juodėjų, Kairiškių, Leilėnų, Maldenių, Mickiškės, Stakminių, Tryškių.
Varnių valsčiaus seniūnijos: Barstėgų, Daukantų, Drobūkščių, Eidžiotų, Gomalių, Janapolės, Kūjainių, Kuršų, Lenkalių, Miksodžio, Nevardėnų, Palūksčio, Panakačio, Pavandenės, Šauklių, Varnių lietuviškoji, Varnių žydiškoji.
Žarėnų valsčiaus seniūnijos: Karštenių, Keturakių, Lauko Sodos, Medingėnų, Pliauskinių, Plikių, Pluotinės, Užminijų, Užpelių, Vilkaičių, Vismaldų, Žarėnų.
Pokariniai valsčiai
Pokario metais Telšių apskrities teritorija buvo tokia pat ir su tais pačiais valsčiais, kaip ir prieškario laikotarpiu. Vis dėlto Telšių apskrityje 1947 metais buvo įsteigti nauji Janapolės, Ubiškės valsčiai.
Valsčius sudarė apylinkės, kurios praktiškai atitiko prieškarines seniūnijas. Valsčiuose buvo renkamos vadinamosios „darbo žmonių deputatų tarybos“, kurios neva išsirinkdavo pirmininką, sudarydavo valsčiaus vykdomąjį komitetą. Suprantama, jokių rinkimų nebuvo. Kandidatai buvo paskiriami komunistų partinės valdžios ir jiems jokios konkurencijos nebūta. Vykdomųjų komitetų pirmininkai vėlgi buvo parenkami tos pačios partinės valdžios.
Valsčių administracijos rūpinosi vietiniais komunalinio ūkio, švietimo, kultūros reikalais, gyventojų registracija, kolūkių steigimu, sudarinėjo tremtinų asmenų sąrašus. Visuose valsčiuose veikia represiniai sovietinio saugumo padaliniai, komunistinės ir komjaunimo organizacijos.
Apylinkės ir seniūnijos
1950 metais Telšių apskritis ir valsčiai buvo panaikinti. Vietoje Telšių apskrities įkurti Telšių, Plungės, Rietavo, Varnių rajonai. 1960 metais Varnių rajonas panaikintas ir prie Telšių apskrities prijungtos šešios jo apylinkės. Tais pačiais metais prie Telšių rajono prijungtos 4 Kelmės, 2 Šiaulių rajono apylinkės. 1963 metais prijungta dalis Mažeikių rajono gyvenviečių. Telšių rajono ribos nežymiai pakeistos 1968 ir 1972 metais.
1950 metais steigiant rajonus, vietoje valsčių atsirado apylinkės. „Vikipedijos“ duomenimis, 1950 metais įsteigus Telšių rajoną, jam priklausė šios 34 apylinkės: Dadotkų, Džiuginėnų, Eigirdžių, Gadūnavo, Juodėnų, Juodsodės, Kalnėnų, Karštenių, Kęstaičių, Keturakių, Kiršių Lauko Sodos, Lieplaukės, Micaičių, Mitkaičių, Muitaičių, Nerimdaičių, Nevarėnų, Pasvaigės, Petraičių, Plikių, Purplių, Rainių, Rubežaičių, Rūdupių, Skaudučių, Trimėsėdžio, Ubiškės, Užminėjų, Vembutų, Viešvėnų, Vilkaičių, Virmėnų, Žarėnų.
Apylinkės buvo administraciniai-teritoriniai vienetai, pavaldžios rajono Vykdomajam komitetui ir, aišku, labiausiai LKP Telšių rajono komitetui. Apylinkių funkcijos buvo tokios pačios kaip ir valsčių. Apylinkėse buvo renkamos „darbo žmonių deputatų tarybos“, imituojant rinkimus.
Po 1954 metų reformos, sustambinus apylinkes, rajone jų liko gerokai mažiau – penkiolika: Biržuvėnų, Eigirdžių, Gadūnavo, Kalnėnų, Lauko Sodos, Lieplaukės, Micaičių, Mitkačių, Nerimdaičių, Nevarėnų, Ubiškės, Užminijų, Vembūtų, Viešvėnų, Žarėnų.
Varnių rajonas veikė 1950-1960 metais. Jame buvo 29 apylinkės, perimtos iš Telšių, Rietavo, Kelmės apskričių. Pastarųjų dviejų apskričių apylinkių vietovės vėliau liko Kelmės ir Plungės rajonuose. 1950 metais Varnių rajone buvo šios iš Telšių apskrities perimtos apylinkės: Barstėgų, Daukantų, Drobūkščių, Eidžiotų, Gomalių, Janapolės, Kujainių, Kuršų, Lenkalių, Nevardėnų, Palūksčio, Pavandenės, Pluotinės, Vismaldų.
Sustambinus apylinkes, 1959 metais Varnių rajone jų liko 13: Barstėgų, Gardiškės, Gintalų, Janapolės, Kaltinėnų, Karklėnų, Laumėnų, Lenkalių, Nuomininkų, Paežerės, Palūksčio, Pašilės, Pavandenės, 1962 metais panaikinus Varnių rajoną, Barstėgų, Gintalų. Janapolės, Palūksčio, Pavandenės, Gardiškės apylinkės perduotos Telšių rajonui.
1963 metais Telšių rajone buvo 14 apylinkių: Biržuvėnų, Degaičių, Eigirdžių, Gadūnavo, Janapolės, Luokės, Nevarėnų, Pavandenės, Telšių, Tryškių, Upynos, Varnių, Viešvėnų, Žarėnų. 1966 metais panaikinta Biržuvėnų apylinkė, jos vietoves prijungiant prie Upynos ir Luokės apylinkių. 1977 metais didžioji dalis Eigirdžių apylinkės prijunta prie Degaičių apylinkės. 1986 metais Janapolės apylinkė prijungta prie Varnių apylinkės. 1975 metais Pavandenės apylinkė prijungta prie Varnių apylinkės. Po šių pertvarkymo Telšių rajone liko 10 apylinkių.
1990 metais įvyko pirmi demokratiški Rajono tarybos ir apylinkių „liaudies deputatų tarybų“ tarybų rinkimai. Apylinkėms tokie rinkimai buvo pirmi ir paskutiniai. Apylinkių tarybos išsirinko viršaičius, tarybų pirmininkus.
Telšių rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi 1994 metų liepos 7 dienos Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 5 punktu, 1995 metų balandžio 13 dieną priėmė sprendimą Nr. 9 „Dėl rajono savivaldybės teritorijos suskirstymo į seniūnijas“. Buvo įsteigtos šios seniūnijos: Degaičių, Gadūnavo, Luokės, Nevarėnų, Ryškėnų, Tryškių, Telšių, Upynos, Varnių, Viešvėnų, Žarėnų.
Seniūnijų seniūnais tapo rajono konservatorių ir krikščionių demokratų atstovai. Vėliau, jau kitų partijų valdžios jais atsikratė.
Šiuo Vietos savivaldos įstatymų buvo panaikinta žemiausios grandies savivalda. Seniūnai tapo savivaldybių administracijų darbuotojais. Įstatymas priimtas Seime konservatorių ir krikščionių demokratų iniciatyva. Jie suprato, kad apylinkėse (seniūnijose) jų partijų atstovai nedominuos. Beje, iki „smetoninio perversmo“ Lietuvoje žemiausios grandies savivaldai labiausiai priešinosi dešinieji, aiškindami esą visuomenė demokratijai dar nepribrendusi, todėl reikalinga valdžios centralizacija.
1995 metais įsteigus seniūnijas, vėliau jau kitų partijų valdžios nė nebandė sugrąžinti žemiausios grandies savivaldos, nors tiesioginiai seniūnų rinkimai buvo kiekvienų Seimo rinkimų spekuliacija. Galiausiai buvo įsteigtas seniūnaičių institutas. Tačiau seniūnaičiai geriausiu atveju tėra valdininko – seniūno – patarėjai ar pagalbininkai.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply